Vaikyste
5 (100%) 1 vote

Vaikyste

1121314151

TURINYS

Įžanga………………………………………………………………………………………………………………………………………………3

Teorinė dalis Bendravimas ir jo įtaka asmenybės vystymuisi vaikystėje……………………………………………………5

Praktinė dalis. Bendravimas ir jo įtaka mano asmenybės vystymuisi vaikystėje……………………………………….12

Išvados……………………………………………………………………………………………………………………………………………14

ĮŽANGA

Vaikystė yra gražiausias ir dažnai geriausias žmogaus gyvenimo laikotarpis. Ji kupina emocijų, ieškojimu ir atradimu, neužmirštamu minučių ir įspūdžiu. Vaikystė prabėga kaip trumpa akimirka, bet palieka ryškų pėdsaką žmogaus gyvenime. Mažylis mokosi žengti pirmuosius žingsnius, tarti pirmuosius žodžius, suprasti aplinkinį pasaulį jame vykstančius reiškinius, save, žmones.

Vaikystė – tai asmenybės psichiniu, dvasiniu ir fiziniu galiu formavimosi laikotarpis. Literatūros klasikas L. Tolstojus rašė, jog nuo 5 metų vaiko iki senatvės – vienas žingsnis, o nuo vaiko gimimo iki 5 metu -neišmatuojami toliai. Vaiko organizmas sparčiai auga ir bręsta, didėja fizinis aktyvumas, įgyjami pirmieji įgūdžiai, ugdoma sveikata.

Vaiko gyvenimas turtingesnis už suaugusiųjų. Tai natūralus ir nenugalimas veržimasis į pasaulio pažinimą, į tobulėjimą. Vaikas aktyvus ir nenurimstantis, kupinas naujos energijos ir nuolat siekiantis pasinerti į pažinimo paslaptis. Jis mokosi būti suaugęs, savarankiškas, mokosi elgtis su artimaisiais, gyvąja gamta. Vaikas toks pat žmogus kaip ir, suaugusieji, tik jis dar mažas, jo emocijos stipresnės, įspūdžiai gilesni, vidinis pasaulis spalvingesnis bei tyresnis ir nepalyginti turtingesnis negu suaugusiųjų. Kiekvienas iš mūsų jaučiame vaikystės dvasią ir į ją sugrįžtame. Taip nuostabios vaikystės akimirkos ateina į mūsų gyvenimą kiekvieną kartą kitaip. Skirtumas tas, kad vaikas pats tai išgyvena, o suaugusysis sugrįžta į savo praeitį- vaikystę ir tik tada suvokia jos romantiškumą, paslaptingumą, tyrumą ir autentiškumą. Suaugęs žmogus mokosi sugrįžti įvaikystę, nes jo požiūris į žmogų ir aplinkinį pasaulį jau gerokai pakoreguotas, patikslintas, įgijęs kitokį atspalvį.

Labai sunku žodžiais išreikšti tą ryšį tarp vaiko ir tėvu. Suaugęs žmogus turėtų kartais atitolti nuo savęs, lyg ir iš šalies pasižiūrėti į savo veiksmus, elgesį, jausmus, įsiklausyti į savo žodžius. Ką galime nuslėpti nuo savęs, to negalime nuslėpti nuo vaiku. Vaikui labai svarbu, „ką pasakys, padarys jo tėtis ir mama“. Vaikai perima šeimos gyvenseną, vertybines nuostatas, požiūrį.

Vaikai ir tėvai – neatskiriami visą gyvenimą. Tai šeima. Ji leidžia artimai bendrauti, sukurti psichologinį komfortą, padėti vienas kitam, patirti savo reikšmingumą, artimo meilę, užuojautą ir pagarbą. Šeimoje daug vietos doriniam tapsmui, motinos, tėvo ir vaikų meilei, gerumui, tarpusavio pagarbai ir dorinei elgsenai. Dabartiniu laiku šeimos problemos tapo ypač opios: tėvai ir vaikai vis dažniau atsiskiria vieni nuo kitų, jie vis daugiau užsiėmę, kaskart vis mažiau laiko lieka bendravimui, bendram darbui ir poilsiui. Dar ir dabar gaji ilgą laiką vyravusi nuomonė, kad tėvai, išleidę vaiką į darželį ar mokyklą, visą atsakomybę už jo ugdymą perduoda auklėtojams ir mokytojams. Tėvų ir pedagogų atsakomybė abipusė. Mes gyvename didelio tempo laikais. Motinoms ne visada užtenka laiko padainuoti vaikui dainelę, pabūti kartu, o dabartinės senelės dažniausiai gyvena atskirai ir nemoka pasakų. Paveikti vaiko vidinį pasaulį per meną, literatūrą, dailę, kaip kažką aukšto, tyro, gražaus, kaip žmogaus dvasingumo ir dorinio augimo versmę, artimą vaikystei, – kiekvienos motinos pareiga. Ne viską galima perduoti bendraujant vien žodžiais. Yra pasaulyje minčių jausmų, kurių perduoti žodžiais neįmanoma. Jie tokie sudėtingi, kad juos reikia pajusti, nes žodžiais pasakyti jie tampa tiesmuki ir lėkšti. Kad ir kokias gražias pasakas besektume, apie kokius gražius dalykus bekalbėtume ar išgyventume, turime atskleisti vaikui, kad šalia jo yra ir blogis, šalia džiaugsmo – skausmas, nusivylimas, liūdesys.

Žmogaus gyvensenos formavimuisi labai ryškią įtaką daro ankstyvosios ir pirmosios vaikystės tarpsnis („kodėlčiuko“ amžius). Intensyviai rutuliojasi šio amžiaus vaiko psichika, motorika, tikrovės pažinimas, kaupiasi socialinė patirtis. Vaikams būdingas imlumas, nervu sistemos labilumas, didelis prisirišimas prie tėvu Jų elgesio ir gyvensenos vaizdavimas žaidimais. Žaisdami jie įgyja žinių apie artimiausios aplinkos reiškinius ir daiktus, žmogų jo gyvenimą. Visas žinias vaikas į gyja bendraudamas su artimaisiais, stebėdamas jų gyvenimą ir pats dalyvaudamas jame. Reikšminga, kad visos žinios įgyjamos natūraliai, žaidžiant, sąveikaujant su žmonėmis ir aplinkiniu pasauliu. Pasekta pasakėlė, užminta mįslė, pasakyta patarlė, patarimas ilgam išlieka vaiko pasąmonėje. Vaikystės įspūdžiu niekas negali pakeisti.

TEORINĖ DALIS

Vaiko asmenybę, jo „Aš“ tiesiogiai veikia tėvų bei kitų artimiausių žmonių elgesys.

Tėvai kartais skundžiasi, kad vaikai
suryja visą jų laiką. Tačiau gana dažnai jie nejaučia skirtumo tarp laiko, kurį praleidžia kartu su mažuoju tylomis žiūrėdami televizorių, ir laiko, kada kalbasi ir mokosi naujų dalykų. Kartais į kodėlčiaus klausimus suaugusieji atsako vienu žodžiu: tik „Taip“, „Aha“ arba „Nežinau

Vaikui reikia dėmesio: kartais svarbiau ne informacija, o paprasčiausia pagarba pašnekovui. Vaikas auga ne dienomis, o valandomis. Jis gaudo, kaupia ir stengiasi suvokti naujoves. Kartais susidaro įspūdis, kad informaciją jis gauna tarsi iš oro, ypač jeigu neturi kitokios galimybės. Žinių suteikia televizoriai, kompiuteriai, radijas, afišos, reklamos, aplinkiniai žmonės. Svarbu, kad augantis vaikas šioje jūroje nepaskęstų, atrinktų, kas tikrai reikalinga, o kas ne. Bendrauti išmokstama iki 4-5 metų. Jeigu kodėlčius bendraus tik su televizoriumi ar kitokia technika, vargu ar ateityje bus švelnus ir nuoširdus pašnekovas.

Žmogus iš prigimties yra sociali būtybė. Ką tik gimusiam kūdikiui jau reikia ne tik maisto, šilumos, bet ir aplinkinių dėmesio, bei meilės. Manoma, kad kūdikiai jau ateidami į pasaulį, jau yra pasiruošę socialinei interakcijai. Mažyliai siunčia nesudėtingus to paties pobūdžio socialinius signalus, kaip ir bendraujantys suaugusieji. Tai garsas, judesys, žvilgsnis, šypsena – tai žmogaus neverbalinio bendravimo pradžia.

Vos gimęs vaikas ima kaupti informaciją apie jį supantį pasaulį. Pirmieji teigiami arba neigiami kontaktai su aplinka sukelia pirmuosius pojūčius, kurie nulemia pačią ankstyviausią informaciją apie save, savo vertingumą. Vaikai, kurie švelniai glaudžiami prie krūtinės, kuriems šypsomasi, kurie šnekinami,kaupia visai kitokią informaciją, negu tie, kurie paimami į rankas su nerimu, priešiškumu ar baime.Šiuolaikinių psichologų nuomone (pvz., E. Berne, J. Gray ir kt.), pirmieji vaiko išgyventi jausmai greičiausiai ir yra toji galinga jėga, kuri įtakoja jo viso gyvenimo planą, užimamą psichologinę poziciją bei vaidmenis gyvenime.

Kai bandome prisiminti savo vaikystę, šeimos santykius, pirmiausia iš atminties išplaukia to meto šilta, šviesi, džiaugsminga, saugi, skaidri nuotaika arba mus žeidusi neapykanta, baimė, stresas, abejingumas, nusivylimas, rūpesčiai, nepasitenkinimas… Pirmiausia prisimename jausmus, kurie mus siejo su tėvais, broliais, seserimis. Jie mus mylėjo, lepino arba nekreipė dėmesio, elgėsi neteisingai, mūsų nesuprato ar nekentė.

Nuo tėvų elgesio, bendravimo su vaiku priklauso, kaip šis elgsis su savo broliais ir seserimis – vaiko asmenybė ir savigarbos jausmas daro įtaką visiems šeimos santykiams ir savo ruožtu šie santykiai taip pat daro įtaką vaiku

Daugelis žmonių mažai atsimena savo vaikystę, todėl dažnai vadina ją gražia, šviesia, netgi visiškai užmiršta patirtus pažeminimus, neteisybes, paniekinimus. Tačiau tokia vaikystė niekada nepraeina be pėdsakų, užaugę vėliau patys negali suprasti, kodėl jiems malonu žeminti ir niekinti kitus žmones.

Alisa Miler (Alice Miller) savo knygoje „Gabaus vaiko drama“ vaizduoja, kokių pasekmių vėlesniam gyvenimui turi neigiami vaikystės išgyvenimai. Jų išraiška gali būti agresija arba kitokia destruktyvi elgsena. Tačiau jei žmogus savarankiškai arba padedant specialistui pradeda nagrinėti savo biografiją, jis gali išsivaduoti iš šių neigiamų pasekmių.

Vaikystės prisiminimus pažadina įvairūs dalykai. Tai gali būti knyga arba pokalbiai apie vaikystę ar jaunystę. Bet ne visada norima savo vaikystę matyti tokią, kokia ji buvo iš tikrųjų. Kai sąmoningai atmintyje atgaiviname praeitį, iš didelio laiko nuotolio ją vertiname daug objektyviau, žiūrime tarsi iš šalies. Tai naudinga, nes praeitis gali nemažai išmokyti. Kas vaikystėje patyrė tėvų abejingumą, nejautrumą arba buvo nemylimas vaikas, gali pasižadėti su savo vaikais elgtis kitaip, negu buvo su juo elgiamasi, kad šie to nepatirtų. Kartais net neigiami vaikystės prisiminimai gali būti naudingi ateičiai.

Taip atsitinka gana dažnai. Žmonės, kurie vaikystėje buvo griežtai baudžiami, gąsdinami ar žeminami, sąmoningai nenori taip elgtis su savo vaikais. Tačiau pasitaiko ir kitaip, kai nesąmoningai vadovaujamasi keršto motyvais. Tada žmonės jaučia malonumą, kad jų vaikai ar sutuoktiniai patiria tai, ką jie išgyveno vaikystėje. Jei vaikas patyrė tėvų žiaurumą, vėliau jis nesąmoningai nori žiauriai elgtis su kitais. Taip vaikystėje labai kentėjusios aukos tampa nusikaltėliais. Todėl vaikai, patyrę žiaurumą ar prievartą, gali visą gyvenimą stengtis nebūti tokie arba atvirkščiai – su malonumu versti kentėti kitus, nes patys tai patyrė, ir dabar – sąmoningai ar nesąmoningai – džiaugiasi proga „atsilyginti tuo pačiu“. Kaip bus reaguojama, priklauso nuo to, kokie jausmai veikia šio žmogaus savimonę.

Prisimenant praeitį, svarbus vaidmuo tenka tėvui ar motinai. Kartais su motina, tėvu ar kitu drauge gyvenančiu asmeniu visiškai susitapatinama arba atvirkščiai – šeima vertinama labai nepalankiai. Tada nusprendžiama: „Jeigu santuoka atrodo šitaip, aš niekada nekursiu šeimos!“ Tačiau kitas tos šeimos vaikas, brolis ar sesuo gali elgtis kitaip, pavyzdžiui, jis labai anksti veda ir išeina iš tėvų namų, norėdamas pradėti kitokį gyvenimą, negu matė tėvų namuose.

Tėvų įtaka vėlesnį mūsų gyvenimą lemia
tiek, kiek ją priimame, leidžiame, kad ji paveiktų, ir kiek mes patys save sąmoningai ugdydami ją keičiame. Tėvų norai reiškia stebėtinai mažai. Vaikas pats pasirenka, kas jam bus pavyzdys, pagal ką jis gyvenime orientuosis. Ar jis susitapatina su tėvu, ar motina, tai visiškai nepriklauso nuo to, kuris iš jų vaikui rodo daugiau simpatijų. Svarbiausia, kam pats vaikas jaučia daugiau simpatijų. Ir jeigu kartais sakome, kad motina ar tėvas jam perdavė gerų ar blogų dalykų, tai reikia sąžiningai pripažinti, kad vaikui jie galėjo perduoti tik tiek, kiek tas norėjo perimti. Todėl pasitaiko nuostabių atvejų, kai vaikai auga labai sunkiomis sąlygomis ir nuo to nenukenčia. Atvirkščiai, jie užauga labai veržlūs, energingi, stiprūs. Kada nors gyvenime jie atsitiktinai sutinka vieną žmogų, kuris jiems padaro didžiulę teigiamą įtaką, pasuka jų gyvenimą kita linkme. Visos neigiamos įtakos ilgainiui nublanksta, ir žmogus gyvena visavertį gyvenimą. Sunki vaikystė gali paskatinti anksti susidomėti dvasiniais dalykais, taigi, toli gražu, ne vien aplinkos veiksniai (tarp kurių ir bendravimas) veikia vaiko asmenybės vystymąsi. Net du vaikai, augę vienoje šeimoje ir vienodai auklėti, gali būti stebėtinai skirtingi.

Sudėtinga vaikystė arba skausmingas praeities įvykis taip pat gali pažadinti naujus gebėjimus ar charakterio savybes. Jei šie žmonės būtų augę darnioje šeimoje be jokių rūpesčių, jie nebūtų išvystę šių savo gebėjimų ir pasiruošę kitam gyvenimo laikotarpiui. Deja, daugelis žmonių sunkiomis aplinkybėmis palūžta, pradeda svaigintis alkoholiu, narkotikais, žlunga jų asmenybės, nes jie iš vaikystės neatsinešė pakankamos atramos. Juos ugdyti, deja, jau per vėlu ir nieko negalima pakeisti. Todėl reikia rūpintis vaikais nelaukiant, kol jie patys susiras tai, ko jiems labiausiai reikia. Žinoma, vaikas ieškos pats, bet suaugusieji privalo jam siūlyti įvairių galimybių, kad jis turėtų iš ko rinktis. Kaip jis mūsų pasiūlymu pasinaudos, niekas iš anksto negali pasakyti. Kuo asmenybė stipresnė, tuo savarankiškiau ji elgiasi. Kuo Aš struktūra silpnesnė, tuo labiau ji taikosi prie visokių aplinkybių – ir gerų, ir blogų.

Prisiminę savo praeitį, visada svarstome, kas mane labiausiai auklėjo. Nelengva atsakyti į šį klausimą. Dažniausiai manome, kad gyvenome normaliai, kaip ir visi, nieko blogo neatsitiko ir nežinome, kokiais metodais buvome ugdomi. Tarpusavio ginčai, susitaikymas, meilė ir pyktis visada ugdo vaikus.

Vaiko asmenybę, jo Aš tiesiogiai veikia tėvų ir artimiausių žmonių elgesys, bendravimas. Svarbiausios pedagoginės priemonės vaiko asmenybės vystymuisi yra jiems sakomi taip arba ne. Kai suaugusieji nustato per daug ankštas ribas, jie riboja vaiko Aš. Tada vaikas užsidaro ankštame pasaulėlyje ir išsiugdo stiprią bei skausmingą savimonę. Kai ribos per daug laisvos, vystosi silpna savimonė, kurios kontūrai sunkiai apčiuopiami. Užaugę tokie vaikai neretai klausia savo tėvų, kodėl jų neauklėjo griežčiau. Jiems labai trūko stiprios rankos (stiprios valios). Užaugę jie lengvai pasiduoda įtakoms, nes vaikystėje neišmoko susidurti su kliūtimis, aštriau pajusti ribas. Jei vaikai buvo ugdomi per griežtai, jie taip pat gali priekaištauti tėvams: „Tu mane taip spaudei, kad aš niekada negalėjau mylėti savęs, nuolat buvau nepatenkintas, jaučiau spaudimą, vis atrodė, kad privalau būti kitoks“. Abu kraštutinumai vaikui kenksmingi, jie neleidžia vaiko Aš sveikai įsitvirtinti organizme. Sveikiausia vaikui, kai ribos tarp taip ir ne nėra griežtai nubrėžtos, kai draudimai ir leidimai, pritarimai ir atmetimai ritmingai keičiasi. Tada geriausiai vystosi sveika savimonė. Pritarimai, leidimai, taip ugdo savimonę, o neigimai, draudimai, ne – žadina. Pagyrimai, pritarimai teikia jėgų, skausmas – budina. Skausmui pakelti reikia jėgų, bet taip pat reikia skausmo, kad mus pažadintų ir žinotume, kam skirti savo jėgas.

Meile ar baime auklėti vaikus?

Anksčiau buvo stengiamasi suvaldyti vaikus griežtumu, diegiant baimės ir kaltės jausmą. Skatinami gerai elgtis vaikai būdavo verčiami manyti, kad yra blogi, o jeigu neklauso tėvų, neverti, kad su jais būtų gerai elgiamasi. Stipri atgrasinimo nuo blogo elgesio priemonė buvo baimė netekti malonumų.Būdavo baudžiama vis smarkiau, kad vaiko valia būtų palaužta ir jis imtų labiau bijoti. Pozityvaus vaikų auklėjimo požiūriu yra priešingai: tvirta valia laikoma vaikų pasitikėjimo savimi, paslaugumo ir jautrumo kitiems pagrindu. Šiandien baime pagrįstas auklėjimas veikia vaikus destruktyviai.

Riksmai ir grasinimai nebeveikia vaikų, o tik bukina norą klausyti tėvų ir jiems padėti. Vaikai klauso tėvų, kai šie moka išklausyti savo vaikus. Vaikai turi jausti, jog jų klausotės taip, kaip jie klausosi jūsų.

Smurtą patyrę vaikai nekenčia kitų arba savęs. Kai vaikai nejaudrinami per televiziją rodomo smurto ir nepadoraus elgesio, jie jaučiasi kur kas saugesni, ramesni ir taikingesni.

Kai tėvai nuolaidžiauja, vaikai negauna jiems reikalingos tėvų kontrolės. Pajutę galį valdyti tėvus, jie tampa įžūlesni, greitai išmoksta pasinaudoti suteikta laisve ir ima manipuliuoti tėvais. Jeigu vaikams leidžiama žaisti blogomis nuotaikomis, jausmais, pykčio priepuoliais, jie tampa padėties šeimininkais. Negalime duoti vaikams daugiau laisvės,
nemokame jų suvaldyti ir priversti deramai elgtis. Vaikams reikia, kad vadovautų tėvai, antraip, kad ir kaip mylėtume savo vaiką, jis taps nesuvaldomas.

Jeigu tėvai elgiasi pagarbiai, vaikai išmoksta gerbti kitus. Kai tėvai sugeba išlikti ramūs ir mylintys bendraudami su įpykusiu vaiku, kai sukrečia stiprios emocijos, vaikas ilgainiui išmoksta likti ramus ir mylintis.

Kad įveiktų asmeninius sunkumus, kiekvienas vaikas turi jaustis mylimas ir palaikomas. Jeigu to nepatiria, jo bėdos tampa dar didesnės ir kartais taip smarkiai deformuojasi, kad sukelia proto ligas ar skatina nusikalsti. Trukdydami ir stengdamiesi, kad jiems būtų lengviau, vaikus silpniname, bet jeigu jiems per sunku, o mes nepadedame, tuomet atimame iš jų tai, ko reikia jiems augti.

Štai, kaip požiūris į vaikus ir bendravimo stilius su jais gali įtakoti jų asmenybės vystymąsi:



Vaiko asmenybė ir bendravimas.

Pagal 4 sąlyginai išskirtus vaikų asmenybės tipus galima pasirinkti vieną iš 4 bendravimo su jais principų. Paprastai vienas tipas būna dominuojantis, tačiau tai nereiškia, kad vaikui nebūdingos kitos savybės.

Jautrūs vaikai labiau pažeidžiami, greičiau susijaudina, būna jausmingesni. Jie suvokia, ko nori ir ko jiems reikia. Kad prisitaikytų prie gyvenimo, turi identifikuoti tai, ką jaučia, be to, jie labiau linkę keistis. Noras skųstis jiems yra įgimtas. Gavę truputį pritarimo, tokie vaikai vėl mato teigiamą gyvenimo pusę. Jiems reikia, kad suaugusieji pastebėtų vidinį jų skausmą ir kovą, juos atjaustų ir pripažintų. Skubindami jautrius vaikus, tik sukeliame didesnį norą priešintis – jie gyvena kitokiu vidaus laiku. Jeigu jautrus vaikas pasakė ką nors gera, tegu taip ir lieka. Užuojautos stoka, ignoravimas sukelia didesnį fizinį bei emocinį skausmą. Didžiausia tėvų klaida yra pastangos tokį vaiką pralinksminti. Akcentuodami teigiamas tokių vaikų puses ir siekdami supratimo bei pripažinimo, tėvai verčia juos pasukti priešinga linkme ir susitelkti ties neigiamais dalykais. Tėvai privalo atidžiai išklausyti, bet neguosti, stengdamiesi išspręsti vaikų problemas. Jautrūs vaikai turi jausti, jog nėra vieniši ir kad jų tėvai taip pat kenčia, bet tėvai gali pasidalinti tik tomis nuoskaudomis ir nesėkmėmis, kurios su vaikais nesusiję (dėl oro, transporto kamščių ar pan.).

Nepatyrę užuojautos dėl to, kad turi vykdyti tėvų prašymą, užuot ėmęsi sau malonios veiklos, jautrūs vaikai jaučiasi aukomis ir ima savęs gailėtis Jie linkę galvoti apie savo kančias, o nejausdami, kad suaugusieji juos supranta, greitai pasiduoda kaltės jausmui. Išklausę jautrų vaiką, duokite jam truputį laiko ir erdvės, kad jis nusiramintų. Kai pasijus geriau, nekreipkite į tai per daug dėmesio. Priimkite tai kaip normalų ir natūralų dalyką. Neleiskite suprasti, kad anksčiau reikalai klostėsi blogai, o dabar susitvarkė. Viskas buvo ir yra gerai. (Leisti susitaikyti su nuoskauda, kad teks tvarkytis ir paprašyti padėti jums.)

Sudarykite šiems vaikams progų susipažinti su kitais žmonėmis, nors jiems paprastai reikia daugiau laiko, kad susidraugautų. Jie būna labai ištikimi, o išduoti kenčia – turi išmokti atleisti ir pamiršti.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2994 žodžiai iš 5931 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.