Vairios j ivanauskaitės placebo recenzijos
5 (100%) 1 vote

Vairios j ivanauskaitės placebo recenzijos

Jurga Ivanauskaitė

Placebas (1)

Jurga Ivanauskaitė kadaise žadėjo romanų neberašyti, nes tai, anot jos, yra egoizmo apraiška, nes „nebeįdomu ir beprasmiška išgalvoti kokius nors siužetus ir personažus, kurie iš tikrųjų tik atspindi įvairias mano ego puses. Budistinė psichologija teigia, kad pagrindinė kliūtis, trukdanti mums atskleisti pasaulio esmę ir tikrąją savo pačių prigimtį, yra emocijos bei intelektas. Kaip tik jais ir remiasi visa, ypač šiuolaikinė, Vakarų proza“ (Tomas Sakalauskas, Duetai, Vilnius, 1998, 159). Pridurkime, kad budizmas nepasitiki kalba ir pasaulio bei būties pažinime pirmenybę teikia tylai. Tad galime tik įsivaizduoti, kokias dvasines kančias turi iškęsti budistė, rašanti ne šiaip sau knygas (berods jau tryliktą), bet pildanti socialinius užsakymus. Šito ji, reikia pridurti, ir neslepia: leidėjai Vokietijoje nepanoro versti lietuvės romano apie Tibetą, tačiau pageidavo apie šiuolaikinę Lietuvą – štai ir turime romaną apie šiuolaikinę Lietuvą, nesvarbu, kad po Frankfurto. Ar vokiečiai atpažins aktualijas, kurių romane apstu? Jeigu ir atpažintų, visa tai jiems būtų jau seniai regėti dalykai. Atpažindami aktualijas turėtų džiūgauti vidutinio lygio lietuvių skaitytojai (kai kurios romano citatos iš laikraščių, matyt, įeis į intertekstualumo chrestomatiją: pvz., reklamos eilutė „Graži mergina, šaltas šampanas, ar gali būti geriau“ (p. 254) cituojama ir A. Valionio eilėraštyje „kitos paslaugos“).

Tad ką parašė Ivanauskaitė – romaną, dabarties analizę, žurnalistinę esė ar ką kita? Bendriausia prasme jos knyga – tai bandymas parodyti, beje, gana prikišamai, kad Lietuva jau beveik atsidūrė tokiame pasaulyje, kokį aprašė Zamiatinas, Huxley, Orvelas arba Gavelis (keista, kad pastarojo Vilniaus pokeris nėra aptartas greta garsiųjų distopijų). Tačiau Ivanauskaitės romane viską kontroliuojanti jėga nėra konkreti, juolab politinė, o ekonominė („rinkos dėsniai viską sureguliuos“ – šiandien kone šventas pasakymas, lygintinas su „viskas Dievo rankose“, prieš kurį nebėra jokių argumentų – kas prieštarauja rinkos dėsniams, tas paskutinis kvailys, atsilikėlis, kurį be gailesčio būtų galima užmėtyti akmenimis, nes jis kiša pagalius į pažangos ratus). Aldousas Huxley dar 1958 m. rašė, kad ekonominė cenzūra yra kur kas pavojingesnė negu politinė.

Beje, trečiojo Vilniaus pokerio leidimo viršelyje (2000) Ričardas Gavelis rašė: romanas „šiandien netgi aktualesnis nei prieš dešimt metų. Šimtai, o gal ir tūkstančiai šioje knygoje surašytų minčių bei frazių šiandien galioja dar skausmingiau nei anuomet. […] Homo lituanicus taip ir liko net patiems dievams nesuvokiamas padaras. Bejėgis Vilniaus falas neįgavo nė menkiausios galios nei gyvybės. Taip ir nepajėgė nieko apvaisinti – toliau tyliai pūva ir merdėja. Vilniaus basiliskas iš savo irštvos tebežudo visus neregių akių žvilgsniu, tebesiurbia iš žmonių smegenų pačias geriausias, pačias gražiausias mintis, palikdamas vien pagiežą, pavydą ir neviltį. Šiame mieste tebelošiamas metafizinis pokeris, kuriame visi visada pralaimi“. Šiuo pasažu Gavelis teigia, kad politinį totalitarizmą keičia nemažiau grėsmingas, tik mažiau pastebimas globalizacijos, masinės kultūros, psichologinės manipuliacijos totalitarizmas.

Jurga Ivanauskaitė savo naująja knyga paantrina garsiesiems distopijų autoriams ir Gaveliui, kuriam turėtų jausti nemažą skolą. Pirmiausia į akis krinta Jis, slapta veikiantis Centro agentas (plg. Gavelio Jie), kartą išnyrantis Jono Jonaičio pavarde (tai nesama pavardė, rašoma į įvairiausių blankų pavyzdžius). Šis veikėjas apibūdinamas panašiai kaip Vilniaus pokeryje – joks, beveidis ir panašiai. Visuotinio sekimo paranoja vis dėlto įtaigiau jaučiama Vilniaus pokeryje, o daikčiukas, įmontuotas į Jo smegenis (p. 228), iškart verčia prisiminti „Vilniaus sindromą“ – vabzdžio dydžio auglį smegenyse, kurį manosi atradęs Vytautas Vargalys. Panaudojama ir legenda apie Vilniaus basiliską (p. 229). Katė Placebe ir šuo Vilniaus pokeryje atlieka tą pačią funkciją – stebi pasaulį iš šalies, vertina jį ne žmogaus, o „nesuinteresuoto“ dalyvio akimis. Ivanauskaitės romane Lietuva vaizduojama tirštinant spalvas – tai savižudžių ir apsišaukėlių ekstrasensų kraštas, kurį Gavelis vadino tiesiai šviesiai – Visatos Subinė. Sąjūdžio mitingai kodiniu pavadinimu Vox Populi itin primena Gavelio Prarastųjų godų kvarteto sąjūdžio mitingų metafiziką. Galiausiai panaši ir pati detektyvinė intriga – aiškinamasi, kas nužudė moterį, tik Vilniaus pokeryje šioji intriga atviresnė, nes čia iš principo negali būti vieno teisingo atsakymo. Tačiau šios detalės Placebe lieka paviršutiniškos, žurnalistikos lygio, nevirsta galingomis, apibendrinančiomis metaforomis, todėl sunku tikėtis, kad romanas bus aktualus ateityje.

Kad ir kaip būtų, pats bandymas kalbėti apie kontrolę ir manipuliavimą yra sveikintinas. 2003-iaisiais į „Placdarmą“ pajūryje susirinkusiems poetams Leonidas Donskis perskaitė komunikatą. Jame kaip vieną didžiausių grėsmių mūsų visuomenei iškėlė demokratijos simuliaciją, perdėtą politinį korektiškumą, kuris remiasi žodyno ir vaizduotės kontroliavimu bei ima panašėti į Orvelo
1984-ųjų situaciją. Filosofas itin pabrėžė rašytojų atsakomybę. Kai kas į šį pranešimą, beje, reagavo labai priešiškai. Kitaip ir neįmanoma – juk nemažai rašytojų kaip tik ir dirba ryšių su visuomene, įvaizdžio formavimo, reklamos kontorose. Jau cituotame interviu Ivanauskaitė užsimena, kad reklama, ko gero, pavojingesnė ir destruktyvesnė už kovinius filmus, nes visiškai sumaišo tikrųjų vertybių sistemą. Vargu ar Ivanauskaitės vertybių sistema yra aiški ir skaidri. Paradoksas tas, kad ji pati, galima sakyti, yra tapusi prekiniu ženklu ir dalyvauja reklamos apykaitoje. Tai puikiai iliustruoja ir recenzijos pradžioje minėtas budizmas, labiau primenantis madingą etiketę, su kuria moterų žurnalai kelia savo tiražus, o turizmo agentūros organizuoja keliones po pasaulį su Ivanauskaite. Postmodernus kokteilis, plakamas iš krikščionybės, budizmo, kitų religijų, mitologijų ar ezoterinių sektų, labiausiai primenantis New Age eklektiką, jos kūryboje taip pat neskaidrus, „neskanus“ ir jau gerokai prarūgęs.

Kas paneigs, kad populiarios rašytojos knyga nepadeda formuotis mentalitetui ar turi įtakos priešinantis placebui? Šiuo požiūriu romanas gana dviprasmiškas. Padarydama Juliją placebo auka, autorė tarsi skatina manyti, kad būrėja galėtų būti alternatyva placebui. Čia jau įmanoma įžiūrėti sąmoningą ar nesąmoningą manipuliaciją – kas kitas, jeigu ne būrėjos, kuria tokį pasaulį, kurį galima vadinti placebo metafora? Apie Juliją sakoma, kad ji visada pataiko į dešimtuką, kad ji geresnė negu prezidentui parinktoji būrėja iš Baltarusijos, kad ji savo pranašystėmis net padėjusi Sąjūdžiui (!) (p. 312). Tačiau kartu ji dirba viename iš populiariausių dienraščių bei turi laidą televizijoje geriausiu vakaro laiku. Pasakykite, ar kas suteikia tokią auditoriją nepriklausomos, laisvos laikysenos žmogui ugdyti, kuris paskui nusisuktų ir nuo lėkštos televizijos ir nuo dienraščių? Pagaliau pačiame romane tiesiai šviesiai konstatuojama – būrimas išsklaido nerimą, o ne atskleidžia tikrąją ateitį (p. 281). Vadinasi, tai ne kas kita, kaip somos tabletė Huxley romane Šaunus naujasis pasaulis.

Apskritai visa parapsichologija ir ezoterika yra vienas efektyviausių kontroliavimo ir manipuliavimo būdų. Maskviškė parapsichologijos laboratorija, kurioje mokėsi Tadas, įkurta KGB, Jis tariasi dėl parapsichologų konferencijos, kurioje „platinami Centro pagaminti orakuliatoriai, specialūs aparatai, kurių veikiamas subjektas įtikėdavo, kad palaiko tiesioginį ryšį su Dievu, su Juo netgi šnekučiuojasi. […] Lai parapsichai dėsto niekus, pundais perka knygas apie karmos diagnostiką, buria magiškaisiais kristalais, mojuoja virgulėmis ir fotografuoja auras. Tegu laisva valia sau knisa protą, pudruojasi smegenis, kabinasi ant ausų kilometrus makaronų ir vyniojasi į užkalbėtą šikpopierį. Kuo valstybėje daugiau apmulkintųjų, tuo geriau!“ (p. 100). Kaip jums patinka tokia alternatyva?

Žinoma, kritikui galima priekaištauti dėl pernelyg tiesmuko skaitymo, bet šito nepaminėti, žinant Ivanauskaitės auditoriją, neįmanoma. Galima sakyti, kad autorė siūlo priešintis placebui – ką ir darė būrėja, tik jai nepavyko. O štai katę reikėtų suprasti kaip laukiniškumo, barbariškumo metaforą. Juk tokį patį kelią niveliuojančiai masinei kultūrai atsispirti siūlo Arvydas Šliogeris (Konservatoriaus išpažintys, 1995) ir Gintaras Beresnevičius (pastarųjų metų eseistika), tokia pati alternatyva naujajam pasauliui nurodoma ir Zamiatino bei Huxley romanuose. Katė Bastetė (arba Bubastė, kaip ji pati save vadina) – visiškai nepavaldi placebui, gal todėl jis ir vykdo programą, kuri siekia supriešinti kates ir šunis su žmonėmis (p. 232). Murkdama savo mantras Maurrr Ourrr Maurrr Ourrr… ji ramina Juliją, o kačių chorai knygos pabaigoje lyginami su Sąjūdžio mitingais ir gelbsti pasaulį nuo Liuciferio ašarų nešamos katastrofos (p. 385).

Tačiau ar katės metafora yra tokia nekalta? Basta, Basteta Egipto mitologijoje – džiaugsmo ir pramogų deivė, kurios šventasis gyvūnas buvo katė. Juk (pseudo)džiaugsmas ir pramogos, nuolatinė fiesta ir trykštantis optimizmas – tai pagrindiniai šiuolaikinės masinės kultūros bei New Age judėjimų bruožai, juk Maksas Vakaris (maksimalus vakarėlis!), savo paties įvaizdžio įkaitas ir auka, kaip tik ir kuria gyvenimą kaip šou (Ritos dukters Danos žodžiai: „Jam turbūt kiekviena diena – fiesta, tortai ir žvakės“, p. 96; arba pačios pasakotojos ironija: jis „neverkia, nesikremta, neliūdi, minta dangiškuoju nektaru ir tuštinasi rožių žiedlapiais“, p. 52).

Keletą žodžių reikia tarti ir apie kalbą, kuria taip nepasitiki budistai. Gal ir ne be reikalo – juk tiek garsiosiose distopijose, tiek Ivanauskaitės romane kalba yra viena pagrindinių manipuliavimo priemonių, galimybė keisti žmogaus mentalitetą. Kas valdo kalbą, valdo ir žmones (p. 351). „Vartydamas dienraščius, Jis kasdien pasidžiaugdavo, matydamas, kaip Donelaičio ir Baranausko kalba netenka savo sumauto archajiškumo, apverktino agrariškumo, atsikrato nusibodusių būdvardžių, seilėtų deminutyvų bei viso kito XXI amžiuje nebereikalingo balasto.“ (P. 171) Beje, neseniai skaitėme knygelės Noriu Nobelio autorių liudijimą, kad Donelaitis mokykloje nusipelno epiteto
„supistas“. Žodžiu, kaip ir daugelį dalykų, taip ir kalbos problemą Ivanauskaitė apčiuopia taikliai. Būtų logiška iš romano laukti lietuvių kalbos gyvastingumo paliudijimo, jos pasipriešinimo minėtiems procesams, kurie yra diagnozuojami (prognozuojami?). Tačiau vargu ar galime šitai pasakyti apie Placebą. Rašytojos stilius geriausiai pasiteisina eseistikoje, žurnalistikoje – knygose apie Tibetą bei Kelionių alchemijoje. O sukurti turtingą, daugiasluoksnę, įtaigią meninę kalbą jai sekasi sunkiau. Nors pagyrimo nusipelno šnekamosios, natūralios kalbos vaizdingumas ir įtikinamumas, tačiau romano kalba pilna gatvės štampų, kurie nei originalūs, nei įdomūs. Vargu ar rimtai rašytojai verta mobilųjį telefoną vadinti debiliuoju, o apie blondinės kojas sakyti, kad jos prasideda nuo pažastų (p. 271). Jau ir gatvėje tokie pasakymai – „ne lygis“. Galiausiai stinga atidaus redaktoriaus, kuris turėtų suabejoti, ar tikrai kas keturiasdešimt sekundžių nusižudo kuris nors pasaulio gyventojas (p. 239). Jei taip būtų, tai po valandos neliktų nė vieno. O kadangi jų skaičius nesiliauja didėjęs, tai galbūt reikėtų spėti, kad reinkarnacija vyksta kas trisdešimt sekundžių? Tokia apykaita kaip tik tinka vartotojiškai epochai!

Romane nemažai meniškai neinformatyvaus kartojimosi, beverčių epizodų. Labiau žurnalistinė nei meninė kalba nesukuria tokios įtaigos, kokia pasiekiama klasikinėse distopijose, Gavelio Vilniaus pokeryje ar net Tomo Rekio, kuris apskritai nėra rašytojas, laiškuose iš Amerikos („Metai“, Nr. 10, 11, 2003). Šiuose filologo laiškuose tam tikras amerikiečių sluoksnis atrodo jau pranokęs didžiausias amžiaus pradžios ar net vidurio rašytojų fantazijas.

Taigi esminė romano koncepcija, švelniai tariant, yra dviprasmiška – tiek būrėjos paveikslas, tiek katės metafora, viena vertus, konstruojami kaip alternatyva placebui, tačiau kita vertus, jos abi ir yra placebas, tik paslėptas, nutylėtas. Tokia dviprasmybė primena Orvelo 1984-uosius, kur Partija pati kuria sau opoziciją, kad galėtų ją kontroliuoti ir provokuoti. Partija kuria lėkštus pornografinius romanus, pakiša Vinstonui „disidentinę“ knygą ir jam vos spėjus perskaityti jį areštuoja. Ji kontroliuoja viską, todėl neaišku, ar yra ir ar apskritai įmanomas tikras pogrindis, tikra alternatyva. Ivanauskaitės romanas perša du dalykus – arba jokios alternatyvos nėra (Julija, Maksas Vakaris – „sutvarkyti“, žurnalistė Rita, bandžiusi ieškoti teisybės – užverbuota), arba siūloma netikra alternatyva – aukomis tapę būrėja ir šou verslo vaikinas, o tai yra ne kas kita kaip placebo tabletė. Taigi romanas apie placebą, tačiau su didele rizika pačiam tokiu tapti. Konstatuojama grėsminga situacija, bet nesiimama konstruktyvios analizės, o kai kuriose vietose tariamoji dekonstrukcija iš tiesų tėra dekonstruojamojo reiškinio propaganda.

Naujasis Ivanauskaitės romanas galėtų tapti gera proga pakalbėti apie menininkų atsakomybę šiuolaikiniame placebe (reklama, ryšiai su visuomene, įvaizdžių kūrimas, piaras – beje, tokio žodžio viešai beveik niekas nevartoja, pabandykite jį surinkti Google paieškos sistemoje ir palyginkite tą patį padarę rusiškai). Menininkai, viena vertus, patys kuria placebą, tačiau laisvomis įkvėpimo valandomis jį ironizuoja ir dekonstruoja. Kaip pralaužti šitą uždarą ratą? Į jį įsukta ir pati Ivanauskaitė su savo kūryba.

Svarbiausias klausimas – kas simuliacijų ir manipuliacijų amžiuje, placebo epochoje yra tikra? Ar apskritai įmanoma autentiška alternatyva, kai, regis, sukompromituoti ir nuvalkioti patys tikriausi, intymiausi dalykai. Tokio klausiančio kūrinio dar lauksime.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 2138 žodžiai iš 6487 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.