Klaipėdos „Versmės“ vidurinė mokykla
Chemijos pamoka
Įvairių dujų sukeliančių rūgščius lietus įtaka dirvožemiui ir vandeniui
10d klasės mokinės
Judita Žalaitė
Simona Bučiūnaitė
Klaipėda, 2005
Turinys1. Įvadas
……………………………………………………………..
………… 3 psl.
2. Rūgštieji lietūs
………………………………………………………….4–5
psl.
3. Siera
……………………………………………………………..
…………….5 psl.
4. Azotas – trąša ir nuodas
……………………………………………5–6 psl.
5. Išplovimas
……………………………………………………………..
…….6 psl.
6. Dirvožemio degradacija
…………………………………………….6–7 psl.
7. Vanduo ir jo užterštumas
……………………………………………..7 psl.
8. Išvados
……………………………………………………………..
………….8 psl.
9. Naudota literatūra
……………………………………………………….9 psl.
Įvadas
Šio šimtmečio pradžioje ir viduryje į vis naujus kuriamus chemikalus buvo
žiūrima labai optimistiškai. Niekas nebandė išsiaiškinti galimų šalutinių
padarinių. Tik septintojo dešimtmečio pradžioje, visų pirma Rachelės
Karsons knygos „Tylusis pavasaris“ dėka, pradėtos rimtai svarstyti
neigiamos chemikalų naudojimų pusės. Užvirė ginčai dėl pavojaus.
Kažkokios visuotinai priimtos teršalų klasifikacijos iki šiol nėra ir
vargu ar kada bus, tačiau vadovaujantis aplinkos teršimo apibrėžimu, visą
teršalų įvairovę pirmiausia galima suskirstyti į tris dideles grupes:
1. Cheminiai teršalai.
2. Fizikiniai teršalai.
3. Biologiniai teršalai.
Tačiau mes nagrinėsim tik cheminius teršalus.
Cheminiai teršalai – tai vadinamos cheminės medžiagos, jų junginiai ir
mišiniai kurie viršijus tam tikrą koncentraciją ir/ar poveikio trukmę, daro
arba gali daryti neigiamą poveikį žmonėms ir kitiems gyviems organizmams.
Be to, svarbu suprasti, kad faktiškai visos medžiagos, esant didelei jų
koncentracijai, tampa teršalais.
Geriausias pavyzdys čia yra azoto junginiai, kurie yra labai svarbūs gyvų
organizmų augimo ir vystimosi procesuose ir kurių nepriteklius dažniausiai
yra pagrindinis augalų augimą ribojantis veiksnys. Tačiau būtent azoto
junginių perteklius aplinkoje dabartiniu metu yra viena iš svarbiausių
aplinkos problemų, sąlygojančių vandens telkinių ir dirvožemio
eutrofikaciją[1] ir keliančių grėsmę daugeliui natūralių vandens ir
sausumos ekosistemų.
Iš visos didžiulės cheminių teršalų įvairovės čia išvardinsime tik
dažniausiai minimas jų grupes:
1. Anglies, azoto ir sieros oksidai;
2. Kietosios dalelės (dulkės);
3. Sunkieji metalai;
4. Aromatiniai angliavandeniai;
5. Halogeninti angliavandeniai;
6. Biogeninės medžiagos (amonis, nitratai, fosfatai ir kt.);
7. Naftos produktai;
8. Greitai įrančios organinės medžiagos;
9. Patvarūs organiniai junginiai
10. Oksiduojančios medžiagos (ozonas ir kt.);
Kai kurie iš šių cheminiai teršalai gali sukelti rūgščiuosius lietus.
Kaip susidaro rūgštieji lietūs?
Rūgštieji lietūs
Kasmet, palaipsniui, dalis sieros oksidų ir azoto oksidų virsta
smulkiomis dujų dalelėmis ir iškrinta ant žemės. Taip pat šios dujos
iškrenta kartu su lietumi ir sniegu. Sieros dioksido dujos suyra per 4-5
paras ir neturėtų kelti nerimo, jei ne viena aplinkybė. Per trumpą savo
gyvavimo laiką, veikiamos saulės spindulių, SO2 dujos jungiasi su oro
deguonimi ir virsta sieros trioksidu (SO3), kuris gerai tirpsta vandenyje,
vandens garuose bei vandens lašeliuose ir sudaro sieros rūgštį (H2SO4).
Toks lietus, pilnas rūgšties, vadinamas rūgščiuoju lietumi, todėl dirva ar
vanduo, į kuriuos toks lietus krenta taip pat darosi rūgštesni. Jei jų
rūgštingumas viršija normas, tai daro žalą čia augantiems augalams,
gyvenantiems žmonėms ir gyvūnams.
Sieros oksidų kiekis ore yra svarbus rodiklis: kuo daugiau šių dujų yra
ore, tuo rūgštesnis yra lietus. Švedijos ir pietų Norvegijos ežerai
labiausiai kenčia nuo rūgščiųjų lietų. Daugelyje ežerų išnyko žuvys. Miškai
yra pažeisti daugelyje Europos šalių, blogiausia padėtis yra taip
vadinamame „juodajame trikampyje“. Tai Čekijos, Vokietijos ir Lenkijos
sienų susikirtimo riba. Čia miškai ne tik pažeisti, bet vietomis visiškai
išdžiūvę. Nuo taršos čia nukentėjo ežerai ir žmonės. „Juodajame trikampyje“
yra keletas anglimi kūrenamų stambių elektrinių ir lydymo fabrikų, kurie
išmeta milžiniškus sieros oksido kiekius.
Rūgštusis lietus yra rūgštis, o priešinga jai medžiaga vadinama šarmu.
Kalkės yra
šarmas. Kada jūs maišote rūgštį su šarmu, ji pasidaro ne tokia
rūgšti.Lygiai taip pat atvėsta vanduo, kai mes įpilame į verdantį katilą
šalto vandens. Tose vietose, kur uolienos ir dirva turi daug kalkių,
reaguoja su rūgščiu lietumi, bet ilgainiui rūgštusis lietus „suvartoja“
visas kalkes ir jos nebegali apsaugoti dirvos nuo rūgštėjimo.Taip pat dalis
atmosferoje susidariusių sieros ir azoto rūgščių neutralizuojama į orą
patekusio amoniako ar kitų šarminių medžiagų. Gana dideli kiekiai amoniako
patenka į orą iš įvairių gamtinių šaltinių (pūvančios organinės medžiagos)
ar žemės ūkio naudmenų. Susidariusios tirpios amonio druskos (amonio
sulfatas, amonio nitratas) iškritusios į žemės paviršių, skatina paviršinių
vandens telkinių ir dirvožemio eutrofikaciją.
Gamtoje krituliai yra naturaliai parūgštinami dėl angliarūgštės
poveikio, kuri susidaro oro sudėtyje esančiam anglies dioksidui reaguojant
su vandeniu. Tokių kritulių pH svyruoja apie 5,5 ir tokio rūgštingumo
kritulius priimta laikyti gamtiškai neutraliais.Vidutinis kritulių rūgštingumas