Vaistažolės1
5 (100%) 1 vote

Vaistažolės1

Turinys

1. Vaistažolės ir žmogus

2. Žmogus gyvas gamta

3. Vaistažolės:

3.1. Paprastoji pušis

3.2. vienapiestė Gudobelė

3.3. Paprastoji Jonažolė

3.4. Didžioji dilgėlė

3.5. Miškinė Sidabražolė

3.6. Pipirmėtė

3.7. Dirvinis Asiūklis

3.8. Plačialapis Gyslotis

3.9. Vaistinis Valerijonas

3.10. Tripalis Pupalaiškis

4. Vaistažolių mėginėliai:

4.1. Dirvinio Asiūklio žolė

4.2. Piliarožės šaknys

4.3. Dilgėlės lapai

4.4. Plačialapio Gysločio lapai

4.5. Pupalaiškio lapai

4.6. Šalavijo lapai

4.7. Valerijono šakniastiebiai su šaknimis

4.8. Islandinė Kerpena

4.9. Pipirmėtės lapai

4.10. Takažolės žolė

4.11. Pušies pumpurai

4.12. Miškinės sidabražolės šakniastiebiai

4.13. Jonažolių žolė

4.14. Gudobelės vaisia

5. Turinys

Kaip žinoma, fitoterapija yra visų seniausias gydimo būdas. Ir šiandien niekas neabejoja, kad, sergant įvairiomis ligomis, vartoti vaistinius augalus yra naudinga. Vis dažniau ne tik ligoniai, bet ir gydytojai, jeigu būtinai reikia, pirmenybę teikia vaistiniams augalams. Jie kaip vaistai pranašesni už daugelį sintetinių preparatų, nes dauguma jų nenuodingi, retai sukelia šalutinių, nepageidaujamų reiškinių, ir daugelis iš jų turi biologiškai aktyvių gamtinių medžiagų kompleksą. Todėl būtina pabrėžti, kad apie 40% visų vaistų, kuriuos leista vartoti medicinos praktikoje, gaminama ir augalinės žaliavos, o vaistų, vartojamų širdies ir kraujagyslių ligoms gydyti, pagrindą (iki 80%) sudaro augalinės kilmės medžiagos.

Tačiau kiekviename naujame darbe, žiūrint iš šiuolaikinių farmakologijos, chemijos, terapijos pozicijų, stengiamasi išanalizuoti teigimą vaistinių augalų vartojimo patirtį ir kartu apsidrausti nuo savigydos.

Žmogus gyvas gamta

Karlui Maksui priklauso žodžiai „žmogus gyvas gamta. Tai reiškia, kad gamta yra kūnas, su kuriuo žmogus turi nuolat bendrauti, kad nenumirtų“. Mes visi daugiau ir geriau pažįstame gamtą, tą nuostabų, paslaptingą mūsų gerą pagalbininką – vaistinių augalų pasaulį. Visapusiškai patikrinama daugiametė liaudies medicinos patirtis. Ir tai yra teisinga, nes kartais augalų gydomosios savybės būdavo pervertinamos. Tačiau jau šiandien, kaip sako rašytojas V.Solouchinas, mes tvirtai įsitikinę galime tvirtinti, kad maža gėlelė – tai gamtos stebuklas, ji „moka tai, ko nemoka niekas Žemėje“.

Vaistinius augalus žmonės žinojo jau gilioje senovėje. Vartodamas maistui įvairius vaistus, šaknis ir žoles, žmonės pradėjo pastebėti, kad kai kurie iš jų sukelia palengvėjimą. Gyvenimo patirtis tada buvo vienintelė pasaulio pažinimo forma. Tai, kas naudinga, buvo atrenkama ir įsimenama. Tikriausiai,– rašė Čarlzas Darvinas,- visas mitybines, jaudinamąsias ir gydomąsias neišvaizdingiausių kiekvienos šalies augalų savybės pirmieji atrado laukiniai žmonės, kuriuos tam paskatino būtinas reikalas; jos nesuskaičiuojama gausybe kartų buvo panašiai bandomos, o praktiškai įgytos žinios perduodamos žodžiais vienas kitam ir palikuonims. Pavyzdžiui, argi nenuostabu, kad trijų skirtingų pasaulio dalių čiabuviai sugebėjo išskirti iš daugybės kitų vietinių augalų, kad arbatos, matė (paragvajiškoji arbata) lapai ir kavos vaisiai turi būti savyje mitybinės ir jaudinančios medžiagos, kuri, ją chemiškai ištyrus, pasirodė identiška visų trijų augalų.

Patirtis ir stebėjimai leido žmonėms atskleisti savybes daugelio augalų, kurie palaipsniui pateko į liaudies medicinos arsenalą. Pavyzdžiui, susierzinus gyvuliams arba esant kokioms nors kitoms neįprastoms jų reakcijoms, žmonės aptiko augalus, kurie sukelia šias reakcijas, ir vėliau juos vartoja gydimui. Šiandien žinome, kad gerti kavą prieš miegą nepatartina: gėrimas sujaudina. O štai tokias kavos savybes, pagal arabų legendą, atrado piemuo, kuris pastebėjo, kad suėdusios kavamedžio lapų, ožkos susierzina, nemiega naktį. Vėlgi gyvulių stebėjimai leido surasti senovėje laikytą „stebuklingąją žolę“ šlamagraižą leuzėję, arba maralo šaknį, nes buvo pastebėta, kad maralai (sidabriniai elniai), ėsdami šio augalo šakniastiebius, pasidaro stiprūs. Maralo šaknies cheminė sudėtis dar nevisiškai ištirta, bet terapinis jos efektas akivaizdus.

Nedaug yra patikimų duomenų apie vaistinius augalus, kurie buvo vartojami gilioje senovėje įvairiose pasaulio šalyse. Tačiau etnografijos ir archeologijos duomenys ir pirmiausiai raštijos paminklai padėjo mums rasti medžiagos apie gydymo raidą tais laikais.

Vaistinius augalus plačiai vartojo senovės egiptiečiai, graikai, indėnai ir kitos tautos. Senovės egiptiečiai tobulai vartojo augalinius balzamus ir dervas, kad apsaugotų nuo rūgimo ir puvimo. Garsieji egiptiečių papirusai, apibendrinę duomenis apie vaistinius augalus, mus supažindina su to tolimo laikotarpio medicinos raida. Ir tikrai, papirusai buvo parašyti prieš 4000 metų prieš mūsų erą. Egiptiečiams mes dėkingi, kad jie pirmieji pavartojo medicinoje migdomąją aguoną, alaviją, mėtą ir kitus vaistinius augalus bei preparatus iš jų. Ir šiandien, pirkdami vaistinėje ricinos aliejų, prisiminsime, kad jį vartojo dar senovės egiptiečiai.

Ypač daug nuveikė tirdami vaistinius augalus, kaip, beje, plėtodami mokslą ir meną, senovės graikai jų kultūros klestėjimo laikotarpiu VII – VI amžiuje prieš mūsų erą.
Jų įtaką kitoms tautoms gana didelė. Prisiminkime, kad kiekvienas mūsų šalies medicinos instituto absolventas priima Hipokrato – žymaus Senovės Graikijos gydytojo – priesaiką. Hipokratas sakė, kad kiekvieno gydytojo pareiga padėti organizmui vaistinėmis priemonėmis. Visiškai šiuolaikiškas yra jo tvirtinimas, kad geriausia vartoti natūralius vaistinius augalus arba jų sultis. Hipokratas rašė: „Visas išspaustas ir tekančias augalų sultis reikia laukyti stikliniuose induose, visus lapus, žiedus ir šakniastiebius – naujuose, geria uždaromuose moliniuose induose, kad neišsikvėpuotų vėdinimo veikiama vaisto jėga, tarsi patekusi į būseną, panašią į žmogaus apalpimą“.

Hipokratas savo darbuose, kurių iki mūsų dienų išliko tik fragmentai ir vertimai, mini apie 400 augalų, kurie buvo vartojami kaip vaistai.

Medicinos istorija išsaugos ir graikų gydytojo Dioskorido vardą, kuris gyveno I mūsų eros amžiuje. Jo vaistinių augalų aprašymais ištisus šimtmečius naudojosi gydytojais ir farmacininkai. Dioskorido vaistažolių knyga apėmė daugumą žinomų tais laikais vaistinių augalų – apie 500 rūšių.

Neprarado reikšmės ir Teofrasto veikalas „Augalų tyrimai“. Paskutinis, devintasis, šio veikalo skyrius specialiai skirtas vaistiniams aromatiniams ir nuodingiesiems augalams.

Būtų neteisinga nepaminėti ir žymaus romėnų gydytojo Galeno, kuris pirmasis pasiūlė vartoti augalų nuoviras ir tinktūras, taip pat parašė garsią vaistažolių knygą.

Ibn Sina, tadžikų kilmės mokslininkas, žinomas visame pasaulyje Avicenos vardu, įnešė milžinišką indėlį į arabų medicinos plėtotę ir rekomendavo gydimui apie 900 vaistinių augalų.

Ypatinga, savita pažiūra į vaistinių augalų tyrimą pastebima išlikusiuose iki mūsų dienų puikių indų ir kinų medicinos atstovų raštiniuose paminkluose. Ilgalaikį išbandymą pakėlė indiškas augalas – nuodingasis činčiberis, nusakytas indiško augalo rauvolfijos efektyvumas gydant ligonius. Žymus indų gydytojas ir rašytojas Sušrutė pareiškė: „Nemokšos rankose vaistas – nuodai ir pagal savo veikimą gali būti palygintas su peiliu, ugnimi arba šviesa, o išmanančių žmonių rankose jis prilygsta nemarumo gėrimui“. Šie žodžiai neprarado savo reikšmės ir dabartiniu metu.

Senovės Kinijos tautos davė žmonijai davė kamparą, rabarbarą, efedrą, ženšenį – garsiąją „gyvybės šaknį“ ir daugelį kitų augalų, kurių sąrašas, juos kruopščiai ištyrus, be abejo, būtų pratęstas.

Yra pagrindo teigti, kad vaistiniai augalai buvo plačiai vartojami ir Senovės Rusijoje. Įdomu, kad Senovės Rusijos tautos gydimui vartojo, pavyzdžiui krieną ir kitus daržovinius augalus Rusijoje kur kas anksčiu negu Vakarų Europoje gydimui pradėta vartoti šunvyšnės, drignė, durnaropė, bergenija, erškėtis, pušies pumpurai. XV – XVII amžiais ir vėliau Rusijoje atsirado lotynų ir graikų autorių darbų vertimų, pasidarė populiarūs verstiniai rankraštiniai vaistažolių veikalai. XVII amžiuje Rusijoje įkurta speciali valstybinė įstaiga – Vaistininko prikazas, kurios pagalba buvo auginti ir paruošti vaistinius augalus.

Vaistingųjų augalų tyrimas Rusijoje pastebimai suaktyvėjo po Petro I reformų. Jo įstatymu buvo įkurtos valstybinės vaistinės ir jų bazės, vadinamieji „vaistinių augalų daržai“. Vienas iš jų – „Sankt Peterburgo vaistinių augalų daržas“ vėliau virto botanikos sodu, kuris dabar pertvarkytas į TSRS MA Botanikos institutą. Petro I įkurtą Mokslų akademija organizavo šalies augalinių resursų tyrimo ekspedicijas.

Keliautojas ir gamtininkas, M. Lomonosovas mokinys, Peterburgo Mokslų akademijos narys I. Lepiochinas apie šešerius metus tyrė Rusijos florą. Savo veikale „Mintys apie poveikį išbandyti savaiminių išaugimų jėgą“ jis aprašė daugelį augalų, kurie turi gydomųjų savybių. Mokslininkas ragino gydytojus tirti augalus, „turinčius gydomąją jėgą“. „Nauja šviesa nušviestų gydymo meną,- rašė I. Lepiochinas,- jeigu mes pažintume augalų jėgas ir veikimus“.

Daugelis gamtininkų stengėsi apibendrinti ir išanalizuoti vaistinių augalų vartojimo liaudies patirtį, įžiūrėjo tame didelį mokslinį tikslingumą ir perspektyvą. N. Anenkovo „Botanikos žodynas“ apėmė 3500 vaistinių augalų. Žymus rusų mokslininkais N. Ambodikas rašė, kad „augalų vartojimas gydimui ne tik gydytojas, bet ir smalsiems žmonėms gana gerai žinomas, nes labai, nes labai daug geriausių, saugiausių ir veiksmingiausių vaistų, taip kaip ir geriausias ir sveikiausias maistas, paruošiama iš augalų“.

XIX amžiuje Rusijoje buvo išleista knygų, kuriose aprašyta vaistiniai augalai. 1817 metais Peterburge išėjo knyga „Rusų gydomasis vaistažolių žinynas“; joje aprašyti šalies vaistingieji augalai, savo savybėmis atstojantys šalių augalus.

Smarkiai ėmė plėtotis ir mokslas apie vaistų paruošimą iš augalų, kuris buvo grindžiamas nuodugnia chemine analize, buvo stengiamasi tikslia nustatyti augalų cheminę sudėtį. Prie žymaus rusų terapeuto S. Botino klinikos suorganizuojama eksperimentinė fiziologijos laboratorija, kuriai vadovavo I. Pavlovas. Joje tiriama tokia augalai, kaip gaisrena, pakalnutė, strofantas, čemerys, kaktusas ir daugelis kitų. Tačiau šio rusų mokslininkų darbo neparėmė carinė valstybė, kuri
nesirūpino tėvynės farmakologijos plėtojimu. Rusijoje nebuvo vaistų gamybos pramonės, daugiau kaip pusė vaistų buvo įvežama iš kitų šalių. Į mokslininkų siūlymus plėtoti šalyje farmakologiją, farmacija nebuvo atsižvelgiama, priešingai, faktiškai nustota rūpintis valstybinėmis vaistinės augalinės žaliavos paruošomis.

Didysis Spalis davė pradžią naujam medicinos mokslo raidos etapui. Vaistinių augalų tyrimas tapo valstybinės reikšmės dalyku. Nepaprastai sunkiu jaunai Tarybų Respublikai metu, 1919 metais, pradėjo veikti Vaistinių augalų tyrimo laboratorija, įkuriami Petrogrado chemijos ir farmacijos ir Maskvos farmacijos mokslinio tyrimo institutai.

1921 metais V. Lenino iniciatyva buvo priimtas RTFRS Liaudies Komisarų Tarybos dekretas apie vaistinių augalų rinkimą, kuris turėjo ypatingos reikšmės planingam vaistinės augalijos žaliavos tyrimui ir paruošoms. Jau 1923 metais Sąjunginėje žemės ūkio parodoje buvo įkurta vaistingųjų augalų plantacija. Leningrade įkurtas Botanikos institutas, suorganizuojamas Sąjunginis chemijos ir farmacijos mokslinio tyrimo institutas. Vertingų fitopreparatų sukurta Leningrado ir Charkovo chemijos ir farmacijos institutuose.

Ypač reikšmingas Sąjunginio vaistinių augalų mokslinio tyrimo instituto įkūrimas, kuriame, be kitų, veikia chemijos, botanikos, augalininkystės, farmakologijos, medicinos ir biologijos laboratorijos, yra vaistinių augalų botanikos sodas, devynios zoninės bandymų stotys su eksperimentinėmis bazėmis, išsidėsčiusiomis įvairiose šalies zonose. Prie instituto veikia eksperimentinė gamykla. Čia dirba botanikai, selekcininkai, agronomai, chemikai, fiziologai, farmakologas, gydytojai, technologai ir inžinieriai.

XX amžiaus ženklus dideliais laimėjimais naujų cheminių preparatų sintezės srityje, bet tai visiškai nereiškia, kad augaliniai vaistiniai preparatai neteko savo reikšmės. Iš duomenų, kuriuos paėmėme iš jau minėtos „Vaistinių augalų“ knygos ir iš specialiuose žinynuose – farmakopėjose – išvardytų vaistų, kuriuos leista vartoti mūsų šalies medicinos praktikoje, 31% sudaro vaistiniai preparatai iš aukštesniųjų augalų, apie 3% – iš grybų ir bakterijų (antibiotikai), 12% – gyvulinės kilmės preparatai (endokrininiai ir kt.), apie 9% – kalio permanganato arba cinko tepalo tipo neorganiniai junginiai ir maždaug 45% sudaro sintetiniai preparatai. Be to, naudojama dar daug augalų, kuriuos leista vartoti TSRS sveikatos apsaugos ministerijos, arbatų, antpilų pavidalu. Tačiau esmė yra ne viena tame, kiek augalų mums padeda. Kur kas svarbiau yra tai, kad, kai kuriomis nepaprastai rintomis, ir, deja, gana paplitusiomis ligomis, vaistiniai augalai yra vos ne vienintelis mūsų pagalbininkas. Daugiau kaip 80% visų vaistų, vartojamų širdies ligoms gydyti, sudaro augalinės žaliavos preparatai.

Pakartosime kad kartą tai, kas buvo pasakyta anksčiau: vaistiniai augalai jau daugelį amžių tiriami visose pasaulio šalyse. Ir, žinoma, padaryta nemažai. Koks gi darbas laukia mūsų ateityje? Gana pamokantys yra P. Čikovo ir M. Pavlovo duomenys, kurie pateikia daug informacijos. Mūsų šalies medicinoje dabar vartojama ne daugiau kaip 200 augalų rūšių, t.y. tik 1% visų TSRS aukštesniųjų augalų. Ir dabar vienas įspūdingas kaičius. Pasirodo, kad praeities liaudies medicinai buvo žinoma nei daug, nei mažai, o 12 tūkstančių žolių! Ir, žinoma, dėl visiškai suprantamų priežasčių tolimoje praeityje daugelio augalų stebuklingos gydomosios jėgos galėjo ir nežinoti. Tačiau liaudies medicinos patirties apie vaistinių augalų vartojimą tyrimas gali duoti didžiulę naudą. Prisiminkime akademiko I. Pavlovo žodžius: „Argi liaudis – ne mokslo šaltinis? Ir kuo daugiau inteligentija semiasi iš šio šaltinio, tuo vaisingesnis nacijos istorinis gyvenimas“.

Ne gana to, paklausa yra didesnė už mūsų dabartinius, tiesą pasakius nemažus vaistinės augalinės žaliavos gamybos didinimo tempus. Keliamas uždavinys – kur kas daugiau rinkti vaistinių augalų. Daugėja ir specializuotų organizacijų, kurios renka gydomąsias žoles. Vis daugiau moksleivių, studentų, pensininkų, gamtos mylėtojų prisideda prie šios svarbaus darbo ir tuo rimtai padeda papildyti vaistinės žaliavos atsargas.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2153 žodžiai iš 7015 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.