Vaistų eksportas
5 (100%) 1 vote

Vaistų eksportas

Įvadas

Šiuo metu Lietuvos užsienio prekybos apyvarta prilygsta trims ketvirtadaliams šalies BVP. Tai rodo didelį Lietuvos ūkio atvirumo laipsnį ir tarptautiniu bei integracijos į pasaulinę rinką mastu reiškia teigiamą rinkos ekonomikos vystymosi tendenciją, kurią sąlygoja liberalus Lietuvos prekybos režimas (importo muitai – vieni mažiausių Rytų ir Vidurio Europos šalyse).

Statistikos departamento duomenimis Lietuva daugiausiai eksportuoja mineralinių produktų – 21,2 proc. bendros eksporto apimties; tekstilės medžiagų ir dirbinių atitinkamai – 18,6 proc.; mašinų ir mechaninių elektros įrenginių – 10,6 proc.; chemijos pramonės ir jos šakų produkcijos – 7,9 proc. Šiame darbe nagrinėsiu vaistų eksportą, kurie priklauso chemijos pramonės šakai.

Tyrimo objektas – vaistų eksportas.

Savo darbui pasirinkau Lietuvos firmas vaistų gamintojas ir eksportuotojas.

Darbo tikslas – išanalizuoti vaistų (vaistažolių, vitaminų, hormonų, glikozidų, alkaloidų, antibiotikų, liaukų bei vakcinų ir modifikuotų imunologijos produktų) eksportą nuo 1999 iki 2002m., jų dinamiką, įvertinti eksporto galimybes (perspektyvas).

Darbo uždaviniai:

1) pateikti tiriamų įmonių charakteristikas;

2) išanalizuoti vaistų prekybos balansą;

3) panagrinėti vaistų eksporto problemas ir galimybes;

Darbo metodai:

1) statistiniai metodai (Užsienio prekyba. Statistikos duomenų rinkiniai. Lietuvos statistikos departamentas, 1999-2002 );

2) grafinė analizė;

3) pokalbis su firmos UAB “Marino Baltic Pharmaceutics” vadybininku

Darbo rezultatas:

1) išnagrinėta Lietuvos vaistų eksporto ir importo būklė;

2) išanalizuotos vaistų eksporto problemos ir perspektyvos;

3) pateiktas pasiūlymas dėl vaistų eksporto vykdymo

1.Svarbiausi Lietuvos vaistų gamintojai ir eksportuotojai

Vaistai nuo kitų produktų, kuriuos vartoja žmogus, skiriasi tuo, kad nėra aiškių kriterijų įsigyto vaisto kokybei ir netgi jo naudai įvertinti.

Vaistus įvertinti patikėta Vyriausybės ir sveikatos apsaugos darbuotojams. Jie kontroliuoja vaistų kokybę, įvertina jų naudingumo ir rizikos santykį, atrenka vaistus, kuriuos galima išrašyti. Vartotojai, tiesiogiai ar netiesiogiai per valstybinį ar privatų sveikatos draudimą mokėdami už vaistus, nekontroliuoja rinkos.

Visose pasaulio šalyse, turtingose ar skurdžiose, vaistų vartojimas priklauso nuo keturių veiksnių: vartotojų; sveikatos apsaugos darbuotojų; ypač gydytojų, medicinos seserų ir farmacininkų; Vyriausybės, draudimo atstovų; farmacijos pramonės.

Farmacijos pramonės veikla yra beveik tokia pati, kaip ir kitų pramonės šakų, gaminančių prekes vartotojams. Jos tikslas – sukurti produktus, kuo daugiau jų parduoti, gauti pelną, kuris leistų išplėsti biznį. Farmacijos pramonė, kaip ir kitos pramonės šakos, turi nuolat taikytis prie rinkos, kurią reguliuoja kiti trys veiksniai; vartotojų nuomonės ir prioritetų pasikeitimas; sveikatos apsaugos darbuotojų griežtumas ir nepriklausomumas, valstybės nustatytos taisyklės.

Dėl nuolatinės konkurencijos tarp farmacijos pramonės įmonių kompanijos savo gaminius reklamuoja, pabrėždamos jų teigiamas ir kuo mažiau užsimindamos apie neigiamas ypatybes bei konkurentų panašių gaminių pranašumą. Nuo kitų veiksnių priklauso visapusiška ir teisinga informacija apie vaistus.

Lietuvoje vaistus gamina nedaug stambių firmų. Šios firmos – gamintojos taipogi ir eksportuoja savo produkciją, t.y. vaistus. Dauguma vaistų rūšių mūsų šalies įmonės negali pagaminti, todėl tenka vežtis iš užsienio (importuoti) ir duoti pelno užsienio firmoms. Dabar išvardinsiu Lietuvos vaistų firmas, kurios su savo produkcija yra prasiskverbusios į užsienio rinkas:

q AB “Sanitas”. Ši bendrovė yra Kaune, ji gamina farmacinius produktus (ampules, įvairius tepalus, skysčius, medicininius ir veterinarinius preparatus). AB “Sanitas” eksportuoja į Rusiją, Kazachiją, Armėniją, Uzbekiją, Latviją ir į kitas šalis.

q AB “Endokrininiai preparatai” esanti Kaune. Ji gamina virš 50 rūšių vaistų, įskaitant ir liaukas. Šios bendrovės pagrindinės pardavimų rinkos yra Rusija ir Ukraina.

q UAB “Entafarma”. Ši firma yra įsikūrusi Vilniuje. Ji gamina vitaminus, homeopatinius preparatus, dezinfekuojančias medžiagas, vakcinas ir reagentus. Eksportu užsiima visame Pabaltijy.

q UAB “Biotechna”. Ši bendrovė yra Vilniuje. Ji taipogi gamina medikamentus, žmogaus augimo hormonus ir 80proc. savo produkcijos išveža į užsienį.

q Taipogi Lietuvoje turbūt vienintelė gaminanti vaistines arbatas, fasuojanti vaistažoles ir prekiaujanti (ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje) vaistinių augalų žaliavomis yra UAB “Švenčionių vaistažolės”.

q AB “Vilniaus farmacijos fabrikas”, gaminantis mikstūras nuo kosulio, pertusiną ir kt. Eksportą vykdo pagrinde į Baltijos valstybes.

q Taipogi savo darbe remsiuosi firma, kuri negamina vaistų, o juos reeksportuoja.UAB “Marino Baltic Pharmaceutics” yra užsienio kapitalo įmonė, tarptautinio koncerno “CSC Pharmaceuticals” (Šveicarija/Austrija) dukterinė įmonė. Lietuvoje pradėta dirbti 1997 m. Veiklos pobūdis – vaistų ir medicininių maisto papildų importas į Lietuvą, patiekiant prekes farmacinei rinkai, ir vaistų eksportas į NVS ir Baltijos šalių rinką. Nuo
1997m. įmonės darbuotojų skaičius išaugo nuo 2 iki 17, logistikos skyriuje – liko 1. Kadangi yra glaudžiai bendradarbiaujama su klientų ir partnerių logistikos ir marketingo skyriais užsienyje, eksporto/importo srautai auga iki 50-60% per metus.

MBPh atstovauja Baldacci, Poli-Chem, Eurodrug, Alfa Wassermann, Angelinni, Formenti, SPA, Recordati (Italija), Lemery (Meksika), Chiron (Nyderlandai), Genzyme (JAV), Medagro (Lenkija) , Medikom (Čekija) vaistų gamintojus Lietuvoje ir turi ekskliuzyvines platinimo teises NVS šalių rinkoje – iš viso apie 60 pavadinimų medikamentus. 90% importo keliauja iš Milano (tiekiama autotransportu), kur yra partnerių logistikos centras, likę 10% – iš Austrijos, JAV ir Čekijos (auto ir avia transportu).

2.Eksportas – tarptautinės prekybos sudedamoji dalis

2.1 Lietuvos užsienio prekybos raida

Istoriniai duomenys teigia, kad Lietuvos teritorijoje vykę užsienio prekybos procesai siekia labai senus laikus.Buvo prekiaujama su Bizantija, Romos valstybe, Skandinavijos šalimis, Europos kraštais.

Užsienio prekybos ryšiai ypač suklestėjo Vytauto Didžiojo laikais. Didžiausios XV amžiaus pradžios Europos valstybės valdovas buvo ne tik puikus politikas,diplomatas, karvedys, bet ir geras ekonomistas. Tai liudija ir derama pagarba, parodyta Vytautui Didžiajam daugelyje pasaulinės ekonominės minties studijų.

Trumpai aptariant to meto užsienio prekybą, būtina pažymėti, kad Vytautas Didysis gerai suprato jos svarbą ir reikšmę. Užsienio prekyba ne tik tiekė Lietuvai reikalingas prekes, bet ir artino ją su Vakarų kultūra. Lietuvos valdovui, matyt, buvo vienodai svarbūs visi užsienio prekybos momentai: politinis, ekonominis, kultūrinis. Todėl buvo dedama daug pastangų, kad prekyba išsiplėstų visoje didelėje Lietuvos valstybėje.

Tuometinė Lietuvos geografinė padėtis buvo labai palanki užsienio prekybai plėtoti. Valstybė užėmė plotus nuo Baltijos iki Juodosios jūros, kuriomis iš įvairių pasaulio šalių atkeliaudavo prekės. Toliau jos tęsdavo kelionę Nemuno, Dniepro, Būgo, Dniestro upėmis.

XV amžiaus pradžioje Lietuvoje buvo du ryškūs prekybos centrai: Polockas ir Kaunas. Pastarasis pirklius traukė ypač todėl, kad čia susiėjo dvi stambios vandens kelių arterijos, kirtosi keletas svarbiausių sausumos kelių: Kaune šeimininkavo ne tik pirkliai lietuviai, bet ir didelę patirtį turintys vokiečiai, kuriems čia priklausė dideli mūriniai prekių sandėliai , miesto svarstyklės. Pagrindiniai to meto Lietuvos eksporto objektai buvo šie: žemės ūkio produktai, žvėrių ir naminių gyvulių kailiai bei odos, linai, verpalai, medis, vaškas. Importą daugiausiai sudarė cukrus, druska, šilkas, gelumbė, geležis, varis bei įvairūs šių metalų dirbiniai. Lanksčiai reguliuojant to meto prekybą, vienoms prekėms ir šalims buvo suteikiamos maksimalaus palankumo sąlygos, o kitoms būdavo uždedami gana nemažai muitai.

Muitų politika buvo plačiai taikoma Lietuvoje ir vėlesniais metais. Suprantama, kad užsienio prekybos tai ypač neskatino, nes dėl muitų neretai prekės pabrangdavo beveik dvigubai. Po pirmojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimoXVIII amžiaus pabaigoje dalis muitų buvo panaikinti, nebebuvo muito prekėms, keliaujančioms tranzitu. Su kaimyninėmis valstybėmis buvo sudarytos prekybinės sutartys, numačiusios tiek pirklio, tiek ir jo prekių neliečiamybę. Vakarų Europos kraštuose padidėjus maisto produktų paklausai, labai padidėjo ir jų eksportas iš Lietuvos.

Užsienio prekybos plėtojimą stimuliavo ir XIX amžiaus antroje pusėje prasidėjęs geležinkelių tiesimas. Nemaža dalis žemės ūkio produktų šiuo transportu būdavo išvežama ne tik į Rygą, Peterburgą, bet ir į Vokietiją, kitas Vakarų Europos šalis. Pirmo pasaulinio karo metu vokiečių okupacijos sąlygomis Lietuvoje buvo pritaikyta labai griežta vienpusė muitų sistema: už įvežamas iš Vokietijos prekes buvo mokami dideli muitai, o už išvežamas –visai nemokami.

Didesnio dėmesio, matyt, verta 1919 -1940 metais Lietuvos Respublikos vykdyta užsienio prekybos politika. Šiuo laikotarpiu prekybos partneriais mūsų kraštui buvo daugiau kaip 50 šalių. Pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais svarbiausias užsienio prekybos uždavinys buvo eksporto didinimas. Naujai valstybei, jos netvirtai ekonomikai savo prekėmis reikėjo užimti pasaulinėje rinkoje kad ir ne dominuojančią, bet ir nepaskutinę vietą. Prekybą tvarkančios įmonės įvairiomis priemonėmis stengėsi supažindinti kitas šalis su Lietuvos gaminiais. Eksporto prekės iš Lietuvos daugiausiai buvo išleidžiamos be muito mokesčių.

Valstybė rūpinosi ne tik išplėsti eksporto apimtį, bet ir visoms pagrindinėms eksporto prekėms nustatė standartus, griežtai kontroliavo, kaip jų paisoma.

lki 1933 metų stambiausiu Lietuvos užsienio prekybos partneriu buvo Vokietija. Tačiau dėl politinių priežasčių užsienio prekybos santykiai su šia šalimi pablogėjo, ir Lietuvai teko ieškoti rinkų savo prekėms anglosaksų kraštuose. Bet čia tarsi pasitvirtino sena tiesa: nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Lietuvai teko keisti eksporto
ir nuo grūdų pereiti prie gyvulininkystės produktų pardavimo užsienyje. Įdomu pažymėti, kad iki tol beveik neeksportavusi sviesto, Lietuva per keletą metų pagal šio produkto realizavimą užsienyje užėmė 3-čią vietą Europoje ir 5-tą vietą pasaulyje.

To meto užsienio prekyboje buvo naudojami apsaugos ir fiskalinio pobūdžio muitai. Suprantama, kad, norint apsaugoti ir stiprinti gana silpną agrarinę krašto pramonę, tai buvo būtina priemonė. Siekiant skatinti žaliavų apdorojimą Lietuvoje, šiai produkcijos rūšiai imta taikyti išvežamuosius muitus.

Būtina pažymėti, kad trys Pabaltijo valstybės – Lietuva, Latvija ir Estija buvo susitarusios savo kraštuose įvesti Tautų Sąjungos parengtą pavyzdinę muitų tarifo nomenklatūrą, moderniškiausią to meto muito įstatymą. Tačiau 1940 metų įvykiai šį darbą nutraukė.

Užsienio prekybos atsiskaitymai buvo daromi laisvai konvertuojama valiuta, tačiau, plečiantis įvairiems suvaržymams, imta taikyti ir kliringinius atsiskaitymus. Tokia užsienio .prekybos ryšių forma buvo su Vokietija, Suomija, Italija, Vengrija.

Lietuvos užsienio prekybos balansas beveik kasmet būdavo aktyvus. Pavyzdžiui, 1938metais buvo eksportuota prekių, kurių vertė 233 mln. Lt, o importo suma sudarė 224 mln. Lt. Natūrine forma eksporte dominavo maisto produktai, miško prekės, linai. Importo struktūroje svarbiausias pozicijas užimė pramonės įrengimai, žemės ūkio mašinos, naftos produktai, akmens anglis, metalai bei jų dirbiniai, vilna bei medvilnė ir jos dirbiniai ir t.t.

Lietuvai tapus sudėtine TSRS dalimi, visos užsienio prekybos operacijos buvo vykdomos per centrines šios šalies įstaigas. Per daug nesigilinant į TSRS užsienio prekybos raidą, galima konstatuoti, kad čia trūko dinamikos, lankstumo.

Suprantama, kad Lietuvos užsienio prekyba, būdama integruota į Tarybų Sąjungos užsienio prekybos apyvartą, didesnio savarankiškumo neturėjo. Eksporto apimtis bei struktūra buvo nustatomos pagal bendrus sąjunginius poreikius. Iki VII-ojo dešimtmečio pradžios eksporto apimtis buvo labai nedidelė, čia dominavo maisto produktai. Pavyzdžiui, 1960metais Lietuvos eksporto struktūroje mėsos ir pieno produktai sudarė 90.2%, kiti maisto produktai – 4.3%.VII- VIII-ajame dešimtmetyje spartėjant Lietuvos industrializacijai, didėjo ir eksportas,kito jo struktūra. Daugiau imta eksportuoti prekių; kurioms pagaminti reikia daug kvalitikuoto darbo, aukšto techninio gamybos lygio. Tai įvairios staklės ir įrengimai, televizoriai, dviračiai, chemijos pramonės produkcija.

Dauguma prekių buvo eksportuojama pagal TSRS užsienio prekybos ministerijos

sutartis. Toks centralizuotas užsienio prekybos valdymas, suprantama, nebuvo efektyvus ir nedavė respublikai naudos, kurią būtų galima gauti savarankiškai tvarkantis.

2.2. Eksporto būtinumas

Eksportas – tai prekės ar paslaugos parduodamos užsienio šalims. Jis skiriasi nuo prekių pardavimo savo rinkoje, kuriai būdingos savos realizavimo sąlygos, tendencijos, papročiai, kalba, įstatymai, ir t.t.Eksportas yra neatsiejama įmonės veiklos dalis. Nemaža, o dažnai ir didžioji įmonės apyvartos dalis yra padaroma užsienio rinkose. Daug Europos šalių yra priklausomos nuo užsienio prekybos. Kiekvienoje šalyje gaminamos prekės ir paslaugos, kurios suvartojamos vietoje arba eksportuojamos į kitas šalis. Tarptautinė prekyba -tai pardavimo -pirkimo procesas, vykdomas tarp įvairių šalių pardavėjų, pirkėjų ir tarpininkų. Tarptautinėje prekyboje, kitaip negu šalies vidaus prekyboje, už prekes ir paslaugas atsiskaitoma konvertuojamomis užsienio valiutomis. Prekės ir paslaugos importuojamos ir eksportuojamos į įvairias šalis. Kartu juda ir pinigų srautai. Tarptautinės prekybos sąvoka atsirado beveik lygiagrečiai su prekybos atsiradimu. Tuo metu ji nebuvo nagrinėjama kaip ypatinga veikla, pirkliai pirkdavo ir parduodavo savo prekes ne vienoje šalyje, taip padidindami savo pajamas. Tokia šalis kaip Šveicarija, praktiškai neturi iškasenų, todėl negalėtų egzistuoti be užsienio prekybos. Šalys, kurios nedaug skiriasi viena nuo kitos savo papročiais, kalba, įstatymais, visada stipriai susijusios užsienio prekyboje. Tokios šalys yra Austrija, Vokietija ir Šveicarija, JAV ir Kanada, Prancūzija ir Belgija, Skandinavijos šalys. Sėkmė užsienio rinkoje priklauso nuo žinių apie visas užsienio rinkos sąlygas. Dauguma įmonių turi eksporto produkcijos nomenklatūros sąrašą, kuris sunčiamas į įvairias užsienio rinkas.

Tarptautinės prekybos dėka Lietuvos žmonės gali nusipirkti kitose šalyse pagamintus produktus. Pavyzdžiui, įvairiausius egzotiškus vaisius, iškasenas, elektronikos gaminius ir kt. Tokių prekių gaminimas valstybės vidaus rinkoje brangiau kainuotų ir neapsimokėtų. Eksporto dėka tampa prieinamos ir naujos prekės. Galimybė gaminti naujus produktus, kurią suteikia tarptautinė prekyba, tai taip pat ir didesnės prekių įvairovės atsiradimas, kas duoda naudą vidaus rinkos vartotojams. Suteikiama nauda ir gamintojams, perkantiems pasaulinėje rinkoje žaliavas bei kitus gamybos procese naudojamus išteklius.

Eksportas sąlygoja masto ekonomijos efektyvumą. Pavyzdžiui, panaikinus muito barjerus tarp Europos Bendrijos šalių,
kiekvienos šalies gamintojas gali laisvai pardavinėti savo gaminius bet kokioje kitoje šalyje, priklausančiai Europos Bendrijai. Tai leidžia šių šalių valstybių firmoms gaminti prekes žymiai didesnėmis apimtimis. Ūkio šakose, kuriose pasireiškia masto ekonomija, didesnė gamybos apimtis sąlygoja kaštų mažėjimą, kas leidžia pardavinėti prekes mažesnėmis kainomis. Masto ekonomijos sąlygojamas efektyvumo padidėjimas yra naudingas ne tik šalies gamintojos pirkėjams, bet ir kitų šalių, kuriose tos prekės gali būti pardavinėjamos, vartotojams.

Lyginamųjų pranašumų teorija teigia, kad net jei viena šalis yra mažiau efektyvi abiejų produktų gamyboje, egzistuoja pagrindas naudingai prekybai, darant prielaidą, kad nėra prekybos suvaržymų. Vadinasi, šalis turi lyginamąjį pranašumą, jeigu ji gali gaminti prekę santykinai pigiau, t.y. mažesniais kaštais negu jos prekybinis partneris. Abi tarpusavyje prekiaujančios šalys turi naudos, jeigu jos specializuojasi gaminti tas prekes, kurių gamyboje turi lyginamąjį pranašumą ir prekiauja viena su kita tomis prekėmis atitinkamų kainų santykių intervale. Kainų santykiai priklauso ne tik nuo kainų sąlygų, bet ir nuo abiejose šalyse esančios paklausos. Lyginamojo pranašumo atsiradimą sąlygoja daug priežasčių. Pavyzdžiui, Kuveitas, kuris specializuojasi naftos gamyboje. To priežastis -didžiuliai ištekliai. Kita vertus, tokia šalis, kaip Kinija, turinti daug pigios, nekvalifikuotos darbo jėgos, įgyja lyginamąjį pranašumą darbui reikliose ūkio sferose. Lyginamasis pranašumas priklauso ne tik nuo išteklių panaudojimo, bet ir nuo darbuotojų meistriškumo, technologijos lygio. Pavyzdžiui, JAV gerai išvystyta technologija, kuri suteikia lyginamąjį pranašumą, gaminant tokias prekes, kaip didelių gabaritų lėktuvai ar didelės spartos kompiuteriai.

Daugeliu atžvilgių tarptautinė prekyba yra panaši į technologijos pokyčius. Abu procesai garantuoja naudą visai šaliai. Tačiau jie nebūtinai naudingi kiekvienai ekonominei grupei šalies viduje. Dėl tos priežasties pasitaiko tokių ekonominių grupių, kurios aktyviai priešinasi tiek tarptautinei prekybai, tiek technologiniams pokyčiams.

Laikinas nedarbas, kurį sąlygoja tarptautinė prekyba ar technologiniai pokyčiai, yra aktuali problema. Tačiau dažnai jinai būna dirbtinai perdėta, ir ypač tada, kai visai ekonomikai būdingas visuotinis ūkio pakilimas.

Tarptautinė prekyba nulemia efektyvumo padidėjimą, tačiau, aišku, ne visi iš to išlošia. Kainų pokyčių pasekmės ne visoms ekonominėms grupėms yra vienodos. Tarptautinė prekyba mažina importuojamų prekių kainą, vadinasi ji yra nuostolinga vieniems, o naudinga kitiems. Kaip pavyzdį paimkime gyvulių augintojus, kurie išloš dėka eksporto ir praloš, jeigu atsiras kitų gyvulių importuotojų į vidaus rinką, kadangi dėka importo kainos sumažėja. Vartotojams yra naudingas importas, kadangi sumažės prekių kainos, tuo tarpu eksportuojant prekes jie patirs sunkumų. Galima teigti, kad gamintojai ir vartotojai yra tie patys asmenys, todėl importo ir eksporto poreikiai kompensuoja vienas kitą. Gamintojai gauna naudą eksportuojant, importas jiems nenaudingas. Visa tai skatina gamybines firmas specializuotis tiek eksportuojamų prekių gamybos didinimu, tiek gamybos mažinimu tų prekių, kurios konkuruoja su importuojamomis prekėmis. Kadangi įmonė įgyja vis daugiau eksporto patirties, atsisakoma daugelio tarpininkų ir vis daugiau darbo atliekama įmonės viduje.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2744 žodžiai iš 8787 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.