VAIZDUOTĖ
Lietuvių kalboje šiam procesui žymėti, be vaizduotės, dar yra
vartojamas tarptautinis fantazijos terminas. Gana dažnai kasdieninio
bendravimo praktikoje šiems terminams priskiriamos skirtingos ir moksliškai
neapibrėžtos reikšmės. Nors kai kurie psichologai teigia, kad tarp
atminties ir vaizduotės vaizdinių nėra esminių skirtumų, nes ir atmintyje
išlaikyti ir atkuriami suvokiniai yra daugiau ar mažiau rekonstruojami,
tačiau dauguma vaizduotę tyrusių psichologų teigia, kad vaizduotė skiriasi
nuo vaizdinės atminties naujų, atmintyje neturimų vaizdinių sudarymu.
Fantazijos terminas nepsichologinėje literatūroje dažniau taikomas
žymėti labiau nuo tikrovės nutolusiems vaizduotės produktams (nerealioms
svajonėms, mokslinės fantastikos kūriniams ir pan.).
Pasekus psichikos procesų raidą nuo paprasčiausių sudėtingesnių link
matyti, kad kiekviename paprastesniame procese, primenančiame
ankstesniuosius, jau yra užuomazgos, pradmenys po jo einančio sudėtingesnio
proceso. Suvokimo procese jutiminius duomenis papildome patirtimi,
priskiriame kokiai nors daiktų grupei, įvardijame, tai yra priskiriame
sąvokai. Atminties vaizdiniai leidžia atgaivinti anksčiau suvoktų reiškinių
vaizdus. Tačiau tai būtų tik pavieniai konkrečių daiktų vaizdai. Atmintyje
suvokti vaizdai pertvarkomi, gali keistis jų savybės (dydis, spalva ir
kt.), pamirštami neesminiai požymiai. Prisimintas žmogaus vaizdas su
svarbiausiomis jo savybėmis ir požymiais yra bendrinis vaizdinys. Jau šiuo
psichikos procesų lygiu atsiranda galimybė apibendrinti turimą informaciją.
Tai rodo, kad atmintyje turima informacija pertvarkoma ir apibendrinama.
Tai jau specifiniai vaizduotės ir mąstymo procesų požymiai.
Vaizduotė yra psichikos procesas, kuriam vykstant sukuriami naujų
daiktų, reiškinių ir idėjų vaizdai. Jie vėliau gali būti įkūnijami
materialiais daiktais arba praktine žmogaus veikla.
Vaizduotėje sukurti vaizdiniai iš esmės skiriasi nuo atminties
vaizdinių. Atminties vaizdiniai yra konkrečių anksčiau suvoktų daiktų ar
reiškinių vaizdai, nors gali būti pasikeitę. Pavyzdžiui, matyto Klaipėdos
švyturio ar jo fotografijos pavienis atminties vaizdinys arba bendras jūros
švyturio vaizdinys jau nebus nei Klaipėdos, nei Šventosios ar kurio nors
kito uosto švyturys, o turės kiekvienam švyturiui būdingų bruožų.
Vaizduotė laikoma žmogaus specifine psichikos veikla, kuri atsirado ir
plėtojosi jam dirbant. Žmogus, prieš ką nors darydamas, kurdamas, mintyse
įsivaizduoja, ką ir kaip darys. Būtent tas naujo vaizdo sukūrimas iš
pradžių tik idealia forma yra vaizduotės vaizdas.
Vaizduotė padeda žmogui sukurti tai, ko tikrovėje dar nėra, o kartais
ir tai, ko nebus. Tačiau jos šaltinis visada yra objektyvi tikrovė.
Vaizduotė yra glaudžiai susijusi su praktine žmogaus veikla. Jis kuria
vaizdus, idėjas, mintis, vėliau jas tikslina, turtina, keičia ir praktiškai
įgyvendina savo turimus pradinius, dažnai dar gana neaiškius, neapibrėžtus
sumanymus. Žmogus praktinės veiklos metu savo turimus pradinius ne visada
pakankamai aiškius sumanymus sukonkretina, patikslina, apibrėžia ir tai
padeda juos įgyvendinti.
Vaizduotė yra artimai susijusi su visomis asmenybės savybėmis:
interesais, žiniomis, gabumais, įgūdžiais, įpročiais ir jausmais.
Vaizduotėje kuriami vaizdai aprėpia ir praeitį, ir ateitį, ir dabartį.
Vaizduotės vaizdiniai kuriami labai įvairiai. Pagal tai skiriamos
vaizduotės rūšys: tai nevalinga ir valinga vaizduotė.
Paprasčiausia, pradinė vaizduotės forma yra tie atvejai, kai vaizdai ir
idėjos atsiranda be specialaus ketinimo įsivaizduoti. Tai nevalinga
vaizduotė, kartais dar vadinama pasyviąja. Ryškiausias nevalingos
vaizduotės atvejis yra sapnai. Juose susipina įvairiausi vaizdai, įvykiai,
kurie neretai neturi nieko bendra su tikrove. Sapnuose vaikštome oru,
matome siaubūnus, kurie mums kelia grėsmę, ir tik nubusdami išsivaduojame
iš jų spąstų. Gilaus miego metu, kai didžiųjų pusrutulių žievė labai
slopinama, žmogus nesapnuoja. Užmiegant ir nubundant nervinių ląstelių
aktyvumas arba dar visiškai nenuslopintas (užmiegant), arba jos pamažu
darosi aktyvesnės (nubundant). Tarp atskirų smegenų žievės centrų miego
metu susidaro ryšiai, kurių paprastai nebūna, todėl sapnuojame
fantastiškus, vaizdingus sapnus, vaizdai nekontroliuojami ir jokio loginio
ryšio juose nebūna.
Nevalingai vaizduotei priskiriami ir tie vaizdai, kurie kyla klausantis
pasakojimo, skaitant knygą. Tai ne mūsų noru sukurti vaizdai.
Valinga vaizduotė – tai naujų vaizdų kūrimas turint aiškų tikslą,
nukreipiant sąmoningą veiklą tiems vaizdams kurti. Tai mokslininko,
konstruktoriaus, išradėjo, architekto, menininko, rašytojo, kompozitoriaus
ir kita veikla. Pasireiškiant valingai vaizduotei svarbų vaidmenį atlieka
kalbėjimas, kilusių uždavinių išreiškimas žodžiu. Tačiau ir valingos
vaizduotės procesas būna
skirtingas, todėl skiriamos atkuriamoji ir
kuriamoji vaizduotės.
Atkuriamoji vaizduotė yra vaizdo sudarymas pagal to objekto aprašymą,
brėžinį, gaidas, schemą ir pan. Statybos vykdytojas, nagrinėdamas statomo
namo brėžinius, susidaro jo vaizdą ir juo remdamasis organizuoja darbą.
Atkuriamosios vaizduotės vaizdai turi atitikti pateiktus aprašymus,
brėžinius ir panašiai.
Atkuriamosios vaizduotės vaizdai bus gyvi, turtingi, tikslūs ir
teisingi, jei atitiks dvi sąlygas:
1. Reikia mokėti teisingai suprasti tuos aprašymus, schemas,
brėžinius, žinoti sutartinių ženklų reikšmes.
2. Reikia turėti pakankamai ryškių vaizdų atsargą iš atitinkamos
tikrovės srities.
Kuriamoji vaizduotė yra savarankiškas naujų vaizdų sudarymas, įtrauktas
į kūrybinės veiklos procesą, kurios rezultatas yra originalūs produktai.
Tai mokslininko, išradėjo, konstruktoriaus, rašytojo, kompozitoriaus,
dailininko ir kitų asmenų vaizduotėje sukurti kūriniai.
Kuriamosios vaizduotės procesas prasideda kilus sumanymui ar idėjai.
Kartais toks sumanymas brandinamas mėnesius.
Kuriant naujus vaizdus bandomi įvairiausi jau turimų vaizdų derinimo