Vaizduotė ir kūrybiškumas
5 (100%) 1 vote

Vaizduotė ir kūrybiškumas

11

Vaizduotė ir kūrybiškumas

Vaizduotė – tai psichinis procesas, pagrįstas naujų vaizdinių susidarymu ir atmintyje turimos vaizdinės patirties pertvarkymu.

Vaizduotė sudaro galimybę numatyti veiklos rezultatą dar prieš veiklos pradžią, padeda žmogui orientuotis veikloje. Dėl šio žmogaus sugebėjimo jo veikla iš esmės skiriasi nuo gyvūnų instinktyvaus lgesio. Veikloje vaizduotė reiškiasi kartu su mąstymu. Vaizduotė vertinga tuo, kad leidžia padaryti sprendimą, jei net neturima tiek žinių, kiek jų reikia uždaviniui atlikti.

Vaizduotė procesai yra analistiniai bei sintetiniai. Pagrindinė vaizduotės veiklos kryptis – taip pertvarkyti atminties vaizdinius, kad būtų sukurta nauja, ligi tol nebuvusi situacija. Vaizduotės mechanizmų esmė – vaizdinių pertvarkymas naujus vaizdus kuriant iš jau turimų vaizdų. Vaizduotė sintetina vaizdus įvairiais būdais:

1. Agliutinavimu (realiai nesujungiamų daiktų ypatybių, savybių, dalių jungimas);

2. Hiperbolizavimu (objekto padidinimas arba aumazinimas, jo dalių kokybinis pakeitimas);

3. Akcentavimu (kurių nors požymių pabrėžimas);

4. Schematizavimu (daiktų skirtumų sušvelninimas ir jų panašumo pabrėžimas);

5. Tipavimu (esminio ir besikartojančio vienarūšiuose reiškiniuose nustatymas ir reiškimas konkrečiu vaizdu).

Pagal aktyvumo laipsnį vaizduotė skiriama:

1. Pasyvioji vaizduotė. Ji kuria vaizdus, kurie tikrovėje nebus realizuoti, programas, kurių nė neketinma arba nė neįmanoma įgyvendinti. Ji dar skirstoma į:

a) Sąmoninga. Ji kuria vaizdus, nesusijusius su valia, kuri galėtų juos igyvendinti. Jei vaizduotės procesuose vyrauja svajos, aišku, kad asmenybės raidoje yra trūkumų.

b) Nesąmoninga. Ji reiškiasi susilpnėjus arba sutrikus sąmonės veiklai, pusiau snūduriuojant, sapnuojant.

2. Aktyvioji vaizduotė skirstoma į:

a) Kuriamoji. Ji labiausiai susijusi su darbo procesais, kada turimi vaizdai realizuojami techninėje, meninėje ar kt. kūryboje.

b) Atkuriamoji. Ji labiau susijusi su mokymo procesu.

Vaizdinis mąstymas – tai mąstymo rūšis, susijusi su situacijų ir jų pasikeitimo įsivaizdavimu. Vaizdiniu mąstymu išsamiausia atkuriama faktinių daikto ypatybių įvairovė. Svarbus mąstymo bruožas – daiktų ir jų neįprastų savybių, neįtikėtinų derinių fiksavimas.

Kūrybiškumas – tai sugebėjimas kelti naujas idėjas, mąstyti savarankiškai, nestereotipiškai, greitai orientuotis probleminėje situacijoje, lengvai rasti netipiškus sprendimus.

Kūrybiškumą daugiausiai lemia:

1. Individualios asmenybės savybės (vaizduotės lakumas, mąstymo greitumas, tikslumas, lankstumas, išradingumas, konstruktyvumas, smalsumas);

2. Motyvacinė įtampa (poreikis nuolat tobulinti savo veiklą);

3. Asmenybės gyvenimo aplinkybės (patyrimas, auklėjimas ir saviaukla);

Kūrybiškumo santykis su intelektu nėra pakankamai ištirtas, manoma, kad jie nėra tiesiogiai susiję. Yra sukurta nemažai metodikų, tiriančių kūrybiškumą. Vienos žymiausių metodikų yra JAV psichologų – Torrance, Guillford testai.

Kūrybingumo tyrinėtojo E.P.Torrance sukurta iki šiol išsamiausia kūrybinių sugebėjimų tyrimo metodika, kuri išskiria keletą svarbiausius kūrybingumo veiksnius:

1. Mąstymo lankstumą – sugebėjimą lengvai pertvarkyti turimą patirtį.

2. Mąstymo sklandumą – tai labai laisvas naujų idėjų kūrimas, jų gausumas.

3. Originalumą – pagrįstą tolimomis asociacijomis.

4. Detalumą bei išbaigtumą – tai gebėjimas išplėtoti idėją ir ją įgyvendinti.

Prie minėtų veiksnių autorius taip pat priskiria ir jautrumą problemoms, kaip sugebėjimą pamatyti neatitikimus, įžvelgti problemas ten, kur daugelis jų nepastebi. Anot E.P.Torrance, ši ypatybė susijusi su mąstymo kritiškumu. Dėl to kūrybingi vaikai greičiau pastebi dėsningumus arba jų nebuvimą, kitaip mato tą pačią aplinką ir kitaip joje jaučiasi. Iš čia kyja jų neįprasti klausimai ir kitoks elgesys. Mokasliniams tyrimams naudojama metodika susideda iš nekalbinių ir kalbinių užduočių.

Kūrybiškumo ir intelekto santykis. E.P.Torrance suformulavo ,,slenksčio” teoriją, kuri teigia, kad jei intelekto koeficientas žemiau tam tikros ribos, kūrybiniai gebėjimai tampa beveik nepriklausomo dydžio. Esti priešinga nuomonė, kad kūrybiškumas iš esmės nepriklauso nuo intelekto. Faktai ir tyrimo duomenys rodo, kad aukštas intelektas dar nenulemia kūrybiškumo, o žemo ir vidutinio intelekto individas gali būti kūrybingas, ypač meno srityje.

V.S. Jurkevičius priėjo prie išvados: aukštam kūrybiškumo lygiui būtinas intelekto koeficientas, ne mažesnis kaip IQ = 120; pasiekus šį intelekto koeficiento lygį, tolesnis jo augimas, didėjimas iki IQ = 150, jau nebeturi reikšmės ir įtakos kūrybiškumo potencialui; bet kai intelekto lygis yra labai aukštas (IQ= 170 – 180), tuomet jis jau trukdo kūrybiškumui panašiai kaip ir nepekankamai aukštas intelektas (mažaiau nei IQ = 120). Jis padarė išvadą, jog tarp intelekto ir kūrybiškumo yra tam tikras ryšys, tačiau jis nėra tiesioginis.

Didžiausi kūrybiniai gebėjimai laikomi genialumu, kai intelekto koeficientas aukštesnis už 140 – 150. genijais pripažįstami tik tokie žmonės, kurie padarė ypatingai didelę įtaką visuomenės gyvenimui, visos žmonijos kultūros raidai. Genialūs žmonės pasižymi smarkiai padidėjusiu
nerviniu jautrumu, dažnai turi įvairių psichinių negalavimų bei sutrikimų. Genialių kūrėjų darbuose išsisklaidę prisipažinimai apie sunkius mėginimus suprasti, kas vyksta jų viduje pakilimų ir aiškiaregystės momentais.

Kūrybinio proceso dinamika. Pagrindiniai kūrybinio proceso etapai yra keturi.

1. Sąminingas darbas – problemos iškėlimas, gilinimasis į ją, įvairios informacijos rinkimas. Pirmojo etapo darbas baigiasi tuo, kad sveiku protu mąstant atrodo neįmanoma išspręsti problemos.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 862 žodžiai iš 1704 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.