Vaizduotė

Paieškokit gražiausių vaikystės spalvų…

Žaislų parduotuvėse didžiulis pasirinkimas: pliušiniai žvėreliai, viena už

kitą gražesnės Barbės… Mamos ir močiutės turi kuo pradžiuginti mažylius.Vyresniojo amžiaus žmonės tik atsidūsta, prisiminę savąją vaikystę. Tokių

grožybių nebuvo. Iš tuščių degtukų dėžučių vaikai gamindavo baldus lėlėms,

o jas pačias siūdavo iš medžiagos. Plaukus darydavo iš siūlų… Skudurinėms

ilgakasėms drabužėlius mergaitės „modeliuodavo“ ir siūdavo taip pat pačios.

Ypač įdomiai žaisdavo „parduotuve“. Medžių lapai „virsdavo“ pinigais,

akmenukai – saldainiais… Kiek kūrybiškumo ir fantazijos!Vaikystė… Turtinga ar skurdi – ji turi savo spalvas. Kuri gražesnė, kuri

vertesnė?Sugrįžkite retkarčiais į vaikystę. Paieškokite gražiausių spalvų. Suradę

suprasit, kad šiandieninis jūsų kūrybiškumas ir laki vaizduotė iš ten, iš

vaikystės lauko…

Aldona MAKSVYTIENĖ

VAIZDUOTĖPasekus psichikos procesų raidą nuo paprasčiausių sudėtingesnių link

matyti, kad kiekviename paprastesniame procese, primenančiame

ankstesniuosius, jau yra užuomazgos, pradmenys po jo einančio sudėtingesnio

proceso. Suvokimo procese jutiminius duomenis papildome patirtimi,

priskiriame kokiai nors daiktų grupei, įvardijame, t. y. priskiriame

sąvokai. Atminties vaizdiniai leidžia atgaivinti anksčiau suvoktų reiškinių

vaizdus. Tačiau tai būtų tik pavieniai konkrečių daiktų vaizdai. Atmintyje

suvokti vaizdai pertvarkomi, gali keistis jų savybės (dydis, spalva ir

kt.), pamirštami neesminiai požymiai. Užuot įsivaizdavę konkretų žmogų Joną

Jonaitį, gimusį n metais, galime susidaryti žmogaus apskritai vaizdinį ir

bus nesvarbu nei ūgis, nei metai, nei plaukų ir akių spalva. Prisimintas

žmogaus vaizdas su svarbiausiomis jo savybėmis ir požymiais yra bendrinis

vaizdinys. Jau šiuo psichikos procesų lygiu atsiranda galimybė apibendrinti

turimą informaciją. Tai rodo, kad atmintyje turima informacija pertvarkoma

ir apibendrinama. Tai jau specifiniai vaizduotės ir mąstymo procesų

požymiai.

Vaizduotė yra psichikos procesas, kuriam vykstant sukuriami naujų daiktų,

reiškinių ir idėjų vaizdai. Jie vėliau gali būti įkūnijami materialiais

daiktais arba praktine žmogaus veikla.

Vaizduotėje sukurti vaizdiniai iš esmės skiriasi nuo atminties vaizdinių.

Atminties vaizdiniai yra konkrečių anksčiau suvoktų daiktų ar reiškinių

vaizdai, nors gali būti pasikeitę. Pavyzdžiui, matyto Klaipėdos švyturio ar

jo fotografijos pavienis atminties vaizdinys arba bendras jūros švyturio

vaizdinys jau nebus nei Klaipėdos, nei Šventosios ar kurio nors kito uosto

švyturys, o turės kiekvienam švyturiui būdingų bruožų.

Vaizduotės vaizdinys yra visai naujo būsimo objekto vaizdinys. Šiandien

Paryžiuje arba nuotraukose matytas visiems žinomas Eifelio bokšto vaizdas.

Kol jo nebuvo, inžinierius Eifelis tik savo vaizduotėje sukūrė to bokšto

vaizdą ir vėliau jį įgyvendino.

Vaizduotė laikoma žmogaus specifine psichikos veikla, kuri atsirado ir

plėtojosi jam dirbant. Žmogus, prieš ką nors darydamas, kurdamas, mintyse

įsivaizduoja, ką ir kaip darys. Būtent tas naujo vaizdo sukūrimas iš

pradžių tik idealia forma yra vaizduotės vaizdas.

Vaizduotė būtinai reikalinga tiek žmogaus praktinėje, tiek teorinėje

veikloje. Net ir matematikoje, atrodo, tokioje „sausoje“ mokslo šakoje

daugelis atradimų be vaizduotės būtų buvę neįmanomi. Kuriant įvairias

tiriamo nusikaltimo versijas vaizduotei taip pat tenka svarbus vaidmuo.

Vaizduotė padeda žmogui sukurti tai, ko tikrovėje dar nėra, o kartais ir

tai, ko ir nebus. Tačiau jos šaltinis visada yra objektyvi tikrovė. Net ir

legendiniai Dedalas ir Ikaras sparnus kūrė iš plunksnų ir vaško, kuriam

ištirpus nuo karščio Ikaras įkrito į jūrą ir nuskendo. Išradėjai broliai

Raitai, jau naudodamiesi mokslininkų darbais, sukūrė, pastatė ir skrido

lėktuvu. Mokslininkai, keldami net pačias drąsiausias hipotezes, remiasi

objektyviais tikrovės dėsniais. Rašytojai ir menininkai, kurdami savo

veikalus, stebi gyvenimą, remiasi sukaupta patirtimi. Kuriant fantastiškus

vaizdus ir kino filmus priemonės tai kūrybai paimamos iš tikrovės, nors

naujas vaizdas jos ir neatitinka (undinė – tai moters ir žuvies junginys,

kentauras – vyro ir žirgo ir t.t.).

Vaizduotėje kurdamas naują dalyką žmogus stengiasi jį įkūnyti kokia nors

objektyvia, realia forma; daiktais, piešiniais, muzikos ir literatūros

kūriniais, praktiniais veiksmais ir t.t.

Vaizduotė yra glaudžiai susijusi su praktine žmogaus veikla. Jis kuria

vaizdus, idėjas, mintis, vėliau jas tikslina, turtina, keičia ir praktiškai

įgyvendina savo turimus pradinius, dažnai dar gana neaiškius, neapibrėžtus

sumanymus. Žmogus praktinės veikios metu savo turimus pradinius ne visada

pakankamai aiškius sumanymus sukonkretina, patikslina, apibrėžia ir tai

padeda juos įgyvendinti.

Vaizduotės ryšys su objektyvia tikrove ir praktika lemia jos priklausomybę

nuo tikrovės pažinimo. Kuo daugiau žmogus turi žinių iš tos srities, kuri

susijusi su jo kūryba, tuo didesnė galimybė sukurti tikrovę atitinkančius

naujus dalykus ir juos praktiškai pritaikyti.

Vaizduotė yra artimai susijusi su visomis asmenybės savybėmis:
interesais,

žiniomis, gabumais, įgūdžiais, įpročiais ir jausmais.

Vaizduotėje kuriami vaizdai aprėpia ir praeitį, ir dabartį, ir ateitį.

VAIZDUOTĖS RŪŠYS

Pagal aktyvumo laipsnį vaizduotė skiriama:

1. Pasyvioji vaizduotė. Ji kuria vaizdus, kurie tikrovėje nebus

realizuoti, programas, kurių nė neketinma arba nė neįmanoma įgyvendinti. Ji

dar skirstoma į:

a) Sąmoninga. Ji kuria vaizdus, nesusijusius su valia, kuri galėtų juos

igyvendinti. Jei vaizduotės procesuose vyrauja svajos, aišku, kad asmenybės

raidoje yra trūkumų.

b) Nesąmoninga. Ji reiškiasi susilpnėjus arba sutrikus sąmonės veiklai,

pusiau snūduriuojant, sapnuojant.

2. Aktyvioji vaizduotė skirstoma į:

a) Kuriamoji. Ji labiausiai susijusi su darbo procesais, kada turimi

vaizdai realizuojami techninėje, meninėje ar kt. kūryboje.

b) Atkuriamoji. Ji labiau susijusi su mokymo procesu.PASYVIOJI VAIZDUOTĖ, JOS RŪŠYS,

SĄVYBĖS

Vaizduotės vaizdiniai kuriami labai įvairiai. Pagal tai skiriamos

vaizduotės rūšys. Paprasčiausia, pradinė vaizduotės forma yra tie atvejai,

kai vaizdai ir idėjos atsiranda be specialaus ketinimo įsivaizduoti. Tai

nevalinga vaizduotė, kartais dar vadinama pasyviąja. Ryškiausias nevalingos

vaizduotės atvejis yra sapnai. Juose susipina įvairiausi vaizdai, įvykiai,

kurie neretai neturi nieko bendro su tikrove. Sapnuose vaikštome oru,

matome siaubūnus, kurie mums kelia grėsmę, ir tik nubusdami išsivaduojame

iš jų spąstų. Gilaus miego metu, kai didžiųjų pusrutulių žievė labai

slopinama, žmogus nesapnuoja. Užmiegant ir nubundant nervinių ląstelių

aktyvumas arba dar visiškai nenuslopintas (užmiegant), arba jos pamažu

darosi aktyvesnės (nubundant). Tarp atskirų smegenų žievės centrų miego

metu susidaro ryšiai, kurių paprastai nebūna, todėl sapnuojame

fantastiškus, vaizdingus sapnus, vaizdai nekontroliuojami ir jokio loginio

ryšio juose nebūna. Sapnams budinga nenatūrali įvykių eiga, atsiranda

keistų vaizdų, kurie yra

lyg fantastiška realių vaizdų bei daiktų kombinacija. Tai yra neįprasto

funkcionuojančių ląstelių sąveikos rezultatas, atsirandantis dėl netolygaus

atskirų žievės dalių slopinimo.

Nevalingai vaizduotei priskiriami ir tie vaizdai, kurie kyla klausantis

pasakojimo, skaitant knygą. Tačiau tai jau ne chaotiškas vaizdų kratinys, o

vaizdai, susiję su priimamos informacijos turiniu. Tai ne mūsų noru sukurti

vaizdai.

Valinga vaizduotė – tai naujų vaizdų kūrimas turint aiškų tikslą,

nukreipiant sąmoningą veiklą tiems vaizdams kurti. Tai mokslininko,

konstruktoriaus, išradėjo, architekto, menininko, rašytojo, kompozitoriaus

ir kita veikla. Pasireiškiant valingai vaizduotei svarbų vaidmenį atlieka

kalbėjimas, kilusių uždavinių išreiškimas žodžiu. Tačiau ir valingos

vaizduotės procesas būna skirtingas, todėl skiriamos atkuriamoji ir

kuriamoji vaizduotės.AKTYVIOJI VAIZDUOTĖ JOS RŪŠYS,

SĄVYBĖSAtkuriamoji vaizduotė yra vaizdo sudarymas pagal to objekto aprašymą,

brėžinį, gaidas, schemą ir pan. Statybos vykdytojas, nagrinėdamas statomo

namo brėžinius, susidaro jo vaizdą ir juo remdamasis organizuoja darbą;

muzikos atlikėjas, žvelgdamas į muzikinius ženklus, atkuria melodiją:

turistas, žvelgdamas į topografinį žemėlapį, atkuria vietovės, kuria jis

kelius, vaizdą; skaitydami grožinės literatūros kūrinį mintyse matome

personažus, vietoves, įsijaučiame į veikėjų išgyvenimus. Atkuriamosios

vaizduotės vaizdas visada būna susijęs su dokumento, kuriuo remiamės,

nuorodomis. Tačiau tais pačiais muzikiniais ženklais vadovaudamiesi keli

muzikantai gali nevienodai interpretuoti muzikos kurinį; tą pačią įvykio

schemą nagrinėdami įvykį tiriantys asmenys gali nevienodai įsivaizduoti

situaciją.

Atkuriamosios vaizduotės vaizdai turi atitikti pateiktus aprašymus,

brėžinius ir pan. Jų interpretacijų skirtumai negali būti labai dideli.

Skaitydami knygą galime labai skirtingai įsivaizduoti veikėjus, tačiau

pagal brėžinį atkuriamos detalės vaizdas turi būti tiksliai atkurtas. Kitu

atveju galime pagaminti netinkamą detalę.

Atkuriamosios vaizduotės vaizdų, jų aprašymų ir brėžinių atitikimas labai

priklauso nuo tų dokumentų kokybės ir vaizdavimo tikslumo. Kita vertus, tai

priklauso ir nuo tuos vaizdus atkuriančio asmens žinių, patirties, nuostatų

ir kitų savybių.

Atkuriamosios vaizduotės vaizdai bus gyvi, turtingi, tiksiūs ir teisingi,

jei atitiks dvi sąlygas:

Reikia mokėti teisingai suprasti tuos aprašymus, schemas, brėžinius,žinoti sutartinių ženklų reikšmes.

Reikia turėti pakankamai ryškių vaizdų atsargą iš atitinkamos tikrovėssrities.

Kuriamoji vaizduotė yra savarankiškas naujų vaizdų sudarymas, įtrauktas į

kūrybinės veiklos procesą, kurios rezultatas yra originalūs produktai. Tai

mokslininko, išradėjo, konstruktoriaus, rašytojo, kompozitoriaus,

dailininko ir kitų asmenų vaizduotėje sukurti kūriniai. Dažniausiai tai

vertingi kūriniai, bet gali būti ir menkaverčiai bei neverti įgyvendinti

daiktų ar reiškinių vaizdai.

Kuriamosios vaizduotės procesas prasideda kilus sumanymui ar idėjai.

Kartais toks sumanymas brandinamas mėnesius. Brandinant sumanymą

išsiaiškinamas jo turinys. Tam padeda
medžiaga apie tą

dalyką ir gretimas sritis. Čia kyla pavojus numatytą uždavinį spręsti jau

žinomu, įprastu būdu.

Išaiškėjus kūrinio idėjai ar sumanymui prasideda kūrybos procesas. Kartais

gerai ir visapusiškai apgalvotas sumanymas bei sukaupta faktinė medžiaga

sudaro sąlygas gana lengvai sukurti tai, kas užsibrėžta. Tačiau ypač

pradiniame etape susiduriama ir su daugybe sunkumų. Kuo originalesnis ir

drąsesnis sumanymas, tuo sunkiau jį įvykdyti.

Kuriant naujus vaizdus bandomi įvairiausi jau turimų vaizdų derinimo

variantai, eksperimentuojama. Svarbu, kad kūrėjas savo vaizduotei duotų

visišką laisvę, nebijotų jungti tai, kad atrodo net neįmanoma. Tai veda

prie originalių sprendimų ne tik dailėje, literatūroje, bet ir mokslinėje

kūryboje.

Pasireiškiant kūrybinei vaizduotei lyginami, analizuojami bei jungiami

įvairūs elementai, daiktai, situacijos, todėl kai kurie autoriai tai vadina

vaizdiniu mąstymu.

Kūrybinė vaizduotė nevienodai pasireiškia įvairiose veikios srityse.

Išskirtinė kuriamosios vaizduotės rūšis yra svajonė. Tai vaizduotės

procesas, nukreiptas į trokštamą ateitį, tai norimo, geidžiamo dalyko

vaizdo sukūrimas. Kuriamosios vaizduotės kuriami vaizdai toli gražu ne visi

yra tai, ko autorius trokšta gyvenime. Rašytojas romanuose vaizduoja ne tik

teigiamus veikėjus ir jų kilnius darbus. Aprašyti neigiami veikėjai, jų

asociali veikla, plėšimai, žudymai, deja, yra mūsų tikrovės atspindys. Tai

vaizduodamas rašytojas siekia atkreipti dėmesį į tas blogybes ir paskatinti

jas išgyvendinti. Svajonės visada susijusios su tuo, ko norima, kas kūrėją

traukia, ko jis siekia.

Svajonės, kaip vaizduotės procesas, ne iš karto duoda objektyvų rezultatą.

Jos kartais ir visai neįgyvendinamos, tačiau gali tapti galinga paskata

pasirengti kokiai nors veiklai. Svajonė tapti kosmonautu jaunuolį gali

paskatinti siekti atitinkamų žinių, fiziškai lavintis ir daug ko išmokti,

nors kosmonautu jis gal ir netaps.

VAIZDUOTĖS KŪRIMO BŪDAI

Vaizduotė sintetina vaizdus įvairiais būdais:

1. Agliutinavimu (realiai nesujungiamų daiktų ypatybių, savybių, dalių

jungimas);

2. Hiperbolizavimu (objekto padidinimas arba aumazinimas, jo dalių

kokybinis pakeitimas);

3. Akcentavimu (kurių nors požymių pabrėžimas);

4. Schematizavimu (daiktų skirtumų sušvelninimas ir jų panašumo

pabrėžimas);

5. Tipavimu (esminio ir besikartojančio vienarūšiuose reiškiniuose

nustatymas ir reiškimas konkrečiu vaizdu).Vaizduotės vaizdiniai kuriami įvairiai.

Paprasčiausias vaizduotės vaizdinių kūrimo būdas yra agliutinacija -tai

skirtingų dviejų ar daugiau objektų dalių jungimas į naują visumą. Tai

undinės vaizdinys, kurį gauname sujungę pusę moters ir pusę žuvies,

kentauro vaizdinys – pusė vyro ir pusė žirgo, velnio vaizdinys, sudarytas

iš žmogaus kūno, arklio kanopų, karvės uodegos ir ožio ragų. Kuriant

vaizdus agliutinacijos būdu pirmiausia reikia vieno objekto tam tikras

dalis atskirti nuo jo visumos (atlikti disociacijos procesą): kūną,

kanopas, uodegą ir ragus atskirti nuo tų objektų, kuriems jie natūraliai

priklauso, paskui atskirtas dalis sujungti (asocijuoti) į naują vaizdinį,

t. y. velnią. Agliutinacija taikoma ir techninėje kūryboje: vėjo malūno

sparnai ir lėktuvas tampa malūnsparniu; akordeonas yra armonikos ir pianino

junginys (1 pav.).[pic]

1 pav. S. Krasauskas. Doc. J. Balkevičiaus šaržas. Vaizdinių agliutinavimas

ir akcentuacijaKitas vaizduotės vaizdinių kūrimo būdas yra hiperbolizavimas – tai

vaizduojamo objekto arba atskirų jo dalių padidinimas arba sumažinimas.

Hiperbolizavimo pavyzdys – Dž. Svifto romano liliputų ir milžinų šalys,

devyngalviai slibinai, lietuvių pajūrio pasakų mergelė milžinė Nida, kuri

įbridusi į Baltijos jurą audros metu gelbėdavo žvejų laivus, pasakos

„Snieguolė ir septyni nykštukai“ veikėjai nykštukai.

Akcentavimas – tai toks kūrybinės vaizduotės procesas, kai pabrėžiamos ir

ypač išryškinamos vaizduojamo objekto atskiros dalys. Jis naudojamas

piešiant šaržus, kuriuose paryškinamos kai kurios detalės. Kai dailininkas

pastebi ir paryškina tam tikram žmogui būdingus bruožus, sukuriamas labai

vykęs humoristinis asmens portretas. Galima pabrėžti, paryškinti gerąsias

(didelę mokslininko galvą) ir neigiamas žmogaus ypatybes -gobšuolio rankų

pirštai ilgi, o nagai atlenkti Į save ir pan. (žr. 1 pav.).

Schematizavimas – objektų grupėms būdingų bruožų išryškinimas atmetant

individualias ypatybes. Schematizavimo pavyzdžiai yra senoviniai gyvūnų ir

žmonių pavidalai, nupiešti ant urvų sienų, stilizuoti ornamentai, sudaryti

augalų lapų ar kitų jų dalių pavyzdžiu.Įterpimas – tai daikto arba reiškinio atskirų savybių perkėlimas į naują

kontekstą, kuriame jie įgyja naują prasmę. Pavyzdys – knygos „Alisa

stebuklų šalyje“ veikėjas triušis su liemene ir kišeniniu laikrodžiu,

dailininko S. Krasausko piešinys „Jaunystė“, kuriame plaukai ir lūpos yra

iš augalų šakelių ir lapelių (žr. 2 pav.).

[pic]

2 pav. S. Krasauskas „Jaunystė“. Vaizdinių apibendrinimo ir įterpimo

pavyzdys

Tipizavimas -tai sudėtingas vaizdinių pertvarkymo būdas, išryškinant grupei

būdingas ypatybes atskirų individų vaizduose ir aprašymuose. A. Baranauskas