Paieškokit gražiausių vaikystės spalvų…
Žaislų parduotuvėse didžiulis pasirinkimas: pliušiniai žvėreliai, viena už
kitą gražesnės Barbės… Mamos ir močiutės turi kuo pradžiuginti mažylius.Vyresniojo amžiaus žmonės tik atsidūsta, prisiminę savąją vaikystę. Tokių
grožybių nebuvo. Iš tuščių degtukų dėžučių vaikai gamindavo baldus lėlėms,
o jas pačias siūdavo iš medžiagos. Plaukus darydavo iš siūlų… Skudurinėms
ilgakasėms drabužėlius mergaitės „modeliuodavo“ ir siūdavo taip pat pačios.
Ypač įdomiai žaisdavo „parduotuve“. Medžių lapai „virsdavo“ pinigais,
akmenukai – saldainiais… Kiek kūrybiškumo ir fantazijos!Vaikystė… Turtinga ar skurdi – ji turi savo spalvas. Kuri gražesnė, kuri
vertesnė?Sugrįžkite retkarčiais į vaikystę. Paieškokite gražiausių spalvų. Suradę
suprasit, kad šiandieninis jūsų kūrybiškumas ir laki vaizduotė iš ten, iš
vaikystės lauko…
Aldona MAKSVYTIENĖ
VAIZDUOTĖPasekus psichikos procesų raidą nuo paprasčiausių sudėtingesnių link
matyti, kad kiekviename paprastesniame procese, primenančiame
ankstesniuosius, jau yra užuomazgos, pradmenys po jo einančio sudėtingesnio
proceso. Suvokimo procese jutiminius duomenis papildome patirtimi,
priskiriame kokiai nors daiktų grupei, įvardijame, t. y. priskiriame
sąvokai. Atminties vaizdiniai leidžia atgaivinti anksčiau suvoktų reiškinių
vaizdus. Tačiau tai būtų tik pavieniai konkrečių daiktų vaizdai. Atmintyje
suvokti vaizdai pertvarkomi, gali keistis jų savybės (dydis, spalva ir
kt.), pamirštami neesminiai požymiai. Užuot įsivaizdavę konkretų žmogų Joną
Jonaitį, gimusį n metais, galime susidaryti žmogaus apskritai vaizdinį ir
bus nesvarbu nei ūgis, nei metai, nei plaukų ir akių spalva. Prisimintas
žmogaus vaizdas su svarbiausiomis jo savybėmis ir požymiais yra bendrinis
vaizdinys. Jau šiuo psichikos procesų lygiu atsiranda galimybė apibendrinti
turimą informaciją. Tai rodo, kad atmintyje turima informacija pertvarkoma
ir apibendrinama. Tai jau specifiniai vaizduotės ir mąstymo procesų
požymiai.
Vaizduotė yra psichikos procesas, kuriam vykstant sukuriami naujų daiktų,
reiškinių ir idėjų vaizdai. Jie vėliau gali būti įkūnijami materialiais
daiktais arba praktine žmogaus veikla.
Vaizduotėje sukurti vaizdiniai iš esmės skiriasi nuo atminties vaizdinių.
Atminties vaizdiniai yra konkrečių anksčiau suvoktų daiktų ar reiškinių
vaizdai, nors gali būti pasikeitę. Pavyzdžiui, matyto Klaipėdos švyturio ar
jo fotografijos pavienis atminties vaizdinys arba bendras jūros švyturio
vaizdinys jau nebus nei Klaipėdos, nei Šventosios ar kurio nors kito uosto
švyturys, o turės kiekvienam švyturiui būdingų bruožų.
Vaizduotės vaizdinys yra visai naujo būsimo objekto vaizdinys. Šiandien
Paryžiuje arba nuotraukose matytas visiems žinomas Eifelio bokšto vaizdas.
Kol jo nebuvo, inžinierius Eifelis tik savo vaizduotėje sukūrė to bokšto
vaizdą ir vėliau jį įgyvendino.
Vaizduotė laikoma žmogaus specifine psichikos veikla, kuri atsirado ir
plėtojosi jam dirbant. Žmogus, prieš ką nors darydamas, kurdamas, mintyse
įsivaizduoja, ką ir kaip darys. Būtent tas naujo vaizdo sukūrimas iš
pradžių tik idealia forma yra vaizduotės vaizdas.
Vaizduotė būtinai reikalinga tiek žmogaus praktinėje, tiek teorinėje
veikloje. Net ir matematikoje, atrodo, tokioje „sausoje“ mokslo šakoje
daugelis atradimų be vaizduotės būtų buvę neįmanomi. Kuriant įvairias
tiriamo nusikaltimo versijas vaizduotei taip pat tenka svarbus vaidmuo.
Vaizduotė padeda žmogui sukurti tai, ko tikrovėje dar nėra, o kartais ir
tai, ko ir nebus. Tačiau jos šaltinis visada yra objektyvi tikrovė. Net ir
legendiniai Dedalas ir Ikaras sparnus kūrė iš plunksnų ir vaško, kuriam
ištirpus nuo karščio Ikaras įkrito į jūrą ir nuskendo. Išradėjai broliai
Raitai, jau naudodamiesi mokslininkų darbais, sukūrė, pastatė ir skrido
lėktuvu. Mokslininkai, keldami net pačias drąsiausias hipotezes, remiasi
objektyviais tikrovės dėsniais. Rašytojai ir menininkai, kurdami savo
veikalus, stebi gyvenimą, remiasi sukaupta patirtimi. Kuriant fantastiškus
vaizdus ir kino filmus priemonės tai kūrybai paimamos iš tikrovės, nors
naujas vaizdas jos ir neatitinka (undinė – tai moters ir žuvies junginys,
kentauras – vyro ir žirgo ir t.t.).
Vaizduotėje kurdamas naują dalyką žmogus stengiasi jį įkūnyti kokia nors
objektyvia, realia forma; daiktais, piešiniais, muzikos ir literatūros
kūriniais, praktiniais veiksmais ir t.t.
Vaizduotė yra glaudžiai susijusi su praktine žmogaus veikla. Jis kuria
vaizdus, idėjas, mintis, vėliau jas tikslina, turtina, keičia ir praktiškai
įgyvendina savo turimus pradinius, dažnai dar gana neaiškius, neapibrėžtus
sumanymus. Žmogus praktinės veikios metu savo turimus pradinius ne visada
pakankamai aiškius sumanymus sukonkretina, patikslina, apibrėžia ir tai
padeda juos įgyvendinti.
Vaizduotės ryšys su objektyvia tikrove ir praktika lemia jos priklausomybę
nuo tikrovės pažinimo. Kuo daugiau žmogus turi žinių iš tos srities, kuri
susijusi su jo kūryba, tuo didesnė galimybė sukurti tikrovę atitinkančius
naujus dalykus ir juos praktiškai pritaikyti.
Vaizduotė yra artimai susijusi su visomis asmenybės savybėmis:
interesais,
žiniomis, gabumais, įgūdžiais, įpročiais ir jausmais.
Vaizduotėje kuriami vaizdai aprėpia ir praeitį, ir dabartį, ir ateitį.
VAIZDUOTĖS RŪŠYS
Pagal aktyvumo laipsnį vaizduotė skiriama:
1. Pasyvioji vaizduotė. Ji kuria vaizdus, kurie tikrovėje nebus
realizuoti, programas, kurių nė neketinma arba nė neįmanoma įgyvendinti. Ji
dar skirstoma į:
a) Sąmoninga. Ji kuria vaizdus, nesusijusius su valia, kuri galėtų juos
igyvendinti. Jei vaizduotės procesuose vyrauja svajos, aišku, kad asmenybės
raidoje yra trūkumų.
b) Nesąmoninga. Ji reiškiasi susilpnėjus arba sutrikus sąmonės veiklai,
pusiau snūduriuojant, sapnuojant.
2. Aktyvioji vaizduotė skirstoma į:
a) Kuriamoji. Ji labiausiai susijusi su darbo procesais, kada turimi
vaizdai realizuojami techninėje, meninėje ar kt. kūryboje.
b) Atkuriamoji. Ji labiau susijusi su mokymo procesu.PASYVIOJI VAIZDUOTĖ, JOS RŪŠYS,
SĄVYBĖS
Vaizduotės vaizdiniai kuriami labai įvairiai. Pagal tai skiriamos
vaizduotės rūšys. Paprasčiausia, pradinė vaizduotės forma yra tie atvejai,
kai vaizdai ir idėjos atsiranda be specialaus ketinimo įsivaizduoti. Tai
nevalinga vaizduotė, kartais dar vadinama pasyviąja. Ryškiausias nevalingos
vaizduotės atvejis yra sapnai. Juose susipina įvairiausi vaizdai, įvykiai,
kurie neretai neturi nieko bendro su tikrove. Sapnuose vaikštome oru,
matome siaubūnus, kurie mums kelia grėsmę, ir tik nubusdami išsivaduojame
iš jų spąstų. Gilaus miego metu, kai didžiųjų pusrutulių žievė labai
slopinama, žmogus nesapnuoja. Užmiegant ir nubundant nervinių ląstelių
aktyvumas arba dar visiškai nenuslopintas (užmiegant), arba jos pamažu
darosi aktyvesnės (nubundant). Tarp atskirų smegenų žievės centrų miego
metu susidaro ryšiai, kurių paprastai nebūna, todėl sapnuojame
fantastiškus, vaizdingus sapnus, vaizdai nekontroliuojami ir jokio loginio
ryšio juose nebūna. Sapnams budinga nenatūrali įvykių eiga, atsiranda
keistų vaizdų, kurie yra
lyg fantastiška realių vaizdų bei daiktų kombinacija. Tai yra neįprasto
funkcionuojančių ląstelių sąveikos rezultatas, atsirandantis dėl netolygaus
atskirų žievės dalių slopinimo.
Nevalingai vaizduotei priskiriami ir tie vaizdai, kurie kyla klausantis
pasakojimo, skaitant knygą. Tačiau tai jau ne chaotiškas vaizdų kratinys, o
vaizdai, susiję su priimamos informacijos turiniu. Tai ne mūsų noru sukurti
vaizdai.
Valinga vaizduotė – tai naujų vaizdų kūrimas turint aiškų tikslą,
nukreipiant sąmoningą veiklą tiems vaizdams kurti. Tai mokslininko,
konstruktoriaus, išradėjo, architekto, menininko, rašytojo, kompozitoriaus
ir kita veikla. Pasireiškiant valingai vaizduotei svarbų vaidmenį atlieka
kalbėjimas, kilusių uždavinių išreiškimas žodžiu. Tačiau ir valingos
vaizduotės procesas būna skirtingas, todėl skiriamos atkuriamoji ir
kuriamoji vaizduotės.AKTYVIOJI VAIZDUOTĖ JOS RŪŠYS,
SĄVYBĖSAtkuriamoji vaizduotė yra vaizdo sudarymas pagal to objekto aprašymą,
brėžinį, gaidas, schemą ir pan. Statybos vykdytojas, nagrinėdamas statomo
namo brėžinius, susidaro jo vaizdą ir juo remdamasis organizuoja darbą;
muzikos atlikėjas, žvelgdamas į muzikinius ženklus, atkuria melodiją:
turistas, žvelgdamas į topografinį žemėlapį, atkuria vietovės, kuria jis
kelius, vaizdą; skaitydami grožinės literatūros kūrinį mintyse matome
personažus, vietoves, įsijaučiame į veikėjų išgyvenimus. Atkuriamosios
vaizduotės vaizdas visada būna susijęs su dokumento, kuriuo remiamės,
nuorodomis. Tačiau tais pačiais muzikiniais ženklais vadovaudamiesi keli
muzikantai gali nevienodai interpretuoti muzikos kurinį; tą pačią įvykio
schemą nagrinėdami įvykį tiriantys asmenys gali nevienodai įsivaizduoti
situaciją.
Atkuriamosios vaizduotės vaizdai turi atitikti pateiktus aprašymus,
brėžinius ir pan. Jų interpretacijų skirtumai negali būti labai dideli.
Skaitydami knygą galime labai skirtingai įsivaizduoti veikėjus, tačiau
pagal brėžinį atkuriamos detalės vaizdas turi būti tiksliai atkurtas. Kitu
atveju galime pagaminti netinkamą detalę.
Atkuriamosios vaizduotės vaizdų, jų aprašymų ir brėžinių atitikimas labai
priklauso nuo tų dokumentų kokybės ir vaizdavimo tikslumo. Kita vertus, tai
priklauso ir nuo tuos vaizdus atkuriančio asmens žinių, patirties, nuostatų
ir kitų savybių.
Atkuriamosios vaizduotės vaizdai bus gyvi, turtingi, tiksiūs ir teisingi,
jei atitiks dvi sąlygas:
Reikia mokėti teisingai suprasti tuos aprašymus, schemas, brėžinius,žinoti sutartinių ženklų reikšmes.
Reikia turėti pakankamai ryškių vaizdų atsargą iš atitinkamos tikrovėssrities.
Kuriamoji vaizduotė yra savarankiškas naujų vaizdų sudarymas, įtrauktas į
kūrybinės veiklos procesą, kurios rezultatas yra originalūs produktai. Tai
mokslininko, išradėjo, konstruktoriaus, rašytojo, kompozitoriaus,
dailininko ir kitų asmenų vaizduotėje sukurti kūriniai. Dažniausiai tai
vertingi kūriniai, bet gali būti ir menkaverčiai bei neverti įgyvendinti
daiktų ar reiškinių vaizdai.
Kuriamosios vaizduotės procesas prasideda kilus sumanymui ar idėjai.
Kartais toks sumanymas brandinamas mėnesius. Brandinant sumanymą
išsiaiškinamas jo turinys. Tam padeda
medžiaga apie tą
dalyką ir gretimas sritis. Čia kyla pavojus numatytą uždavinį spręsti jau
žinomu, įprastu būdu.
Išaiškėjus kūrinio idėjai ar sumanymui prasideda kūrybos procesas. Kartais
gerai ir visapusiškai apgalvotas sumanymas bei sukaupta faktinė medžiaga
sudaro sąlygas gana lengvai sukurti tai, kas užsibrėžta. Tačiau ypač
pradiniame etape susiduriama ir su daugybe sunkumų. Kuo originalesnis ir
drąsesnis sumanymas, tuo sunkiau jį įvykdyti.
Kuriant naujus vaizdus bandomi įvairiausi jau turimų vaizdų derinimo
variantai, eksperimentuojama. Svarbu, kad kūrėjas savo vaizduotei duotų
visišką laisvę, nebijotų jungti tai, kad atrodo net neįmanoma. Tai veda
prie originalių sprendimų ne tik dailėje, literatūroje, bet ir mokslinėje
kūryboje.
Pasireiškiant kūrybinei vaizduotei lyginami, analizuojami bei jungiami
įvairūs elementai, daiktai, situacijos, todėl kai kurie autoriai tai vadina
vaizdiniu mąstymu.
Kūrybinė vaizduotė nevienodai pasireiškia įvairiose veikios srityse.
Išskirtinė kuriamosios vaizduotės rūšis yra svajonė. Tai vaizduotės
procesas, nukreiptas į trokštamą ateitį, tai norimo, geidžiamo dalyko
vaizdo sukūrimas. Kuriamosios vaizduotės kuriami vaizdai toli gražu ne visi
yra tai, ko autorius trokšta gyvenime. Rašytojas romanuose vaizduoja ne tik
teigiamus veikėjus ir jų kilnius darbus. Aprašyti neigiami veikėjai, jų
asociali veikla, plėšimai, žudymai, deja, yra mūsų tikrovės atspindys. Tai
vaizduodamas rašytojas siekia atkreipti dėmesį į tas blogybes ir paskatinti
jas išgyvendinti. Svajonės visada susijusios su tuo, ko norima, kas kūrėją
traukia, ko jis siekia.
Svajonės, kaip vaizduotės procesas, ne iš karto duoda objektyvų rezultatą.
Jos kartais ir visai neįgyvendinamos, tačiau gali tapti galinga paskata
pasirengti kokiai nors veiklai. Svajonė tapti kosmonautu jaunuolį gali
paskatinti siekti atitinkamų žinių, fiziškai lavintis ir daug ko išmokti,
nors kosmonautu jis gal ir netaps.
VAIZDUOTĖS KŪRIMO BŪDAI
Vaizduotė sintetina vaizdus įvairiais būdais:
1. Agliutinavimu (realiai nesujungiamų daiktų ypatybių, savybių, dalių
jungimas);
2. Hiperbolizavimu (objekto padidinimas arba aumazinimas, jo dalių
kokybinis pakeitimas);
3. Akcentavimu (kurių nors požymių pabrėžimas);
4. Schematizavimu (daiktų skirtumų sušvelninimas ir jų panašumo
pabrėžimas);
5. Tipavimu (esminio ir besikartojančio vienarūšiuose reiškiniuose
nustatymas ir reiškimas konkrečiu vaizdu).Vaizduotės vaizdiniai kuriami įvairiai.
Paprasčiausias vaizduotės vaizdinių kūrimo būdas yra agliutinacija -tai
skirtingų dviejų ar daugiau objektų dalių jungimas į naują visumą. Tai
undinės vaizdinys, kurį gauname sujungę pusę moters ir pusę žuvies,
kentauro vaizdinys – pusė vyro ir pusė žirgo, velnio vaizdinys, sudarytas
iš žmogaus kūno, arklio kanopų, karvės uodegos ir ožio ragų. Kuriant
vaizdus agliutinacijos būdu pirmiausia reikia vieno objekto tam tikras
dalis atskirti nuo jo visumos (atlikti disociacijos procesą): kūną,
kanopas, uodegą ir ragus atskirti nuo tų objektų, kuriems jie natūraliai
priklauso, paskui atskirtas dalis sujungti (asocijuoti) į naują vaizdinį,
t. y. velnią. Agliutinacija taikoma ir techninėje kūryboje: vėjo malūno
sparnai ir lėktuvas tampa malūnsparniu; akordeonas yra armonikos ir pianino
junginys (1 pav.).[pic]
1 pav. S. Krasauskas. Doc. J. Balkevičiaus šaržas. Vaizdinių agliutinavimas
ir akcentuacijaKitas vaizduotės vaizdinių kūrimo būdas yra hiperbolizavimas – tai
vaizduojamo objekto arba atskirų jo dalių padidinimas arba sumažinimas.
Hiperbolizavimo pavyzdys – Dž. Svifto romano liliputų ir milžinų šalys,
devyngalviai slibinai, lietuvių pajūrio pasakų mergelė milžinė Nida, kuri
įbridusi į Baltijos jurą audros metu gelbėdavo žvejų laivus, pasakos
„Snieguolė ir septyni nykštukai“ veikėjai nykštukai.
Akcentavimas – tai toks kūrybinės vaizduotės procesas, kai pabrėžiamos ir
ypač išryškinamos vaizduojamo objekto atskiros dalys. Jis naudojamas
piešiant šaržus, kuriuose paryškinamos kai kurios detalės. Kai dailininkas
pastebi ir paryškina tam tikram žmogui būdingus bruožus, sukuriamas labai
vykęs humoristinis asmens portretas. Galima pabrėžti, paryškinti gerąsias
(didelę mokslininko galvą) ir neigiamas žmogaus ypatybes -gobšuolio rankų
pirštai ilgi, o nagai atlenkti Į save ir pan. (žr. 1 pav.).
Schematizavimas – objektų grupėms būdingų bruožų išryškinimas atmetant
individualias ypatybes. Schematizavimo pavyzdžiai yra senoviniai gyvūnų ir
žmonių pavidalai, nupiešti ant urvų sienų, stilizuoti ornamentai, sudaryti
augalų lapų ar kitų jų dalių pavyzdžiu.Įterpimas – tai daikto arba reiškinio atskirų savybių perkėlimas į naują
kontekstą, kuriame jie įgyja naują prasmę. Pavyzdys – knygos „Alisa
stebuklų šalyje“ veikėjas triušis su liemene ir kišeniniu laikrodžiu,
dailininko S. Krasausko piešinys „Jaunystė“, kuriame plaukai ir lūpos yra
iš augalų šakelių ir lapelių (žr. 2 pav.).
[pic]
2 pav. S. Krasauskas „Jaunystė“. Vaizdinių apibendrinimo ir įterpimo
pavyzdys
Tipizavimas -tai sudėtingas vaizdinių pertvarkymo būdas, išryškinant grupei
būdingas ypatybes atskirų individų vaizduose ir aprašymuose. A. Baranauskas
savo poemoje „Anykščių šilelis“ vaizduoja ne
konkretų šilą, o apskritai
Lietuvos miškų likimą. A. Vienuolio paskenduolė vaizduoja kaimo merginos
likimą, o Žemaitės Vingių Jonas – tipiškas apsileidęs kaimo bernas.Bet kokiame sudėtingesniame meno kūrinyje rasime panaudotų įvairių
vaizdinių kombinavimo būdų. Ryškiausiai jie pastebimi regimuose dailės
kūriniuose. Pavyzdžiui, M. K. Čiurlionio paveiksle „Jūros sonata. Finale“ (
pav.) pastebimas hiper-bolizavimas (padidintos bangos laivelių atžvilgiu),
įterpimas (jūros puto-
[pic]
M. K. Čiurlionis. Jūros sonata. Finale
mis išrašyti dailininko inicialai), schematizavimas (laivelių rangauto ir
burių piešiniai), alegorija (ne tik sonatos, bet ir žmogaus gyvenimo
finalas), tipizavimas (tipiškas grėsmingos stichijos siautėjimas prieš
silpnučius individus).
Čia pateikti pavyzdžiai rodo, kaip vaizdinių pertvarkymas duoda
reikšmingų rezultatų – meno ir technikos kūrinių. Tačiau taip atsitinka tik
tada, kai vaizdinių pertvarkymas remiasi bendresnėmis mąstymo, vaizduotės
ir emocinėmis schemomis. Atsitiktinės vaizdinių kombinacijos vertingų
kūrinių gali duoti labai retais atvejais.Norint sukurti tipišką vaizdą reikia pažinti daugumą tos klasės objektų. M.
Gorkis yra pasakęs, kad norint sukurti tipišką pirklio, popo ar darbininko
vaizdą, reikia išstudijuoti Šimtą pirklių, popų ar darbininkų. Tai būdinga
ne tik rašytojų, bet ir muzikų, dailininkų, konstruktorių, mokslininkų
veiklai.
Nors skiriama atkuriamoji ir kuriamoji vaizduotės, aiškios ribos tarp jų
nėra. Žinoma, atkurdami vietovės vaizdą pagal topografinį žemėlapį arba
gamindami detales pagal brėžinį turime tiksliai atkurti tuos vaizdus
vadovaudamiesi sutartiniais ženklais. Tačiau keli skirtingi muzikos kūrinio
atlikėjai gali skirtingai jį interpretuoti, iliustruodami knygą
dailininkai, nenukryp-dami nuo pagrindinės minties, gali pasirinkti vieną
arba kitą iliustravimo
formą, tinkamiausius iliustruoti, kūrinio personažus, vaizduojamus
epizodus. Netgi statybininkas, įgyvendindamas architekto sumanymus, gali
kai ką pakeisti. Tokiais atvejais riba tarp atkuriamosios ir kuriamosios
vaizduočių tarytum išnyksta.
iš to, kas pasakyta, galime matyti, kad vaizduotė artimai susijusi su
kitais psichikos procesais. Atminties vaizdiniai teikia jai medžiagą
naujiems vaizdams kurti. Mąstymas padeda analizuoti turimus vaizdinius ir
jų elementus sintezuoti, jungti į naujas visumas. Jausmai žadina vaizduotės
veiklą. Baimė kelia vaizduotėje daugybės galimų pavojų vaizdus ir skatina
kurti vaizdus, kaip tų pavojų išvengti. Džiaugsmas atskleidžia naujas
veiklos perspektyvas, skatina kurti ir įgyvendinti sumanymus. Kūrybos
procesas pats savaime sukelia teigiamus jausmus, kai sekasi, ir
susirūpinimą, nusiminimą, liūdesį, kai nesiseka..
INDIVIDUALŪS VAIZDUOTĖS SKIRTUMAI
Individualūs vaizduotės skirtumai. Nors visi kuriame naujus vaizdus apie
praeitį, dabartį ir ateitį, tačiau atskiri asmenys vaizdus kuria
skirtingai. Atskirų žmonių vaizduotė skinasi savo platumu, turiningumu,
jėga ir realumu.
Vaizduotės platumą parodo tos sritys, kurias ji apima. Leonardas da VinČis
buvo ne tik žymus dailininkas, bet ir technikos, fortifikacijos
specialistas, kūrė lėktuvų projektus, M. Čiurlionis buvo dailininkas ir
muzikas, L. Gutauskas – poetas ir dailininkas ir t. t. Tokių pavyzdžių yra
nemažai. Kita vertus, sutiksime ir tokių asmenų, kurie be savo siauros
veiklos srities daugiau niekuo nesidomi. Vaizduotė neretai peržengia
tikrovės ribas. Tai jau fantastikos sritis, į kurią žmogus neretai
nukeliauja savo svajonėse.
VAIZDUOTĖS TURTINGUMAS
Vaizduotės turiningumą parodo kuriamų vaizdų įvairumas ir prasmingumas.
Vaizduotės turiningumas susijęs su platumu. Leonardo da Vinčio, V. A.
Mocarto, V. Kudirkos, J. Marcinkevičiaus vaizduotė ir turininga, ir plati.
Kiekvieno žmogaus vaizduotė paprastai pasireiškia kokioje nors srityje.
Skiriamos meninė, muzikinė, techninė, mokslinė ir kitos vaizduotės rūšys.
Vaizduotės platumas ir turiningumas priklauso nuo žmogaus žinių ir
patirties. Patirtis ir žinios ne tik teikia medžiagą vaizduotei, bet ir
nulemia jos kryptį.
Vaizduotės jėgą rodo tai, kiek jos sukurti vaizdai savo ryškumu ir aiškumu
priartėja prie suvokiamų vaizdų. Jeigu vaizduotė stipri, riba tarp jos
vaizdų ir tikrovės tarytum išnyksta. Kompozitorius girdi muziką, kurią
skuba užrašyti muzikiniais ženklais. L. van Bethovenas jau kurčias būdamas
„girdėjo“ kuriamos „Devintosios simfonijos“ skambėjimą. Dailininkas „mato“
norimo nupiešti paveikslo vaizdą.
Vaizduotės jėga priklauso nuo žmogaus poreikių, interesų, norų. Žmonių,
kurie gyvena tik šia diena, vaizduotė silpna. Ji priklauso nuo emocinių
išgyvenimų, kuriuos sukelia vaizduotės vaizdai, ir kurie savo ruožtu
skatina vaizduotės veiklą. Be to, ji priklauso ir nuo dėmesio sutelkimo bei
tikrovės suvokimo.
VAIZDUOTĖS VAIZDAI
Vaizduotės vaizdai ypač ryškūs miegant ir priklauso nuo bendros žmogaus
būsenos, t. y. ar jis budrus, sveikas, ar pavargęs. Esant aukštai
temperatūrai vaizduotės veikla suaktyvėja. Sutrikus nervų sistemai
vaizduotės
vaizdai įgauna suvokimų aiškumą, virsta haliucinacijomis. Žmogus vaizduotės
vaizdus išgyvena kaip suvokimus.
patologiniai reiškiniai.
Vaizduotės vaizdai būna tikroviški, jeigu jie teisingai atspindi tikrovę,
nors ir pertvarkytu pavidalu. Tikroviška vaizduotė yra ir tada, kai
sukurti vaizdai įgyvendinami kuriant naujas vertybes. Net svajonės gali
būti įgyvendintos. Vaizduotės tikroviškumas priklauso nuo žmogaus žinių,
patirties, kritiško mąstymo.
Vaizduotė netikroviška, kai jos sukurti vaizdai negali būti įgyvendinti
arba jų įgyvendinimas būtų beprasmis. Tokius vaizdus kuria žmonės, kurie
turi mažai žinių, patirties, nepakankamai išugdytą mąstymą, ir tie, kurie
atitrūkę nuo tikrovės, neveiklūs.
Vaizduotės reikšmė žmogaus gyvenime didelė. Ji leidžia geriau pažinti
pasaulį, praturtina psichikos procesų veiklą. Vaizduotė reikšminga
įvairiose žmogaus veiklos srityse: žaidžiant, mokantis, dirbant, kuriant,
tačiau teigiamą reikšmę turi tik tikroviška vaizduotė.Ypač svarbus vaidmuo tenka kūrybiškumui, kuris reiškiamas spontaniška,
nevaržoma vaizduote. N. M. Grendstad žodžiais, vaizduotė – viena iš mąstymo
formų. Dėl to pasidaro svarbus humanistinio ugdymo principas ???mokytis –
tai atrasti“. Tai ugdymo principas, siekiantis susieti pažintinę bei
emocinę sferas, ir jo pradininku laikomas G. I. Brownas. Specifiniai šio
ugdymo metodai, kaip antai: vaizduotės, darbo mažose grupelėse, piešinių,
nebaigtų sakinių bei kt. (pvz., ???Saulės“), – sėkmingai taikomi
puoselėjant moksleivių kalbinę saviraišką, nes kalbos ugdymas
neįsivaizduojamas be vaizduotės. Vaizduotė suteikia savitos informacijos,
padeda įgyti turiningesnį ir visybiškesnį aptariamo dalyko vaizdą (K.
Ušinskis, J. Budzinskis, N. M. Grendstad ir kt.). Susidaryti vaizdiniai
savitai perteikiami žodžiais. Kad moksleivių kalbinė raiška būtų originali,
reikia ne slopinti vaizduotę, o ją lavinti. Taigi vaizduotė gali būti
naudojama ir kaip ugdymo priemonė. Pasak N. M. Grendstad, vaizduotėje
patirti įspūdžiai veikia ugdytinius, jų kūno reakcijas, mintis, jausmus
beveik taip pat kaip patirti tikrovėje. Vaizduotė leidžia pajusti daugelį
tikrovės reiškinių, kurių vaikas negali patirti tiesiogiai. Tai pagilina
žinias ir paruošia tikroms situacijoms. Vaizduotė yra susijusi su mąstymu
ir užmezga ryšį su jausmais. Visa tai galima nusakyti, pavadinti ir savitai
išreikšti kalba.
Kalbantis sudaroma galimybė ne tik pasakyti, kas jaučiama, išsakyti
nuomonę, bet ir kas mąstyta suvokiant tikrąją padėtį, ją aptariant,
įvertinant. Tai sudaro tinkamas ugdymo ir ugdymosi sąlygas moksleivių
kalbinei saviraiškai plėtoti. Vaizduotės metodas suteikia galimybę teorines
žinias (sąvokas, normas, vertybes) kiekvienam ugdytiniui išgyventi
individualiai, įsigilinti, pajusti ir įprasminti. Vaizduotėje išgyventos
situacijos sudaro sąlygas individualiai kalbinei raiškai. Anot N. M.
Grendstad, ???vaizduotė – tai durys į mano vidinį pasaulį ir taip pat durys
į išorinio pasaulio išgyvenimą“. Kalbėdami apie pradinės mokyklos
moksleivį, turėtume nepamiršti, kad ypač svarbus vaidmuo čia tenka
pažintinės ir emocinės sferų susiliejimui. Formuojantis šio amžiaus vaiko
vaizduotei, tobulėjant gebėjimams bendrauti, be žaidybinės veiklos, ima
dominuoti mokymosi veikla. Žaisdami vaikai dažnai tarpusavio santykius
modeliuoja, o tai savo ruožtu tobulina, plėtoja jų kalbą.
Kiekvienas vaikas turi vaizduotės dovaną. Tą akimirką, kai sukeliamas
įspūdis, toks stiprus, jog ilgam įsiskverbia į atmintį, vaikas yra poetas,
savaip patiriantis įspūdį ir perteikiantis jį kitiems ar tiesiog
išsaugantis. Jei vaikas užgniaužia meninius sugebėjimus ir dieviškoji
vaizduotės dovana, kurią jis gimdamas atsinešė, liko tik svajonėse,
dažniausiai kalti esame mes, suaugusieji.
Buvo rytas. Stebėjome pavasario gamtą. Juozas sušuko:
– Mokytoja, dar viena gėlė!
Dalius:
– Kokia marga.
Gintarė:– Ji verkia.
Kiekvienas išsakė savo, todėl ypatingą įspūdį. Gintarei, kuri pirmą kartą
pastebėjo rasos lašą, pakibusį ant margutės žiedo, sukeltas įspūdis išliks
galbūt visą gyvenimą. Ji matė mažą gėlytę-varpelį, prausiamą ryto rasos, ir
didžiulis pasaulis buvo visas čia pat. Mažytėje gėlytėje ir vaiko širdelėje
tilpo viskas. Galbūt šis įspūdis kada nors taps eilėraščiu…
Meninis įspūdis toks pat reikšmingas kaip ir gamtos sukeltas. To neįmanoma
paaiškinti vien tik pasitelkus jausmus ir protą. Galbūt tada, kai tai
vyksta, vaikai gali pajusti gyvenimo džiaugsmą, kuris suteikia drąsos ir
noro veikti.
Pasaka, drama, eilėraštis veiksmingi todėl, kad vaikams buvo sudaryta
galimybė patiriant įspūdį įsiklausyti į savo protą ir kūną, leista pajusti
tai, kas yra ramu ir neramu, meilė ir neapykanta, liūdesys ir džiaugsmas,
užmegzti ryšį su pačiu savimi. Meninė kalba – tai mįslė, kurią galima
atspėti tik individualiai, kai klausytojo galvoje šis tas įvyksta. Todėl
reikėjo pažinti save, išdrįsti patirti ir įspūdžiais dalytis su kitais.
Svarbiausia buvo suteikti vaikams galimybę asmeniškai, o ne klausantis
nurodymų vertinti meno poveikį.
Įgyvendindami papildomojo ugdymo programą, nuvykome į teatrą. Įstrigo tai,