Turinys
ĮVADAS
2
1. Kas yra vaizduotė?
3
2. Kodėl buvo susidomėta kūryba ir fantazija?
4
3. Fantazijos procesas
5
3.1 Vaizduotė kitų psichinių procesų sistemoje
5
3.2 Vaizduotės rūšys
5
3.3 Ar galima pertvarkyti vaizdinius pačioje vaizduotėje?
6
3.4 Vaizduotė ir organiniai procesai
7
3.5 Tamsioji smegenų pusė – sapnai
8
4. Fantazijos motyvai
9
5. Individualūs fantazijos skirtumai
11
6. Išvados
15
LITERATŪRA
17
ĮVADAS
Žmogus gimsta, gyvena ir miršta. Jis atsiranda, yra ir išnyksta. Kūryba
žmogus palieka apie save žinią pasauliui. Tai vienintelis patikimas būdas
palikti žinią pasauliui apie save. Atmintis, neparemta kūryba, greitai
išnyksta. Tiesa kitas būdas yra priešingas kūrybai – naikinimas. Tačiau jis
priklauso nuo kūrybos, nes naikinti galima tik tai, kas sukurta: naikinimas
bus svarbus tiek, kiek svarbus yra jo objektas – kūryba.
Kurti galima save ir kita, daiktus, sąvokas, santykius, įvaizdį,
šukuoseną, požiūrį, knygą, žodį. Kuriama gali būti tik nauja, kitaip tai
nebus kūryba. Kurti nauja vadinasi padaryti yra tai, kas tuo metu nėra.
Tačiau galima būsena ir tarp būsenų yra bei nėra – tai būti fantazijoje
arba vaizduotėje. Kaip tik objekto būseną fantazijoje mes paprastai ir
suprantame kaip jo nebuvimą, nes kai iš tikrųjų objekto nėra niekaip nagali
jo identifikuoti. Taigi vaizduotė arba fantazija yra tas tai,– tas
psichinis procesas-, per ką ateina į pasaulį visa, kas žmogaus kuriama.
Žmogus su skurdžia fantazija primityviai ir labai skurdžiai gali išreikšti,
aktualizuoti save gyvenime. O tai jokiu būdu netenkina asmenybės. Iš
idealistinių pozicijų kalbant, per fantaziją žmogus žmogus yra Žmogus, nes
jos pagalba vykdo tik jam suteiktą Dieviškąją galią – kurti.
Šiais filosofiniais apmąstymais turėjau tikslą sudominti fantazijos
problematika, parodyti, kodėl ji galėtų rūpėti ir kodėl ji gali būti įdomi
kiekvienam, kuris siekia save suprasti ir išreikšti gyvenime. Tiesa
referato apimtis neleidžia įsigilinti ir išsamiau paanalizuoti fantazijos
problematiką, kadangi vien apie tokią jos dalelę, kaip sapnai, galima
parašyti referatą tokios pat apimties kaip šis, ir tai nebus pilstymas iš
tuščio į kiaura. Šis referatas suteikia vaizduotės pradžiamokslį. Jis
turėtų būti tarsi įvadas į fantazijos psichologiją. Čia rasite fantazijos
psichologijoje naudojamus terminus, pačios fantazijos apibrėžimą, trumpai
vaizduotės procesą, jo fiziologiją, susipažinsite su fantazijos motyvais.
Kas yra vaizduotė?
Lietuvišką vaizduotės terminą atitinka tarptautinis – fantazija (rus.
воображение, angl. imagenation, imagery). Jos bus vartojamos kaip viena
kitai tolygios. Vaizduotė turi specifinį santykį su kūryba, kadangi
fantazijos psichologijos problematika istoriškai pirmiausia buvo
nagrinėjama kaip kūrybinės veiklos psichologija, o , kaip vėliau bus
paaiškinta, tarp kūrybos ir fantazijos procesų galima dėti lygybės ženklą.
Todėl čia kūrybinė veikla ir fantazijos veikla bus suprantama kaip
sinonimai.
Įvairi psichologinė literatūra pateikia įvairius vaizduotės
apibrėžimus, kurie skiriasi tuo, jog atskleidžia vaizduotę skirtingais
aspektais (funkciniu, jos ryšiu su kūryba ir kt.). Tačiau dauguma
apibrėžimų pažymi vaizdinės medžiagos pertvarkymą ir naujų vaizdinių
sudarymą. Štai keli:
Vaizduotė – naujų vaizdinių sudarymas, pertvarkant atmintyje turimą
vaizdinę patirtį.
Vaizduotė – psichinis procesas, kurio metu sudaromi nauji vaizdiniai,
pertvarkant atmintyje turimą vaizdinę patirtį.
Vaizduotė – psichinis procesas, kurio metu kuriama nauja.
Tokia tvarka apibrėžimai pateikti neatsitiktinai. Jie atspindi požiūrio
į vaizduotę raidą. Pirmasis apibrėžimas, skirtigai nei po jo sekantys,
nemini, kad fantazija apskritai yra psichinis procesas. Iš tikrųjų
pradžioje buvo sėkmingai išvengiama vaizduotės arba fantazijos termino, o
su jos problematika susiję faktai ir reiškiniai buvo nagrinėjami kaip
kūrybinės veiklos tyrinėjimai, vartojant tokias sąvokas, kaip „kūrybinis
mąstymas“, bei bandomi priskirti kitiems, labiau ištyrinėtiems (mąstymas,
atmintis) psichiniams procesams. Antrasis ir trečiasis apibrėžimai jau
pažymi, kad vaizduotė yra atskiras savarankiškas psichinis procesas: jis
nėra kokių nors kitų psichinių procesų suma. Abu pirmieji apibrėžimai
nurodo būdą, kuriuo kuriama nauja – pertvarkant atmintyje esančią vaizdinę
patirtį. Taigi vaizduotė
naudojasi atminties proceso rezultatais. Apskritai
buvo manoma, kad vaizduotė iš esmės nesukuria nieko nauja, o visi „naujų“
vaizdinių elementai yra paimti iš juslinių duomenų pagalba sukurtų
vaizdinių, laikomų atmintyje, tik įvairiai pertvarkytų. Trečiasis
apibrėžimas yra universaliausias, nes įtraukia ne tik išorinę, juslinę
asmenybės patirtį, bet ir vidinę patirtį bei pasąmonės įtaką. Taigi esminis
vaizduotės proceso bruožas yra naujo kūrimas, todėl jį galima sutapatinti
su kūryba.
Kodėl buvo susidomėta kūryba ir fantazija?
Šiuo klausimu, Rozetas išskiria dvi pagrindines priežastis:
1.Kūrybos ir fantazijos ypatingos reikšmės visuomeniniame gyvenime
suvokimas. Buvo akivaizdu, kad kūrybiškumas turi didžiulę reikšmę ypač
didelių socialinių permainų metu (aut.past.: I ir II Pasauliniai karai!),
padeda nugalėti sunkumus, nustatyti naujus netikėtus tikslus, užtikrinti
didesnę pasirinkimo laisvę ir, tuo pačiu, didesnę veiksmų laisvę.
Kūrybingesnė visuomenė yra pranašesnė. Kūrybiškumas daro mokymosi procesą
lengvesnį, ekonomiškesnį ir efektyvesnį. Kūrybinė veikla yra protinės
sveikatos ir vidinio pasitenkinimo šaltinis, ji yra aktyvus veiksnys,
valdantis tiek vaiko, tiek suaugusio žmogaus impulsus. Manoma, kad
vaizduotės skurdumas ilgainiui gali sukelti nervinius ir psichinius
sutrikimus, vidinės tuštumos, nuobodulio ar net gyvenimo beprasmiškumo
būsenas. Be to, vaizduotės pagalba sėkmingai galima pagelbėti ligoniui
išgyti ar reabilituotis. Vienas iš psichoterapijos metodų yra paremtas
būtent tam tikrų vaizdinių sukėlimu paciento vaizduotėje. Pagaliau kai
kurie ekonomistai linkę vaizduotę ir kūrybingumą priskirti realiam
kapitalui.
2.Pačios psichologijos kaip mokslo vystymosi logika. Vis labiau
gilindamiesi į psichikos turinį, tyrinėtojai neišvengiamai turėjo aptikti
savitą faktų rūšį, kurie negali būti priskirti ar suvesti į kitus
psichikos reiškinius ir mechanizmus. Jeigu remiantis mechanistinėmis
metodologijomis (ypač biheviorizmo), šiaip ne taip kūrybos faktus
pavykdavo „pritempti“ prie žinomų psichikos dėsningumų, tai dabartiniu
metu tai netenkina nei psichologų, nei kibernetikų, kurie, konstruodami
įrengimus, imituojančius kūrybinę veiklą, ypač jaučia poreikį
neabejotiniems vaizduotės dėsningumams.
Fantazijos procesas
1 Vaizduotė kitų psichinių procesų sistemoje
Veikloje vaizduotė reiškiasi kartu su mąstymu bei atminties atsiminimo
procesu. Ji nekopijuoja tikrovės kaip jutimas ar suvokimas. Vaizduotėje
modeliuojami tie tikrovės elementai, apie kuriuos nėra pakankamos
pažintinės informacijos, todėl galima daryti sprendimus net neturint tiek
žinių, kiek reikia užduočiai ar problemai išspręsti. Šia prasme į vaizduotę
galima žiūrėti, kaip į pasirengimą tolesnei informacijai gauti. Tai
vadinama anticipavimu. Jis labai svarbus prognozuojant įvykius. Ateitis
prognozuojama ir mąstymo, ir vaizduotės pagalba.
3.2 Vaizduotės rūšys
Pagal sąmoningų pastangų dalyvavimą vaizduotės procese skiriama:
1.Pasyvioji vaizduotė. Tai nevalinga, atsitiktinė vaizdinių ar
programų, sprendimų kūryba, be tikslo ją realizuoti tikrovėje.
Reiškiasi suvokiant meno kūrinį, atpasakojant. Skiriamos tokios jos
rūšys:
a)Nesąmoninga. Reiškiasi susilpnėjus ar sutrikus sąmonės
veiklai. Jai priskiriama vaizdiniai, besiformuojantys prieš
užmiegant ar tik nubudus (hipnogoniniai vaizdiniai),
haliucinacijos, fobijų metu atsirandantys nesančių objektų
vaizdiniai.
b)Sąmoninga. Kuria vaizdinius (svajones, svajas),
nesusijusius su valia, kuri galėtų juos įgyvendinti.
2.Aktyvioji vaizduotė. Žmogus sąmoningai, valingai, su tikslu
dalyvauja kūrybos procese.Ji skirstoma į:
a)Atkuriamoji. Nesuvoktų vaizdinių sudarymas pagal kokią
nors informuojančią medžiagą: verbalinius aprašymus,
objektų schemas, vaizdinius, klausos, uoslinius duomenis ir
pan.
b)Kuriamoji. Savarankiškas naujų vaizdinių sudarymas ir
realizavimas. „Tikroji kūryba“.
3.3 Ar galima pertvarkyti vaizdinius pačioje vaizduotėje?
Taip, galima.Vaizdiniai pertvarkomi asociacijos (jungimas) ir
disociacijos (skaidymas) mechanizmų pagalba. Jie išreiškia analitinės bei
sintetinės veiklos universalumą visiems pažinimo procesams. Asociacijos ir
disociacijos esmė yra ta, kad turima vaizdinė patirtis skaidoma
(analizuojama), o po to suskaidyti vaizdiniai gali būti tiek kiekybiškai,
tiek kokybiškai kitaip sujungti (susintetinti). Vaizduotės vaizdiniai
skiriasi nuo atminties vaizdinių. Fantazijos vaizdiniai – tai tam tikros
programos, pagal kurias
renkama informacija iš potencialios aplinkos.
Kiekvieną kartą vaizdinys tarsi iš naujo persipiešiamas. Atminties
vaizdiniai imituoja tikrovę ir jais bandoma maksimaliai priartėti prie
tikrovės, kai tuo tarpu vaizduotės proceso metu kuriami nauji, originalūs
vaizdiniai, operuojama atitrūkusiais nuo tikrovės vaizdiniais.