Vaižgantas pragiedruliai
5 (100%) 1 vote

Vaižgantas pragiedruliai

Kauno Jono Jablonskio gimnazija

Vaižgantas

“Pragiedruliai”

Kaunas 2003

Turinys

* Apie Vaižgantą

• Biografija

• Vaižganto asmuo

• Vaižganto kūryba

• “Pragiedruliai”

• Vaižganto kūrybos ypatybės: Kaip Vaižgantas kūrė;

“Deimančiukų” ieškotojas; Vaižganto raštų stilius ir kalba

• Vaižganto kūrybos reikšmė

* Antano Venclovos atsiminimai apie Vaižgantą

* Kelios mintys apie “Pragiedrulius”

* Gražios mintys

* Kelios nuotraukos iš Vaižganto gyvenimo

* Auksinės mintys

* Širdžiai mielos mintys

Apie Juozą Tumą – Vaižgantą

(1869 – 1933)

Vaižgantas – įžymus lietuvių rašytojas, didelis žodžio menininkas.

Savo požiūriu jis buvo susijęs su prieštaringais buržuazinės lietuvių visuomenės raidos reiškiniais. Daugeliui savo veikalų medžiagą ir temas Vaižgantas ėmė iš nacionalinio judėjimo laikotarpio. Geriausiuose jo kūriniuose atsispindėjo nemaža būdingų XIXa. Pabaigos – XXa. Pradžios Lietuvos socialinio gyvenimo, žmonių buities ir psichologijos bruožų.

Biografija

Juozas Tumas – Vaižgantas gimė 1869m. rugsėjo 20d. Malaišių kaime (Netoli Svėdasų). Jis buvo pats jauniausias, dešimtasis, Tumų vaikas (5 iš jų mirė dar vaikystėje), augo gražioje ie darnioje šeimoje, kur nuo pat mažens girdėjo liaudies dainas ir pasakas. Jaunasis Tumas anksti pamilo gamtą, grožėjosi gimtinės apylinkinkių vaizdais, kuriuos vėliau atkūrė savo veikaluose.

Rašytojo gimtinė Svėdasų kraštas, kaip ir daugelis Rytų Lietuvos apylinkių, džiugina akis kalneliais ir giriomis, vingriomis užėmis ir ežerais ežerėliais.

Šitie gimtinės vaizdai liko rašytojo atmintyje visam gyvenimui.

“Aure gimtinis sodžius pačiame viduslėnyje, apaugęs tankiais ir senais medžiais, lyg vienas ištisas sodelis”, – rašė Vaižgantas “Pragiedruliuose”. – “Dešinėje akys grimzda kimsuotose balose, kur už keleto kilometrų pačioje pamiestėje Beragio ežeru pasibaigia. Kairėje – slėnio galo neatsieksi. Tik dūli Valiulio kalnelis; ilsis, Dviragį ežerą į antrą galą slėnio, į pat salas nuvaręs.

Staigūs rytų kriaušiai, kur lygiai bėga, neaukšti rodos. Gi kur Malaiša jų nugarą lig slėnio pargraužia ir upeliu tekina vandenį kraują, viršūnė už 200 pėdų teišvysi.”

Kiek tolėliau tekėjo Šventoji, jos apylinkės buvo taip pat viena mėgstamiausių Vaižganto vietų. “Gražus tai kraštas, tie pašvenčiai, – rašė jis, – dainomis apdainuotas, Baranausko pagarsintas, mano svajonė, mano poetiškumo šaltinis. Nuo pat mažens aš negalėdavau sulaikyti širdies plakimo, ligi tik atsitikdavo vykti į pašvenčius.”

Būsimasis rašytojas augo tuo metu, kai dar tebebuvo gyvos baudžiavos liekanos, dėjosi į širdį tėvo ir dėdės Alijaušo pasakojimus apie baudžiauninkų vargus, dvarininkų žiaurumus: “Tėvelis vergiją besivaizdino gal tik kaip nemalonų sapną: nubudai, nebėra jo, , tai nebėra ko nė skaitytis su juo, – rašė jis vėliau, prisimindamas tuos pasakojimus ir vaikystės įspūdžius. – man gi vergija tebebuvo faktas: jis tebesireiškė tėvelio nejučiomis tebesilaikomo ir kitiems tebepatariamo dėsnio: lenkis, kad ir tau nekliūtų. Manęs tai nebeįtikino; manęs nebeėmė noras lenktis, ir aš paskui nebesilenkiau, daug kam galingam paprieštaraudamas. Išdygęs laisvas, augau laisvas, galop, apsisprendžiau laisvas, laisvą savo sumetimais sudaręs savo valstybę. Man buvo nebepakenčiami bet kurie pančiai, ne tik išnykusi baudžiava.”

Baigęs Kunigiškių pradinę mokyklą ir būdamas nemažų gabumų, Tumas 1881m. Pradėjo mokytis Daugpilio realinėje mokykloje. Čia jis pamėgo literatūrą, su užsidegimu skaitė įžymiuosius rusų rašytojus – L. Tolstojų, I. Turgenevą, I. Gončarovą, S. Aksakovą ir kitus. Mokykloje jis priklausė slaptam moksleivių savišvietos būreliui, kuriame buvo skaitomi rusų revoliucinių demokratų ir pažangiųjų mokslininkų veikalai. “Aušros” pasirodymas jį paskatino susidomėti lietuvių raštija.

Tumo tėvai iš anksto buvo numatę leisti savo sūnų į kunigus, tad jį, baigusį keturias klases, ragino stoti į kunigų seminariją. Bet jaunasis Tumas to nenorėjo ir, gavęs nedidelę pašalpą iš namų, toliau mokėsi savo jėgomis, versdamasisi pamokomis. Baigęs 1888m. realinę mokyklą, būdamas nusilpusios sveikatos, Tumas, tėvų raginamas, pagaliau įstojo į Kauno kunigų seminariją.

Gyvam, temperamentingam jaunuoliui sunku buvo pritapti prie griežtų seminarijos nuostatų, prie jos konservatyvios, prolenkiškos aplinkos. Gilesnį įspūdį jam paliko įžymaus kalbininko K. Jauniaus lietuvių kalbos paskaitos. Lietuvių kalbos egzaminams skirtas Tumo rašinys apie baudžiavą, vaizduojantis ponų nedorybes, sykėlė didelį seminarijos vadovybės nepasitenkinimą. Dar seminarijoje būdamas, jis ėmė bendradarbiauti klerkalinės krypties laikraštyje “Žemaičių ir Lietuvos apžvalga”.

Seminarijos auklėjimas, kaip rašė V. Mykolaitis – Putinas, “nei Vaižgantui, nei niekam kitam ne tik nedavė jokio literatūrinio išsilavinimo, bet griežtai apribota lektūra, pedagoginėmis moralizuojančiomis tendencijomis ir pamokslininkišku patosu dažnai gasdindavo ir tą patį įgimtą
skonį”.

Baigęs 1893m. kunigų seminariją, Tumas buvo paskirtas vikaru į Mintaują. Sulenkėjusi bažnytinė vyresnybė Tumo nemėgo dėl jo veiklaus būdo, liberalumo ir ypač dėl aktyvaus dalyvavimo nacionaliniame išsivadavimo judėjime. Jis buvo nuolat kilnojamas iš vienos atkampios vietos į kitą, per dešimtį metų pabuvojo Mosėdyje, Kuliuose, Micaičiuose, Vadatkėliuose, Stakiuose. Už draudžiamą lietuviškosios spaudos darbą Tumą persekiojo ir caro valdžia.

Kilnodamasis iš vienos vietos į kitą, susipažindamas su daugeliu žmonių, Tumas sukaupė nemaža gyvenimo patirties, kuri labai pravertė jo kūrybai.

Ir provincijoje, toli nuo kultūrinių centrų, Tumas kuo aktyviausiai dalyvavo nacionaliniame išsivadavimo judėjime, buvo klerkalinės krypties laikraščio “Tėvynės sargas” redaktoriumi. Jis rašė ne vien publicistinius straipsnius, bet ir grožinės literatūros kūrinius, kuriuos pasirašinėjo Vaižganto slapyvardžiu, ilgainiui tapusiu jo antrąja pavarde.

Įsitraukęs į plačią visuomeninę veiklą, Vaižgantas neišgyveno didesnių vidinių prieštaravimų tarp kunigiškos pareigos ir menininko dvasinių polėkių. Tačiau konservatyvi dvasininkojos aplinka, jos priešiškumas nacionaliniam lietuvių judėjimui negalėjo nekelti Vaižgantui nepasitenkinimo.

“Aš baigiu trokšti šioje garbingoje atmosferoje, – rašė jis viename laiške 1905m. – Kauninikas Satyra, kad jam didis pilvas persprogtų, mindžioja mane su purvinu savo batu kas dieną. Kenčiu dantis sukandęs ir ašaras rydamas. Po dukart ant dienos pasigaili, kad nesi svietiškame stovyje ir negali už brutališkumą su krėslu į kaktą vožti.” Skųsdamasis, kad dvasinė vyresnybė jį persekioja už korespondenciją apie skurdžią dvarų kumetynų būklę, jis toliau piktinosi: “O man net kepenos vartos, girdžiant, jog kunigams tevalia prasčiokus uiti, juos išnaudoti, o prieš dvarponius, iš kurių tiek naudos kunigui, kiek iš lauku bėgančio šuns, tėra, reikia vien strypčioti ir už viską girti.”

Palankesnės sąlygos Vaižganto kultūriniam bei literatūriniam darbui sudarė 1906m., kai jis persikėlė į Vilnių ir ėmė dirbti buržuazinių laikraščių (“Vilniaus žinių”, vėliau – “Vilties”) redakcijose. Pirmojo pasaulinio karo metais jis gyveno Rygoje ir Petrograde, aktyviai veikė organizacijose nukentėjusiems nuo karo šelpti, parašė “Karo vaizdų” ciklą (apsakymas “Rimai ir Nerimai” ir kt.). Čia jis pradėjo rašyti “Pragiedrulius, kurie pasirodė 1918 – 1920m.

Kuriantis Lietuvoje tarybų valdžiai (1918-1919), vaižgantas gyveno Vilniuje. Nors ir būdamas revoliucijos priešininkas, jis prisidėjo prie kultūrinio darbo, išvertė N. Krupskajos knygutę “Liaudies švietimas ir demokratija”.

Buržuazijos valdymo metais Vaižgantas plačiai pasireiškė kaip buržuazinis veikėjas ir žurnalistas. 1922-1929m. Kauno universitete jis skaitė lietuvių literatūros paskaitas. Daugelis jų netrukus buvo išspausdintos atskirais leidiniais ar vaižganto “Raštų”tomuose. Tuo metu jis paršė ir keletą stambesnių grožinės literatūros kūrinių; “Dėdes ir dėdienes” (1921), “Ar jau medžiai sprogsta?” (1925), “Šeimos vėžius” (1927-1929), “Nebylį” (1930), “Žemaičių Robinzoną” (1932).

Po fašistinio perversmo Lietuvoje Vaižgantas atvirai palaikė valdžią užgrobusią tautininkų partiją, su kuria jau anksčiau buvo susijęs. Tokia politinė jo veikla, neretai nenuosekli ir prieštaringa, mažino jo populiarumą, kurio jis buvo nusipelnęs reikšmingais grožinės literatūros kūriniais.

Vaižgantas mirė 1933m. baladžio 29 d. Kaune.

Vaižganto asmuo

Dar jaunystėje Vaižgantas įsitraukė į lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjimą, pasižymėjo kaip geras publicistas, kalbėtojas, visuomenininkas. Jo patie žodžiais tariant, jis viską daręs be atodairos, laiku nesumetęs, ar turi reikiamas kvalifikacijas. Visoje savo veikloje jis vadovavosi patriotizmu, siekė kurti “vieningą tautinę kultūrą”. “Kone nuo pat kūdikio lopšio ir iki pasenusios lazdos, – rašė jis senatvėje, – aš nieko tiek konkrečiai nemylėjau, deja, nei patie pono dievo, prisipažįstu, nors ir be to prisipažinimo visiems aišku, kiek slieko širdžia tą velėną, po kuria aš, štai, jau septintą dešimtį metų landžioju. Man viena tebuvo tikrai malonu ir skanu: čeploti kad ir nešvarų, bet tik tautinį čiulpiką. Vyžota, lopyta mano Lietuvėlė, bet – mano. Lininiai, arielkiniai, mėšluočiai, dažnai pedlecai tie lietuviai, bet – mano broliai!”

Tokiomis pažiūromis, tokio pobūdžio veikla Vaižgantas pirmiausia pasitarnavo buržuazijai. Tačiau jam liko svetimi grynai savanaudiški, sumiesčionėjusios buržuazijos interesai, jis ne kartą griežtai kritikavo ir jos ydas. Būdamas karšto temperamento, jis neretai padarydavo ir tokių žingsnių, už kuriuos saviškiai jį kritikuodavo.

Vaižgantas buvo savo klasės atstovas, tad pažangiam judėjimui jis negalėjo pritarti. Tačiau jis neretai sugebėdavo objektyviau įvertinti ir pažangesnį kūrinį, neatsisakydavo padėti buržuazinės valdžios kalinamiesiems jauniems rašytojams. A. Venclova “Jaunystės atradime” pasakoja, kai Vaižgantas “Trečio fronto” leidimo metais padėjęs vaduoti iš kalėjimo kritiką K.
Korsaką:

“Duris atidaro pats Tumas. Pasisveikinam.

– Na cicilike, sėsk. Ką pasakysi?

– Tur būt, žinot, profesoriau, kad Kostas Korsakas sėdi kalėjime.

Rašytojų tarpe kilo sumanymas paduoti amnestijos prašymą.

– Už ką jį laiko? Už bolševizmą?

– Rodos.

– Na, tai ką aš turiu padaryti?

– Labai paprastai, profesoriau. Manau, ir jūs prisidėsit prie šio prašymo.

– Kad paleistų bolševiką?

– Jis sunkiai serga. Manau, jums turėtųbūti vis tiek, ar jis katalikas, ar

bolševikas.

– Tokius reikia šaudyti! – sušuko Tumas.

Aš išpūčiau akis.

– Jūs taip manot?

– Brač, kas laiko rankose valdžią, tas turi šaudyt. Kitaip neišlaikysi.

– Bet jūs juk valdžios nelaikot!

– Ne, žinai, po prašymu aš nesirašysiu. Aš tautininkas, panie. Bet prašymą nunešiu, kur reikia, ir paprašysiu žodžiu, kad paleistų. Tu užeik pas Maironį ir Jakštą. Jų parašai bus labai svarbūs.”

Vaižgantas buvo tipiškas rytų aukštaitis. “Savo temperamentus visi mes esame paveldėję iš “svėdasiškių”, sangvinikų, linksmų, neskaudžių juokdarių, dažnai labai sąmojingų, savo padėtimi patenkintų, nuolaidžių, ne per didelių šarpuolių darbe”, – vėliau pasisakė savo atminimuose pats rašytojas. Jo tėvas, tylus ir lėtas žmogus, “mokėjo giliai pykti ir džiaugtis, nors to nereiškė audringai”, o motutė buvusi “gyva nervų pynė, virpanti styga, šnekutis ligi bekraščio atvirumo, perregimas krištolas ne be gudrybės”.

Pats Vaižgantas iš tiesų buvo labai gyvo būdo, karšto temperamento žmogus.Jis mėgo gamtą, kaimo buitį, jį žavėjo šviesios gyvenimo pusės, žmonių charakterio ir buities “deimančiukai”. Vaižgantas turėjo gerai išlavintą jumoro jausmą, jam nesvetima buvo autoironija.

Antai vaizdelyje “Koks aš didvyris” jis pasakojo tokį atsitikimą. Kartą Mituvoje skendo žmogus, ir niekas nešoko jo gelbėti. Kai skęstantysis pats išsigelbėjo, gausūs žiūrovai, nesmagiai jausdamiesi, šoko jį mokyti ir kolioti “su tokiu įnirtimu, lyg tai jisai būtų tyčiomis padaręs”. Rašytojas, matęs šį atsitikimą, pasakojimą užbaigia tokiu nuoširdžiu prisipažinimu: “gal ir mirsiu, bet to neužmiršiu ir sau nedovanosiu, kam aš tuosyk nekritau į vandenį gelbėtų artimo ir ten neradau galo. Bet vis tebeklausiau savęs:

– O jeigu dabar tau taip pat atsitiktų, taip pat pasikartotų – ar tu, sykį pamokytas, jau tikrai kristum į vandenį artimo gelbėtų?

– O, mano nelaime: aš svyruoju!

O jūs, jauni mano broliai?”

Būdamas gyvo, impulsyvaus būdo žmogus, Vaižgantas nepasižymėjo pastovumu nei gyvenime, nei kūryboje. Jis išbandė beveik visus grožinės literatūros žanrus, viskuo domėjosi, neretai mesdavosi iš vienos srities į kitą. Bet jis sugebėjo ir labai daug nuveikti, sukurti nemaža reikšmingų veikalų. Ilgus metus jis gyvai sekė lietuvių literatūros raidą, mokėjo džiaugtis kiekviena nauja knyga. Patarimais ir nuoširdžiu žodžiu jis padėjo ne vienam jaunam rašytojui.

Vaižganto kūryba

Literatūrinį darbą Vaižgantas pradėjo publicistiniais straipsniais. Jų tematika buvo gausi ir įvairi, dėstymo būdas labai gyvas, vaizdingas. Be šių straipsnių, Vaižgantas netrukus ėmė rašyti ir beletristinio pobūdžio kūrinius, kuriuos pats dažniausiai vadindavo “vaizdais” arba “vaizdeliais”. Tai savotiški pasakojimai, lyg kokia pereinamoji grandis tarp jo publicistikos ir apsakymų bei apysakų. Juose dar daug publicistinės medžiagos, publicistikai būdingo stiliaus elementų. Glaudus ryšys su publicistika būdingas ir vėlesniajai Vaižganto kūrybai. “Visgi faktas, sakė rašytojas, – kad aš pats nenusiminiau, kur mano baigias beletristika, o prasideda publicistika, ir antraip.”

Prie ankstyvosios Vaižganto kūrybos priklauso “Scenos vaizdai” (“Namai – pragarai”, “Žemės ar moteries” ir kt.). Tai trumpos komedijos, dramatizuoti vaizdeliai ar monologai, kuriuose pajuokiamos įvairios žmonių ydos, turto godulys, prietaringumas, norima pamokyti skaitytoją ar žiūrovą. Maždaug tuo pat metu parašyti ir “Alegorijų vaizdai”. Daugelio jų perkeltinė prasmė šiandien yra sunkiai beatsekama, nors amžininkai juos suprato kaip aktualius kūrinius, pašiepiančius carinę biurokratiją ar buržuazinės lietuvių visuomenės ydas.

Beletristinis Vaižganto talentas išryškėjo jau pirmojo pasaulinio karo metais parašytuose kūriniuose. Juos pats autorius sujungė bendru “karo vaizdų” pavadinimu. Iš visų šios grupės kūrinių didžiausią idėjinę bei meninę vertę turi apsakymas “Rimai ir Nerimai”.

“Pragiedruliai”

Tai stambiausias, epopėjinio pobūdžio Vaižganto kūrinys, jo pavadintas “Vaizdais kovos dėl kultūros”. Pirmuosius du “Pragiedrulių” tomus sudaro “Gondingos kraštas”, tretįjį – “Vaduvų kraštas”, “Gondingos krašte” piešiami žemaičių gyvenimo vaizdai, o “Vaduvų krašte” – aukštaičių. Tad kūrinio veiksmo vieta – kone visa Lietuva.

“Pragiedruliai” neturi vieningo siužeto. Kiek ryškesnė siužetinė linija pastebima “gondingos krašte”, o “Vaduvų kraštas” kompoziciniu atžvilgiu gana padrikas. Visą gausią ir labai įvairią veikalo medžiagą iš dalies jungia dviejų šeimų – žemaičių
aukštaičių Šešiavilkių – guvenimo vaizdai. Šešiavilkiai ir Vidmantai, paraginti daktaro Gintauto, kuris yra žymus lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjimo veikėjas, perka nusigyvenusio dvarininko Sviestavičiaus žemę ir sukuria stambius buožinius ūkius.

Labai svarbią kūrinio dalį sudaro vaizdai, susiję su draudžiamos lietuviškos spaudos platinimu ir kova prieš carinę administraciją. Rašytojas čia pavaizduoja naujus veikėjus: studentus Taučių ir Niaurą, “nikolajišką kareivį” pensininką Valerą Burzdulį, karabelniką mendelį ir kitus. Ekonominio gyvenimo ir politinės bei kultūrinės kovos vaizdus paįvairina meilės linija: daktaro Gintauto ir Šešiavilkių Marytės, Šešiavilkių Napalio ir Vidmantų Daratos.

Įvairius ano meto Lietuvos gyvenimo reiškinius “Pragiedruliuose” Vaižgantas vaizduoja nacionalinės kovos ir “tautinės vienybės” idėjų požiūriu. Todėl į kovą dėl nacionalinių teisių jis įtraukia ir suvienija visų socialinių sluoksnių ir net tautybių atstovus:greta inteligentų daktaro Gintausto, Daratos Vidmantaitės čia matome turtingo valstiečio sūnų Napalį Šešiavilkį, ir Gintauto sodininką Baltrų, dvarininką Sviestavičių, žydus – galanterininką Zeligmaną ir mėsininką Šumacherį.

Taip žiūrėdamas į nacionalinį išsivadavimo judėjimą, Vaižgantas iškelia buržuazijos ekonominę ir kultūrinę veiklą, aukština jos atstovus. Caro valdžios pareigūnams jis piešia vien tamsiomis spalvomis, lyg kokius išsigimėlius. To meto gyvenime jis neranda jokių socialinių konfliktų, klasinių prieštaravimų, nes išnaudotojų ir išnaudojamųjų santykius vaizduoja idiliškai. Tad “Pragiedruliuose” daug stipriau, negu kituose Vaižganto grožinės prozos kūriniuose, atsispindėjo jo buržuazinė ideologija. Dėl to rašytojas ne vienu atveju ir gyvenimo tikrovę, ir socialinius santykius pavaizdavo tendencingai ar iškreiptai.

Kad ir ribojamas savo ideologinių pažiūrų, Vaižgantas “Pragiedruliuose” sukūrė ir tokių meninių vaizdų, kurie teisingai bei giliai atspindėjo tikrovę. Tai pirmiausia kaimo buities vaizdai, gausus etnografinis kūrinio fonas, puikūs peizažai bei darbo scenos ir įdomios psichologinės situacijos.

“Pragiedruliuose” Vaižgantas sukūrė naujus ir įdomius turtėjančių valstiečių Vidmanto ir Šešiavilkių tipus. Tai labai sumanūs, apsukrūs žmonės. Išnaudodami samdomąjį darbą, jie kuria buožinius ūkius. Šiuos veikėjus rašytojas vadina “protais – naujienomis”, idealizuoja jų veiklumą. Tačiau ir pats mato, kad turto, pelno vaikymasis paliko jų charakteryje daug neigiamų bruožų. Antai senasis Šešiavilkis pasidarė “kietas kaip titnagas, šykštus kaip gumiliastika”. Kovoje dėl turto jis surembėjo, “įtilžo it kaladė pelkėje. Buvo biaurus savo šykštumu, savo tiesiog sirgimu, kai tekdavo kokis rublis išleisti ne savo sumanymams, Per visą savo amžių jis nepavelijo sau nieko geresnio nusipirkti. Nebent tabokos pauostyti ir – arielkėlės atsigerti, – vienatinėms pramogoms”.

Jaunosios kartos atstovo Napalio Šešiavilkio paveikslas piešiamas šviesiomis, lyrinėmis spalvomis ir gerokai romantizuojamas. Skirdamasis nuo senojo Šešiavilkio, Napalys savo veiklumą, energiją ir darbštumą suderina su platesniais dvasiniais interesais. Jis nepaprastai jautrus gamtai ir grožiui, labai gabus, tikras “devynių amatų žmogus”. Jis ir dainuoja, ir groja, ir iš molio lipdo, ir drožinėja, moka pasidirbti parako, pirotechninių ugnių. “ Tasgatės, kam duoda, tam ir dribtelia”, sako rašytojas, lyg stebėdamasis jo talentų gausumu.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2967 žodžiai iš 9649 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.