Vaižgantas
5 (100%) 1 vote

Vaižgantas

Vaižgantas

(tikr. Juozas Tumas, 1869-1933)

Realistinio stebėjimo ir romantinės vizijos sintetikas, kaip ir V.Krėvė, bet jau ištrūkęs iš herojinės praeities hipnozės („klaidinga tomis senybėmis užtvenkti dabartį!“), ieškojęs dabarties laike teigiamų tautinio charakterio bruožų ir pozityvios veiklos.

Baigęs Daugpilio realinę mokyklą, kur vyravo pozityvistinio scientizmo dvasia, Tumas 1888 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją, apsisprendęs darbuotis savo krašte. Uolus K.Jauniaus paskaitų klausytojas stropiai mokėsi lietuvių literatūrinės kalbos, versdamas L.Tolstojaus, A.Puškino, J.Chodzkos kūrinius. Paskirtas 1894 m. vikaru į Mintaują, pateko į „Varpo“ bendradarbių aplinką (J.Jablonskis, A.Kriščiukaitis-Aišbė, P.Mašiotas, G.Petkevičaitė-Bitė, M.Lozoraitis, V.Kudirka), kuri skatino jį imtis literatūrinės kūrybos. Persikėlęs į Mosėdį, 1897 m. ėmėsi redaguoti Tilžėje leidžiamą laikraštį „Tėvynės sargas“, kur skelbė nacionalinio judėjimo katalikiškojo sparno šūkius: mylėk tėvynę labiau už save ir pasikliauk katalikų bažnyčia, kuri niekada nepasiduos „gudiškai dvasiai“. Kratomas žandarų ir skundžiamas sulenkėjusių konfratrų bažnytinei vyresnybei, rinko lėšas draudžiamajai lietuvių spaudai, važinėdamas iš parapijos į parapiją, telkė jaunąją kunigiją, pasiryžusią būti „savosios, lietuviškos visuomenės tarnu“. 1902 m. Žemaičių vyskupijos konsistorijos teismas uždraudė energingam „bundančios Lietuvos“ veikėjui skelbti straipsnius be vyskupo leidimo.

Tumas nesidavė sutramdomas. „Išdygęs laisvas, augau laisvas, galop apsisprendžiau laisvas…“ 1905 m. revoliucijos metu rėžė ugningas prakalbas miestelių turgavietėse: nemokėkime caro valdžiai mokesčių, kalbėkime visur lietuviškai, sujunkime „lietuviškuosius gaivalus į vieną valstybės dalį“. Tautiškumo ir katalikybės vienybė – lemiama atspirtis prieš rusifikacijos volą, kuris ritasi iš rytų, ir svarbiausia skirtingų luomų jungtis, būtina valstybingumui atgauti. Plėtokime pramonę, prekybą, amatus, kad mažaturtėje Lietuvoje atsirastų laisvas vidutinis luomas, kuris bus demokratinės santvarkos pamatas. Tokias idėjas skelbė Tumas, vienas iš krikščionių demokratų partijos steigėjų, laikraštyje „Viltis“, kurį 1907 m. pradėjo leisti ir redaguoti Vilniuje kartu su A.Smetona.

Kaip ir daugelis XX a. pradžios susipratusių lietuvių inteligentų, Tumas jautėsi pašauktas būti visuomenės švietėju: skleisti ekonominio, socialinio, kultūrinio progreso idėjas, kurios pakeistų esamą padėtį. Buvo įsitikinęs, kad lietuvių tauta, išlikusi europietiška ir po 100 okupacijos metų, turi savyje „milžiniškų pajėgų“, kurias tereikia sužadinti. Būti tarp žmonių, mylėti tuos, kuriems tarnauji, žinoti, kad esi naudingas visuomenei, jam – kunigui – atrodė didžioji gyvenimo prasmė. „Kur tik kas man liepė eiti, ėjau, ėjau, neatsiklausdamas, kas jį įgaliojo man liepti: bet tik visuomenės labui“.

1911 m. Tumas keliauja į JAV rinkti aukų „Saulės“ rūmų statybai Kaune. 1914 m. atvyksta į Rygą redaguoti laikraščio „Rygos garsas“. Petrograde lietuvių seime kertasi su Lietuvos atsiskyrimo nuo Rusijos priešininkais. „Lietuva, vėl nepriklausoma, tai mano Saulė…“ – rašo 1918 m. Grįžęs į Vilnių, 1919 m. stoja dirbti į „Lietuvos aido“ redakciją. Rūpinasi visais gimstančios valstybės reikalais: kuo apauti basus savanorius, kur gauti ginklų, kaip atsispirti bolševikams, kurie ateina „išpjauti dvarininkų, kunigų ir buržujų“, ką daryti netekus Vilniaus – valstybės sostinės. 1920 m. suremontuoja Kaune apleistą Vytauto bažnyčią ir čia sako aštrius pamokslus, smerkdamas valdžios suponėjimą, teigdamas Bažnyčios atvirumą pasaulietinei visuomenei ir gyvenamajam laikui (drįso ginti net civilinės metrikacijos būtinybę). 1922-1929 m. Kauno universitete dėsto lietuvių literatūros istoriją, savo laisvu ir spalvingu pasakojimu sutraukdamas daugybę studentų iš visų fakultetų. Rašo recenzijas kone apie visas naujai išėjusias knygas, teatro spektaklius, dailės Parodas, ieškodamas „deimančiukų“ („Naujomis knygomis pirmiausia atsidžiaukime“). „Sprogstantis optimistas“, pasak V.Krėvės, dvidešimt trijų draugijų bei komitetų pirmininkas ar valdybos narys buvo Lietuvos gyvenimo „judinamoji dvasia“. Tik partijų rietenos Seime ir 1926 m. perversmas atšaldė jo – „tautininko“ (taip save įvardino) – entuziazmą. „Esame suskydę į daugybę „valstybių“ toje vienoje nepriklausomoje valstybėje ir maž kas bendra tarp mūsų beliko“.

Būdamas „apsigimęs kalbėtojas“, judraus temperamento ir lakaus žodžio publicistas, nenuilstantis pozityvių darbų pradininkas (nestovėk iš šalies, neverkšlenk, o ryžkis: „Aš tai padarysiu“), Tumas ilgai nedrįso prisipažinti pats sau esąs menininkas. Laikė save visų pirma laikraštininku – gyvuoju visuomenės nuotaikų barometru, pamirštų biografijų ir istorijos faktų atkūrėju, etnografu, kuris tik retkarčiais yra „gavęs progos romantiškai pasivaipyti“.

Pirmieji beletristiniai alegoriniai kūrinėliai, išspausdinti 1896 m. Vaižganto slapyvardžiu, buvo gožiami jo dygios anticarinės publicistikos. Pirmosios grožinės literatūros knygelės – „Vaizdeliai“ (1902), „Šis tas. Trys Vaižganto apysakėlės“ (1906),“Sceniškieji vaizdeliai“ (1906)
taip pat turėjo didaktinę užduotį, kaip ir jo švietėjiški straipsniai. Alegorine forma brėžiama moralizuojanti mintis: nepasitikėk užvaizdo teikiamomis privilegijomis ir laisve, nesididžiuok ir nebūk godus, nemanyk, kad tu valdai gyvenimo situaciją – greičiau ji tave. Nuskamba aktualūs 1905 m. revoliucijos šūkiai: „Kokie mes čia vergai! Laisvės! Laisvos kovos už būvį!“ Tačiau nėra tvirtos racionalistinės konstrukcijos, būtinos alegoriniams kūriniams, ir perkeltinių prasmių planas ištirpsta plastiškų gyvūnijos aprašymų ir kaimo buities vaizdų stichijoje, kuri užlieja visą pasakojimo erdvę. Žodis fiksuoja judančią materiją, nes judėjimas yra pagrindinė gyvybės forma, į kurią atsišaukia impulsyvi rašytojo prigimtis, pasiduodama amžinosios dinamikos galybei.

Štai ji lekia, štai mušasi; štai krenta ant žolyno, apibėga aplink, siurbčiodama ir lyžterėdama; vieną paniekinusi, šoka ant kito, ant trečio, kol neranda gana. Tada godžiai įsmenga su visa galva čiulpti, bet ir tada nerimsta: galva kreta, užriestas geluonis vis linguojami ant pilvo galo, o sparnai – tik zvembt… tik zvembt…

Šokinėdamas nuo daikto prie daikto, fiksuodamas tik judesį, o ne ramybės būseną, Vaižganto žodis stilizuoja regimą tikrovę, atsiremdamas į M.Valančiaus ištiktukus, N.Gogolio komiškąsias hiperboles, Aukštaitijos kaimo sakytinius pasakojimus. Apsakyme Rimai ir Nerimai (1914) besivaržančių kaimynų panašumai suguldyti į žaismingas simetrijas („Jei Rimui gimė kūdikis, tai, žiūrėk, ir Nerimai betaisą krikštynas“), o skirtumai į ryškių kontrastų paraleles („Rimas buvo storokas, vidutinio stogo… Nerimas buvo liesas, labai ilgas…“). Tie panašumai ir skirtumai dar po kelis kartus išlaipsniuojami, ataudžiami stačiokiškais dialogais, įstatomi į anekdotines situacijas – šitaip visi veikėjai ir įvykiai įgauna perdėtai ryškius kontūrus, tarytum linksmoje karikatūroje. Mirtina kaimynų neapykanta, įsiliepsnojusi dėl menkniekio, – komiško piešinio kulminacija, kuri ūmai subliūkšta tikros nelaimės – karo akivaizdoje. Vaižgantas mėgsta šaržišką charakteristikos brūkšnį, įprastą Rytų Aukštaitijos kaimo lotynėse, bet nedrįsta nusmerkti nė vieno personažo. Jis – moralistas: kiekvienam žmogui duota galimybė pakilti iš savo menkystės, atgimti, pradėti naują gyvenimą. Karas sutaiko įnirtusius kaimynus – jie kartu skaito sūnų laiškus iš fronto, kartu važiuoja užpirkti iškilmingų mišių, kartu rauda, gavę žinią apie jų mirtį. Žmogaus gerumas prasimuša pro „pilko gyvenimo dulkes“, kurios buvo užstojusios „žmonišką ir dievišką“, atstato santykių harmoniją ir galų gale lemia pasaulio tvarką. Širdingas gerumas, nutildantis nuoskaudas ir konfliktus, Vaižganto supratimu, yra esminis lietuvių tautinio charakterio bruožas, tapęs šviesumos versme jo paties kūrybai.

Šiuo metu Jūs matote 37% šio straipsnio.
Matomi 1223 žodžiai iš 3289 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.