Maironio lyrika kupina meilės gamtai ir žmogui. Gamtos vaizdai poeto eilėraščiuose susiklosto iš konkrečių, aplinką įvardijančių žodžių ir vietovardžių. Jie kūrinyje įgyja poetišką, kilnią prasmę. Žodžiai, kuriais Maironis kalba apie gamtą, tampa tėvynės ženklais.
Maironio lyrikos šedevras – eilėraštis “Vakaras (Ant ežero Keturių Kantonų)“. Eilėraštį sudaro dvi dalys. Pirmojoje nupieštas nuostabus Šveicarijos ežero vaizdas, gamtos grožybės alsuoja ramybe ir tyla. Antrojoje dalyje – Lietuva. Pasakišku kalnų, ežero grožiu besigėrinčio poeto mintys skrenda į tėvynę. Eilėraščio žmogus patiria ramybę, padangių keliais jo mintys skrenda į gimtinę, tėvynės vaizdas itin raiškus. Viskas čia artima, sava.
Pirmieji trys posmai reiškia ramybę ir tylų gaivumą. Stebimas gamtos grožis puošnus (ežero skaisčios bangos — tarsi žalias smaragdas); jis netgi tru¬putį negyvas, („Saulė… leidos sutingus“), jeigu ne tas vos juntamas „vėsos dvelkimas“, iš kalnų „skania sveikata“ papūtęs „rožių kvapas“. Pirmuosiuose trijuose posmuose buvo tik regimojo, girdimo¬jo, jutiminio pasaulio vaizdai, o toliau jie – dvasingesni. „Paukščių kelio žvaigždėto“ ir atsiminimų kupinos širdies peizažai… Šiek tiek pakitusi ir in¬tonacija, kylančiu susijaudinimu. Šitoks dar gana neryškus intonacijos pakitimas perspeja apie vaizdo ir emocijos posūkį nauja linkme. Ta pačia linkme veikia ir pabrezta posmo garsinė ,,spalva“ (audžiau aukso svajones… aušros… lėkė jos, skrido, pilnos malonės…); šie platūs, atviri garsai stip¬rina platumų, erdvių įspūdį.
„Kiek atminimų atsitikimų…“. sis sakinys šaukiamasis apima visą posmą, tarsi paruosia mus isklausyti poeto atminimu, atsitikimu.
Toliau eina pustrečio posmo didžiulis užmojis — eilė¬raščio kulminacija.
Užplūdę tėvynės vaizdai „daiktiški“, pilni spalvų, jude¬sio, dinamikos (ta priesingybe ramiam Šveicarijos paveikslui). Vaizdai stačiai veja vienas kitą, apimdami vis pla¬tesnius horizontus — nuo palangėmis besistiepiančių žiedų iki plačiai banguojančios Dubysos. Vaizdų dina¬miką atitinka intonacijos platumas: per du su puse pos¬mo liejasi vienas ilgas sakinys. Fragmento išskirtinumą pabrėžia vaizdingi palyginimai („sužiurę žemčiūgų žiedai“, „kur raudonmargę kreipia kepurę jurginų…“).