Vakarų viduramžių ekonominė ir socialinė raida x-xiva
5 (100%) 1 vote

Vakarų viduramžių ekonominė ir socialinė raida x-xiva

TURINYS

TURINYS 2

ĮŽANGA 3

VIDURAMŽIŲ VISUOMENĖS GYVENIMAS 4

FEODALINĖ VISUOMENĖ 4

KRIKŠČIONIŠKASIS PASAULIS 6

DEMOGRAFINIAI KITIMAI 7

VIDURAMŽIŲ KULTŪROS BRUOŽAI 7

VIDURAMŽIŲ EKONOMIKA 9

ŪKINĖ BŪKLĖ 9

PREKYBA 11

PRAMONĖ 12

IŠVADOS 13

LITERATŪRA 14

Įžanga

Istoriją neretai įprasta laikyti datų ir įvykių, ypač karų, nesibaigiančia virtine. Tokia ji dažnam tik kvaršina galvą ir palieka blogus prisiminimus. Prasmingesnė yra istorija kaip sintezė, kuri tiria bendrą žmonijos gyvenimo vyksmą, jo evoliuciją ir pagal tai vertina įvairius įvykius. Yra nemaža visuotinės istorijos vyksmo schemų. Viena jų – formacinis pasaulio supratimas ir aiškinimas. Tai marksistinė, istorinio materializmo pažiūrom grįsta teorija, visuomenės raidos pagrindu laikanti ekonomiką (bazę), o raidos varikliu – klasių (socialinę) kovą, kuri atmeta praeitį, o pirmenybę teikia ateičiai. Tačiau istorijos raida nėra nuosekli, tolygi. Atvirkščiai, joje netikėtai atsiradusios civilizacijos greitai suklestėdavo ir netrukus žlugdavo. Kuo daugiau mokslininkai sužino apie įvairių civilizacijų, tautų praeitį, tuo labiau įsitikina nuoseklios, nuolat kylančios istorijos raidos schemos ydingumu. Tik didžiausi užsispyrėliai visus visuotinės istorijos reiškinius stengiasi sutalpinti į vieną schemą, aiškinti objektyviais rutuliojimosi dėsniais bei dėsningumais. Mokslininkai jau seniai diskutuoja apie skirtingus Rytų ir Vakarų raidos kelius, ardo penkianarę visuomenės ekonominių formacijų schemą.

Terminas „Viduramžiai“, atsiradęs XVII a.viduryje, reiškė periodą tarp Romos imperijos žlugimo 476m. ir turkų įsiveržimo į Konstantinopolį 1453m. Universitetinė vartosena šiek tiek pailgino viduramžių trukmę, mat Naujųjų laikų pradžia laikytas Amerikos atsiradimas 1492m. Šis ilgas tūkstančio metų periodas vis geriau pažįstamas ir atveria naujus savo turtus, nors kai kas ir toliau vadina viduramžius niūriu arba tamsiu mūsų istorijos laikotarpiu.

Temos aktualumas : bandant suprasti tokią savitą epochą, kokie buvo viduriniai amžiai, reikia jai taikyti adekvačius kriterijus, nagrinėti ją imanentiškai, atskleisti jos vidinę struktūrą, neprimetant jai mūsų šiuolaikinių vertinimų. Galbūt tema nėra labai aktuali šiuolaikinėms sparčiai besivystančioms ekonomikos sritims ar socialiniam visuomenės gyvenimui. Bet aktuali pačiai istorijai ir jos raidai, juk viduramžiai taip pat davė daugeliui sričių pradžią, padėjo pagrindus jų vystymuisi. Negana to, tais laikais gimė daugelis kultūros vertybių, sudarančių Vakarų krikščioniškosios civilizacijos pagrindą.

Darbo tikslas – parodyti Vakarų Europos viduramžių ekonominę ir socialine raidą X – XIV amžiuje. Detaliai išnagrinėti raidos vystymąsi, kiekvienu aspektu, priklausančiu viduramžių ekonomikai ir socialiniam visuomenės gyvenimui. Kiekviename skyriuje stengiamasi atskleisti vidurinių amžių epochos egzistavusias idėjas, mintis, pažiūras, ypatybes. Tuo metu egzistavusį visuomenės dvasinio gyvenimo lygmenį, kurį šiuolaikiniai istorikai žymi neapibrėžtu „mentalumo“ (mąstysenos) terminu.

Uždaviniai : ištirti viduramžių žmogaus pasaulėžiūrą, pasaulėvaizdį, kurį jis kūrė socialiniame, kultūriniame gyvenime. Išnagrinėti to laikotarpio gamybinius santykius, prekybos, pramonės ir ūkinę būklę, ūkinį visuomenės gyvenimą. Kiekvieną temą pateikti X – XIV amžiaus raidos metodu.

Darbo metodai – išanalizuoti literatūros šaltiniai, šia tema naudota mokslinė literatūra, kompiuterinės enciklopedijos. Medžiaga išnagrinėta, susisteminta, pateikta pavyzdžių.

Viduramžių visuomenės gyvenimas

X – XIII amžiuje galima visiškai pelnytai kalbėti apie vidinio ir išorinio pakilimo laikotarpį. Tada ekonominė, demografinė, religinė ir meninė pažanga atrodo daug svarbesnė nei politinio gyvenimo peripetijos, pasireiškusios pirmiausia popiežių ir imperatorių kova. Bet ir politinėje srityje slypėjo didi naujovė – šiuolaikinės valstybės susidarymas. Naujo tipo valstybė išaugo iš feodalinės sistemos ir egzistavo kartu su ja, šios sistemos negriaudama. Katalikų bažnyčia pasiekė didžiulę galią ir ja remdamasi ėmė organizuoti Kryžiaus žygius. Laikotarpio pabaigoje galima teigti buvus tam tikrą XIV amžiaus krizę. Daugelyje šalių siautėjo maras,sumažėjo gyventojų skaičius, sąstingis apėmė žemės ūkį ir prekybą. Vis dėlto ši išorinė krizė reiškė greičiau mutaciją ir transformaciją nei nuosmukį.

Iš pirmo žvilgsnio Europos viduramžių visuomenė buvo labai įvairiaspalvė. Vasalų sąjungos, riterių sąjungos ir ordinai, vienuolynų brolijos, katalikų dvasininkija, miestų komunos, pirklių gildijos ir amatininkų cechai, kaimo bendruomenės, kraujo giminystės sąjungos, patriarchalinės ir individualios šeimos sudarė margaspalvį Vakarų Europos „gyvąjį audinį“. Antra vertus , viduramžių visuomenė buvo gana griežtos ir paprastos struktūros. Šią struktūrą palaikė ir saugojo svarbus viduramžių istorijos veiksnys – katalikų Bažnyčia.

Krikščionybė gana greitai pakeitė savo socialinį mokymą, pritaikė jį prie realių santykių. Feodalinėje visuomenėje Bažnyčia plėtojo visuomenės organinės sandaros teoriją. Pasak jos,
kiekvienas žmogus sudaro būtiną visumos dalį ir privalo atlikti jam patikėtas pareigas. Todėl atsirado mokymas apie trilypę visuomenės sandarą, kurią sudaro trys sutvarkyti visuomenės sluoksniai: dvasininkai, kurie rūpinasi valstybės dvasine sveikata, ją ginantys riteriai, ir ją maitinantys artojai, darbo žmonės. Šie trys sluoksniai buvo viduramžių visuomenės pagrindas.

Feodalinė visuomenė

Viduramžių Europos visuomenė – feodalinė visuomenė – tai griežtai paskirstytų ir papročiais arba įstatymais fiksuotų socialinių vaidmenų visuomenė. Feodalizmas neatsirado staiga. Pamažu vergovinis ūkis, klestėjęs Romos imperijos pakilimo laikais, virto visai naujo tipo ūkiu. Diduma istorikų feodalizmo pradžią datuoja VIII amžiumi. Galutinis feodalizmo įsigalėjimas Vakarų Europoje siejamas su IX – XI amžiumi. Su feodalinių santykių raida Vakarų Europos visuomenėje iškilo trys skirtingos gyventojų grupės: dvasininkija, bajorija, valstietija. Iš trijų pastaroji grupė pasipildė kitais visuomenės sluoksniais: amatininkais, pirkliais ir pan. Pirmosios dvi grupės buvo aukštesnieji privilegijuotieji luomai, o trečioji – žemesnė, be privilegijų. Tuo tarpu miesto gyventojai sudarė naują žymę klasę, neturėjusią apibrėžtos vietos tradicinėje schemoje. Nors miestiečiai dirbo kaip valstiečiai, jie naudojosi privilegijomis ir laisvėmis. Vakarų Europos miestai ištirbdė seną tripusį visuomenės vaizdą ir sukūrė naują klasę – vadinamuosius burgenses, burgus gyventojus, buržuaziją arba burgerius, pergyvenusius Viduramžius. Negana to miestiečiai paįvairino darbo pasidalijimo schemą, jie pradėjo apibrėžti visuomenę ne trijų paprastų grupių sąvokomis, bet pagal daugybę specializuotų profesijų.

Viduramžių feodalinei visuomenei būdingas klasinis antagonizmas, feodalinių žemvaldžių politinis ir socialinis viešpatavimas priklausomų nuo jų valstiečių atžvilgiu. Todėl ir požiūris į darbą ir nuosavybę šioje visuomenėje buvo visiškai kitoks negu ikiklasinėje visuomenėje. Žinoma, įvairių klasių atstovų požiūris buvo nevienodas. Kartu feodalinėje visuomenėje buvo įsigalėjusi krikščioniška moralė, kurios normos buvo privalomos visiems ir kurias daugiau ar mažiau pripažino visos klasės ir socialinės grupės. Taigi Vakarų Europos feodalinės visuomenės socialinę struktūrą apibūdina du prieštaringi, bet funkciškai tarpusavy susiję organizacijos principai: viešpatavimo – pavaldumo ir korporatyviniai santykiai. Ir ponai, ir priklausomi nuo jų žmonės įėjo į korporacines grupes, kurios gynė jų teises ir garantavo tam tikrą visuomeninį ir teisinį statusą. Žinoma senjorų ir vasalų santykiuose, tarkim barono ir riterio, abipusiškumo principas buvo kur kas ryškesnis negu žemvaldžio ir valstiečio santykiuose, tačiau visais atvejais šių santykių pagrindą sudarė tam tikras asmeninis ryšys. Šia prasme feodalinė valstiečio priklausomybė iš esmės skyrėsi nuo vergo priklausomybės: pastarąjį jo savininkas laikė daiktu, naudojimo ir eksploatacijos objektu, bet ne asmenybe.

Feodalinės visuomenės pamatas – nuosavybė, stambi bajorijos ir bažnyčios, taip pat smulki valstiečių ir amatininkų darbo nuosavybė. Ir vis dėlto nuosavybė viduramžiais nebuvo vertinama besąlygiškai teigiamai – ji buvo pripažįstama, bet tik tam tikromis sąlygomis ir su didelėmis išlygomis. Krikščioniškoji religija sankcionavo feodalinę santvarką, tačiau jos požiūris į nuosavybę buvo gana prieštaringas. Bažnyčia feodalizmo epochoje buvo stambiausias savininkas, daugybę saitų susijęs su turtingais pasaulietiškais žemvaldžiais, ji, žinoma, niekada nepritarė bandymams panaikinti asmeninės nuosavybės institutą ir perskirstyti turtą, siekiant priartėti prie smulkios nuosavybės idealo bei apsiriboti poreikių tenkinimu. Vienintelis bažnyčios priesakas, liečiantis dalinių gėrybių perskirstymą, reikalavo duoti išmaldą elgetoms. Neturtingieji ir skurdžiai buvo laikomi artimesniais Kristui negu savininkai; manyta, kad jie paties Kristaus atvaizdas. Todėl labdarybė buvo visokeriopai skatinama. Valdovai ir senjorai paprastai išlaikydavo daugybę elgetų, maitindami juos savo dvaruose ir dalindami jiems pinigus. Didžiausia feodalinio senjoro dorybė buvo dosnumas. Turtą feodalas suvokia kaip priemonę siekiant ne ekonominių tikslų, o stiprinant visuomeninę įtaką ir įtvirtinant garbę.

X amžiuje, kuris vadinamas „ginklų amžiumi“, valdžia susiskaldė. Koks nors kunigaikštis, gavęs iš karaliaus kunigaikštytę, jam paklusdavo tik tada kaip pats to norėjo. Paties kunigaikščio valdžią jo teritorijoje ribojo vasalai, net menkiausi bajorėliai, kurie buvo pasisavinę galę įsakyti ir bausti t.y. – „viešo skelbimo“ teisę. Feodalinis laikotarpis ilgai laikytas netvarka, šiandien labiau suvokiamas kaip grįžimas prie tvarkos. Didikai nors ir labai nedrausmingi, privalėjo išlaikyti tvarką mažoje savo teritorijoje. Teliko atkuri hierarchinę valdžios grandinę, kuri susietų didikus su karaliumi ir būtų grįžta prie karaliaus valdymo. Tokiu būdu karaliai, pasinaudoję visomis feodalinėmis teisės galimybėmis, susigrąžino valdžią ir galią. Neapsieita be sunkumų ir nuopolių.Krikščioniškasis pasaulis

Per visą viduramžių tūkstantmetį
Bažnyčia buvo politinės valdžios nuolatinė patarėja ir dažnai politinė sąjungininkė. Karolingų monarcijos Bažnyčia iki pat naujųjų laikų tvarkė karaliaus kanceliariją.

Nuo XII – XIII amžių, katalikiškoje Europoje nepaliaujamai auga nepasitenkinimas popiežiaus kurija, kuri tapo didžiausių turtų savininkų ir toliau reikalavo iš tikinčiųjų „dešimtinės“ ir „kryžiaus žygių“ įmokų už bažnytines pareigas ir pinigų už popiežiaus agentų pardavinėjamas indulgencijas – nuodėmių atleidimo raštus. Aukšti Bažnyčios idealai ir reali veikla mažai ką teturėjo bendra, o dažniausiai buvo tiesiog priešingi, ir dėl šio atotrūkio visuomenėje ir žmonių sąmonėje kildavo aštrių konfliktų. Siekdama sušvelninti kritiką, dvasininkija tvirtino, kad popiežius ir bažnyčia neva naudojasi turimais turtai ne kaip savais, o bendrais, kurių paskirtis padėti vargstantiems. Tačiau tokios deklaracijos mažai ką tegalėjo suklaidinti. Bažnyčios ir paties popiežiaus kritika už gobšumą ir savanaudiškumą įgydavo labai aštrių formų. Popiežius net iškėlė save aukščiau už valdovus ir pasiskelbė esąs žemiškasis krikščionybės vadovas. Tai sukėlė popiežiaus ir imperatoriaus konfliktą, kuris truko iki XIII amžiaus, jį pralaimėjo pralaimėjo popiežius.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1757 žodžiai iš 5633 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.