Vakarų žemaičių lyguma
5 (100%) 1 vote

Vakarų žemaičių lyguma

Vakarų Žemaičių lyguma

Įvadas

Visos Lietuvos vietos skiriasi gamta, kultūra, žmonėmis ir kitais daugybe dalykų, kuriuos sąlygojo įvairūs Lietuvoje vykę procesai… Vakarų Žemaičių lyguma yra viena iš 22 Lietuvos teritorijoje išskirtų fizinių geografinių rajonų ir užima tik 3,3 procento visos Lietuvos teritorijos. Lyguma apima vadinamąją Pajūrio žemumą, kurios glacigeninis reljefas didelėje dalyje buvo išlygintas prieledyninių patvenktinių baseinų, siekusių iki 40 metrų aukščiau jūros lygio.

Mano darbo tikslas buvo naudojantis įvairiais literatūros šaltiniais apžvelgti Vakarų Žemaičių lygumą įvairiais aspektais ir pateikti būdingiausius bruožus, kuriais labiausiai ji išsiskiria iš kitų Lietuvos fizinių geografinių rajonų.

Pirmojoje darbo dalyje supažindinama su rajono geografine padėtimi, antrojoje apžvelgiama paleogeografiniai ypatumai. Įvairūs kraštovaizdžio komponentai (reljefas, klimatas, hidrologija ir kt.) – aptariami trečiojoje darbo dalyje. Vakarų žemaičių lygumos mikrorajonai ir kraštovaizdžiai aprašomi ketvirtojoje dalyje. Paskutinioji darbo dalis skiriama Vakarų Žemaičių lygumos miestams ir miesteliams.

I. Geografinė padėtis

Vakarų Žemaičių lyguma priklauso Kuršo-Žemaičių sričiai, apimančiai meridianinį, išilgai Baltijos jūros nusitęsiantį, aukštumų ruožą. Rajono riba vedama daugiausiai iki 40 m izohipsės, nes iki to aukščio paviršius buvo aplygintas rajono teritorijoje tyvuliavusio prieledyninio baseino. Likusioje rajono dalyje, į šiaurės vakarus nuo Minijos slėnio, ties Gargždais , to prieledyninio baseino žymių neaptikta, todėl Vakarų Žemaičių lygumą nuo Vakarų Žemaičių plynaukštės skirianti riba nėra aiški. Ji vedama palei aplygintą pakraštinių moreninių darinių ruožą, einantį Minijos – Salanto – Erlos vakariniu paslėniu (1 pav.). Vakarų Žemaičių lyguma užima 3,3 procento visos Lietuvos teritorijos.

1 pav. Lietuvos fizinis geografinis rajonavimas: 1 – Baltijos duburio sritis, 2 – Kuršo – Žemaičių sritis, 3 – Pabaltijo žemumos sritis, 4 – Paskutiniojo apledėjimo pakraštinių moreninių aukštumų sritis, 5 – Paskutiniojo apledėjimo zandrinių lygumų sritis, 6 – Priešpaskutiniojo apledėjimo moreninių aukštumų sritis, 7 – lygumų rajonai,

8 – plynaukščių rajonai, 9 – aukštumų rajonai.

II. Paleogeografinė apžvalga

Pietinė rajono dalis per ilgus geologinius amžius grimzdo, todėl ten susiklostė stora paleozojaus ir mezozojaus uolienų danga. Šiaurinėje dalyje grimzdimą dažniau pertraukdavo kilimas – nuosėdų kaupimasis nutrūkdavo. Ten susiklostė plonesnė triaso ir juros danga. Trumpiau laikėsi ir kreidos transgresijos vandenys.

Paleogene pietinė rajono dalis buvo arti paleogeninės jūros ir sudarė pajūrinę žemumą, šiaurinė – toli žemyne, aukštesnė ir labiau raižoma erozijos.

Rajono geografinė padėtis pasikeitė neogeno pabaigoje, kai vakaruose atsirado Baltijos duburys. Paviršius iškilo ir buvo suraižytas gilių slėnių (Darbėnų – Skuodo, Priekulės – Šilutės – Žemaičių Naumiesčio apylinkėse). Vėliau prieš prieš prasidedant ledynmečiui, rajono teritorija vėl grimzdo, o įgilinti slėniai prisipildė sąnašų.

Ledynmetyje išilgai rajono teritorijos pietų – pietryčių kryptimi slinko ledynų masės, kurios egzaravo paviršių. Šiaurinėje rajono dalyje ledynai nubraukė visą kreidos sistemos dangą, žymią triaso ir juros sluoksnių dalį ir atidengė permo klintis. Ledynų egzaracija mažiausiai palietė pietrytinį Vakarų Žemaičių lygumos pakraštį, kuris galbūt jau buvo atsidūręs takoskyroje tarp atskirų ledyno tėkmių.

Dėl nevienodos ledynų egzaracijos ir skirtingų tektoninių sąlygų rajono pagrindinių uolienų paviršius pasidarė sudėtingas. Pietryčiuose išryškėjo pakiluma, esanti aukščiau jūros lygio, pietuose – gili loma iki 80 m žemiau jūros lygio, viduryje, tarp Klaipėdos ir Kretingos, slenkstis maždaug 50 m žemiau jūros lygio, o šiaurėje vėl gili loma.

Dabartinį, ledyninės kilmės reljefą rajone formavo Vakarų Žemaičių ledyninė plaštaka, kuri iš pradžių pasistūmė į priekį, o paskui, tirpdama ir mažėdama traukėsi į vakarus. Šiaurinėj rajono pusėje, kur į ledyną nebuvo atsirėmęs prieledyninis baseinas, klostėsi labai riedulingos, smarkiai perplautos galinės morenos. Ledyno pakraštį ten rodo riedulynai, kurie išilgai Minijos, Salanto, Erlos nusitęsia beveik nuo Gargždų iki Mosėdžio. Tirpsmo vandenys, tekėję palei ledyno pakraštį į pietus, sudarė didžiojo Minijos – Salanto – Erlos senslėnio užuomazgą.

Sudėtingiausias reljefas susidarė sąlytyje tarp pietinės, prieledyninių vandenų patvenktos, ir šiaurinės nepatvenktos dalių (2 pav.)

Vėliau atitekėję įvairūs fliuvoglacialiniai vandenys patvenkė pietinę rajono dalį ir atsirėmė į Žemaičių aukštumą, tuo metu reljefas buvo labai aplygintas ir moreniniai priemoliai apnešti smėliais. Šiaurinėje Vakarų Žemaičių lygumos dalyje, kurios nesiekė prieledyninis baseinas, moreninis reljefas labiau išlaikė pirminius bruožus.

Antrą kartą prieledyninis ežeras pietvakarinę rajono teritoriją apsėmė vidurinio driaso laikotarpyje ir vėl viską aplygino, o tuo tarpu šiaurinę dalį
skalavo kitas, aukštesnis, prieledyninis ežeras. Jis paliko smėlio dangą apie Darbėnus, Lenkimus, Laukžemę, Skuodą.

.

2 pav. Du Lietuvos pajūrį sėmę skirtingų lygių prieledyniniai baseinai ir jų protakos. 1 – neapsemti plotai, 2 – apsemti plotai.

Vėliau abu ežerai susijungė ir susidarė vandeninga arterija, kuri suformavo būdingą Vakarų Žemaičių lygumai Minijos, Salanto, Erlos senslėnį. Ta arterija akumuliavo 13 –18 metrų terasos žvirgždus. Panašiai pagilinus fliuvoglacialinį ltaką, buvo išplautas Tenžės – danės senslėnis. Ddeli žvirgždų kiekiai į minėtuosius vandenis patekdavo iš šlaitų, kurie platinant slėnį, buvo labai eroduojami tiek pačios upės, tiek gausių griovų ir raguvų.

Alerodo laikotarpiu ledynam išnykus iš Baltijos duburio, abu prieledyniniai ežerai ištekėjo. Visiškai persitvarkė rajono upių tinklas.

Holocene, klimatui visiškai atšilus, ėmė kurtis augalija, formavosi dirvožemiai.

III. Vakarų Žemaičių lygumos kraštovaizdžio komponentai

3.1. Reljefas. Rajone galima įžvelgti dvejopą, statmeną vienas kitam ruožuotumą. Iš pradžių, vakarų link besitraukiančio ledyno įtakoje, susidarė meridianiniai ruožai: lygesnis dugninės morenos ruožas vakariniame ir kalvotesnis pakraštinių moreninių darinių ruožas rytiniame pakraštyje. Vėliau, prieledyninių baseinų įtakoje, atsirado reljefo skirtumai taip pat tarp pietinės, vidurinės ir šiaurinės dalies (3 pav.)

3 pav. Vakarų Žemaičių lygumos paviršius: A – gūbriuotas sustumtinių morenų ruožas lygumos vakaruose; B – slėnių ir fliuvoglacialinių latakų išvagota moreninė lyguma rytuose; C– „šilų“ smėlių lyguma su pavienėmis aplygintomis moreninėmis bangomis pietuose; D – Vakarų Žemaičių lygumos sąlytis su Vakarų Žemaičių plynaukštė, suraižytas pietų krypties senslėnių ir naujų vakarų krypties slėnių.

Rajono teritorija dalinama į du parajonius: šiaurinį ir pietinį. Riba tarp jų eina išilgai Žemaičių (Klaipėdos – Rietavo) plento. Šiaurinis parajonis pagal reljefą gali būti suskirstytas į tris dalis.

Pačiuose šiaurvakariuose, Darbėnų, Laukžemės, Įpilties apylinkėse kadaise buvęs pakraštinių moreninių darinių reljefas yra labai aplygintas prieledyninio ežero. Žemesnės vietos nuklotos smėliais, aukštesnės nuskalautos.

Pietuose – pakraštinių moreninių darinių lėkštai kalvotas ruožas, nepaveiktas prieledyninio baseino. Jis tęsiasi nuo Laidininkų per Rūdaičius ir prie Karklininkų atsiremia į jūros krantą. Šis ruožas susideda iš gūbrių arba ovalinių kalvų, turinčių šiaurės – pietų kryptį.

Šiauriniame parajonyje vyrauja plokščia moreninė lyguma, kurią nuo pakraštinių moreninių darinių skiria Tenžės – Danės senslėnis. Lygumoje besitęsiančioje per Grūšlaukę, Kretingą, beveik iki Gargždų retai kur iškyla lėkštos bangos. Moreninę lygumą raižo Akmenos sistemos slėniukai bei reti negilūs akmenų nusėti latakai

Pietinio parajonio paviršius irgi skirstomas į tris dalis. Vakariniu pakraščiu tęsiasi sustumtinių morenų kalvagūbris, orientuotas iš šiaurės vakarų į pietryčius. Žemesnėse vietose jis apneštas limnoglacialiniais smėliais.

Visu vakariniu rajono pakraščiu tęsiasi „šilų“ smėliais ištisai apklota lyguma, apimanti teritoriją maždaug iki 20m izohipsės. Lygumoje yra nemaža smėlingų kauburių santalkų, lėkštų, plačių moreninių priemolių bangų, iškylančių iš po smėlio dangos į šiaurę nuo Pagėgių, prie Juknaičių ir kt.

Likusią pietinio parajonio dalį užima banguota lyguma, mažiau paveikta prieledyninio ežero arba fliuvoglacialinių vandenų. Moreninių reljefas aplygintas, bet netgi žemesnės vietos neištisai apklotos prieledyninio ežero bei senųjų upelių deltų nuosėdomis.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1332 žodžiai iš 4431 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.