Valdymas ir šiuolaikinis vadovas.
Lietuvoje vykstantys politiniai bei socialiniai – ekonominiai procesai
sąlygoja verslo įmonių veiklą. Pereinamuoju laikotarpiu vyksta politinių,
ekonominių bei socialinių sistemų kaita (iš socialinės į kapitalistinę),
kurioje griaunama buvusi ir kuriasi nauja ekonominė sistema. Pereinamuoju
laikotarpiu nė viena sistema neveikia gerai. Todėl transformacijos
laikotarpio ekonomika formuojasi dėl senos ekonominės sistemos tęstinumo ir
naujos sistemos įsitvirtinimo bei dinamiškumo.
Suprantama, kad socioekonominė sistema, kurioje veikia verslo
organizacijos, turi tiesioginį poveikį tiek galimybių skaičiui, tiek jų
patrauklumui. Tačiau net esant nepalankiausiai situacijai rinkoje, kada
visos organizacijos sėkmę lemiančios blogos aplinkybės sutampa, kai kurios
organizacijos puikiai gyvuoja.
Kiekvieną verslo organizaciją, dirbančią rinkos sąlygomis, veikia
daugybė išorinių veiksnių, kurios kiekvienas atskirai arba visi kartu gali
žymiai nulemti tos organizacijos išlikimą. Kaip antai, geopolitiniai,
politiniai, ekonominiai, socialiniai bei technologiniai veiksniai gali
stimuliuoti arba žlugdyti verslą.
Kad bet kuri sistema normaliai funkcionuotų, būtinas valdymas.
Procesai gali vykti reikiama linkme tik veikiant jį valdančiojo organo.
Valdymas – tai begalinis procesas, kuris dažnai būna neapibrėžtas. Planai
ne visada vykdomi taip, kaip numatyta. Ne visada žmonės teisingai priima
jiems deleguotas teises ir pareigas. Ne visada vadovams pavyksta teisingai
motyvuoti žmonės, kad būtų efektyviausiai įgyvendinti tikslai. Keičiasi
išorinė aplinka, ir organizacija turi prie jos pritapti.
Vadyba, kaip daugialypis socialinis reiškinys ir kaip sudėtinga
veiklos sfera, kuri apima valdymo sprendimų formulavimo ir įgyvendinimo
mechanizmų parengimą bei jų funkcionavimą, glaudžiai siejasi su visuomenės
evoliucija, t.y. su visais ideologinės, politinės, mokslinės–techninės,
socialinės ir ekonominės pažangos procesais.
Ekonominių sistemų transformacijos procesai gali vykti natūraliai arba
sąmoningai valdant, nukreipiant norima linkme. Be jokios abejonės, vadovai
privalo suprasti, kokių priemonių arsenalą jie gali naudoti vienoje ar
kitoje kultūrinėje terpėje. Sakysime, neįvertinus Lietuvos ūkio raidos, jo
vystymosi priežasčių ir realijų, su kuriomis susiduria organizacijos
socialinėje aplinkoje dirbantys žmonės, negalima efektyviai vadovauti
jiems, pertvarkyti organizacijų dirbti rinkoms sąlygomis, juolab užtikrinti
jų išlikimo šiuolaikinėje energingai kintančioje aplinkoje, planingai
didinant augimą arba iš dalies tobulinant technologijas, nes reikia
paversti iki šiol ramiai funkcionavusias organizacijas šiuolaikinėmis
versliomis organizacijomis.
Darbo pasidalijimas ir specializacija žymiai padidina darbo
efektyvumą. Tačiau, jeigu nebus aiškiai apibrėžti ir sukoordinuoti žmonių
ir organizacijos padalinių santykiai, tai specializacijos efektyvumas bus
prarastas. Pagrindinis procesas yra įgaliojimų delegavimas, kuriuo vadovai
nustato formalius tarpusavio santykius organizacijoje.
Norint, kad planai būtų efektyviai įgyvendinti, kažkas turi vykdyti
uždavinius, išplaukiančius iš organizacijos tikslų. Todėl vadovybė privalo
surasti efektyvų veiksmų derinimo būdą. Tikslų numatymas ir jų aprūpinimas
politika, strategija, procedūromis ir taisyklėmis padeda išspręsti minėtą
uždavinį. Motyvacija ir kontrolė taip pat didina užduočių vykdymo
efektyvumą.
Vadovai turi gerai suprasti, kad norint efektyviai išnaudoti komandų
darbą, santykiai tarp viršininkų ir pavaldinių turi būti aiškus ir
paprasti. Geriausiai ši problema sprendžiama, jei pavaldinys atsiskaito tik
vienam viršininkui ir gauna nurodymus tik iš vieno viršininko. Tas
principas vadinamas vienvaldystės principu. Kaip rašo profesorius Kunca ir
O’Donela (1984), kuo įvairiapusiškesni bus oficialūs santykiai tarp
individo ir jo vienintelio šeimininko, tuo mažiau galimybių atsirasti
konfliktui ir tuo mažiau galimybių atsirasti konfliktui ir tuo didesnis
atsakomybės jausmas už rezultatus.
Valdymo normą, anksčiau nustatytą kaip darbuotojų, tiesiogiai
pavaldžių konkrečiam vadovui, skaičius, lemia linijinių įgaliojimų
delegavimai. Nesilaikant valdymo normų vadovybė negalės ne tik vykdyti
koordinavimo pareigų, bet ir veiklos kontrolės, kvalifikacijos kėlimo ir
pavaldinių motyvacijos.
Verslios organizacijos vadybininkai suvokia, kad jie negalės dirbti
sėkmingai, jeigu jų pavaldiniai neturės motyvų ir jiems patiems nesiseks.
J.A.Congeris (1989),tyręs aukštesniojo lygio vadovus, patvirtina šią
išvadą.
Kad išgyventi šiuolaikinėmis rinko sąlygom būtinas organizacijos
vystymas. Ilgalaikės, remiamos aukščiausiojo valdymo lygio, pastangos
perimti organizacijos problemų sprendimą ir atnaujinti procesus per
efektingą organizacijos kultūros vadybą.
Organizacijai būtini planuoti
pokyčiai. Jie padeda sisteminės
pastangos pagalba, perprojektuoti organizaciją tokiu būdu, kuris padėtų
prisitaikyti prie išorinės aplinkos pasikeitimų ar pasiekti naujus tikslus.
Kadangi organizacijos valdymas yra sprendimų parengimo, priėmimo ir
įgyvendinimo organizavimo procesas, o vadyba praktine prasme – veikla,
kurią atliekant vyksta šis procesas, tai galime teigti, kad praktikoje
terminai “organizacijos valdymas” ir “organizacijos vadyba” yra analogai.
Kvalifikuota vadyba – tai nėra įsakymų, reikalavimų, paremtų prievarta
ir instrukcijomis, taikymas, bet žmonių prigimties, socialinių procesų
dėsningumų visapusiškas pažinimas, žmonių poreikių, interesų ir lūkesčių
žinojimas ir pagal tai valdomojo poveikio konstravimas bei realizavimas.
Žmogus gali atskleisti, realizuoti savo galimybes, tobulėti, kūrybiškai
mąstyti tik nevaržomas aplinkos (Seilius, 1994).
Kiekviena tauta turi skirtingas vertybines orientacijas, prioritetus
individualiai ar grupinei veiklai, bendravimo ypatumus, laikymąsi etninių
tradicijų, pagarbą savo kultūrai, istorijai ir daug kitokių veiklos
veiksnių, kuriuos žinant ir įvertinant galima pasiekti efektyvaus
vadovavimo.
Nežinant tautos psichikos ypatybių negalima sukurti tobulos motyvavimo
sistemos, be kurios valdymo procesas virsta autokratiniu, o jam būdinga
prievartos strategija (Indriūnas, 1991).
Valdyti reikia taip, kad valdomasis net neįtartų, jog jis yra
valdomas. Gal čia netinka žodis “valdyti”, ypač iki šiol mums žinoma
prasme. Gal tai ne valdymas, o pagalba žmogui, norinčiam save kaip nors