Valdžia
5 (100%) 1 vote

Valdžia

KOLPINGO KOLEGIJA

TEISĖS SPECIALYBĖ

VALDŽIA

Politologijos referatas

2002-11-30

Kaunas, 2002

II

TURINYS

Įvadas 3

Valdžios šaltiniai 4

Akivaizdi ir neakivaizdi valdžia 5

Valdžia pagal politologą J. Viatrą 6

Valdžios samprata 8

Valdžia ir valdžios santykiai 11

Vykdomoji valdžia 16

Teisminė valdžia 17

Išvados 18

Literatūra 19

III

ĮVADAS

Bendras žmonių gyvenimas turi būti organizuojamas, reguliuojamas ir

tvarkomas. To reikia, nes žmonėms tenka spręsti ne tik asmenines problemas,

bet ir bendras problemas, tvarkyti viešuosius reikalus. Dėl savo

individualių reikalų kiekvienas asmuo sprendžia pats, bendriems reikalams

tvarkyti reikalingas bendras visų grupės žmonių sutarimas ir organizuotas

veikimas. O taip nėra lengvai pasiekiama. Neretai ir vienam asmeniui sunku

priimti sprendimą, o ką jam kalbėti apie žmonių grupę.

Pagrindinė problema, su kuria susiduria žmonių grupės, kai joms

reikia priimti sprendimus, yra nuomonių įvairovė. Žinoma, visiems

labiausiai pageidautinas sprendimas būtų tas, kuris atitiktų visas

nuomones, bet tikrovėje taip niekada nebūna. Todėl žmonių grupė kaip visuma

gali priimti bendrą sprendimą ir garantuoti kad jis būtų įgyvendintas, tik

tuo atveju, jei visi žmonės, patinka jiems siūlomas sprendimas ar ne, galų

gale jam pritaria. Taigi iš to aišku, kad bendrą sprendimą turi diktuoti

grupės lyderis (tai vienas iš grupės narių), išsiskiriantis iš kitų tuo,

kad imasi ir gali vadovauti visai grupei. Kitaip sakant, žmogus tampa

lyderiu tada, kai sugeba įtikinti kitus taip, kad šie apsisprendžia jam

paklusti. Tarp lyderio ir kitų grupės narių susidaro santykiai, kurie

vadinami Valdžia. Valdžia – ypatingas žmonių tarpusavio santykis, kada

vienas žmogus paklūsta kito žmogaus valiai. Kitaip dar valdžią galima

vadinti sugebėjimą primesti ir vykdyti savo valią, t.y. paveikti žmones

taip, kad jie elgtusi kaip norima, kaip naudinga.

Manau, kad tema apie valdžią yra aktuali kiekvienam žmogui. Nes

kiekvieną savo gyvenimo dieną, kad ir kur bebūtų žmogus visada susiduria su

valdžia, nes valdžia nuolatos reguliuoja mūsų gyvenimą, nustato tai ką

nevalia žmogui daryti, kontroliuoja gyvenimą įstatymais ir t.t.

Daugiausia literatūros apie valdžią galima rasti politologijos

knygose, bei teisės mokslo šaltiniuose, taip pat apie valdžią kasdien rašo

mūsų dienraščiai ir kalba radijas bei televizija.

IV

VALDŽIOS ŠALTINIAI

Praktiškai politinė valdžia yra suvokiama 3 būdais:

1. Kaip galimybė pasiekti kolektyvinius tikslus (tvarką, teisę

ir gerovę).

2. Kaip galia ir būdas įgyvendinti kieno nors valią net esant

opozicijai.

3. Kaip poveikis individams, kuris gali būti ir prieš jų

interesus.

Norint pasiekti, kad vienas asmuo pradėtų vykdyti kito asmens valią,

galima tik disponuojant tam tikromis priemonėmis – valdžios šaltiniais.

Taigi valdžios šaltiniai gali būti labai įvairūs:

1. Fizinė prievarta, panaudojant jėgą ar grąsinant ją

panaudoti. Fizinė prievarta būna galima, t.y. legali (naudojama valstybės

organų – kariuomenės, policijos) ar negalima, t.y. nelegali (banditizmas,

terorizmas ir pan.)

2. Žmogaus ar žmonių nuosavybė; šis valdžios šaltinis kartu su

fizine prievarta buvo labai paplitęs vergovinėje, o iš dalies

feodalinėjė santvarkoje.

3. Daiktų, gyvybiškai būtinų kitiems žmonėms (privati

nuosavybė), pabrėžiant, kad daiktai gali būti tiek naudojimo

reikmenys, tiek ir gamybos priemonės.

4. Organizacinė hierarhija, kuri yra būdinga tiek valstybinėms

organizacijoms, tiek ir visuomeniniams judėjimams; čia aukštesniųjų

valdžios pakopų.

5. Asmens kvalifikacija arba tikrasis autoritetas, būdingi

gydytojams, advokatams, menininkams, taip pat kai kuriems politikams.

6. Jausmai (simpatijos, draugystės, meilė), būdingi šeimų ir kai

kurių kitų mažų socialinių grupių santykiams.

V

AKIVAIZDI IR NEAKIVAIZDI VALDŽIA

Sąligiškai visus valdžios pasireiškimus galima suskirstyti į 2

grupes – akivaizdžią valdžią ir neakivaizdžią valdžią.

Lengvai pastebima ir fiksuojama yra tik akivaizdi valdžia.

Pavyzdžiui, policininko eismo reguliuotojo gestai, nukreipiantys transporto

srautus, teismo nuosprendis nusikalteliui arba 1939m. Lietuvai
pateikta

Vokietijos reikalavimas atiduoti Klaipėdos kraštą. Akivaizdžios valdžios

atveju lengva nustatyti ir įsakančiojo valdžios šaltinį, ir paklūstančiojo

motyvus nesipriešinti. Pagaliau yra ir suformuluotas įsakymas, kas turi

būti padaryta.

Neakivaizdi valdžia, priešingai, nėra lydima aiškiai suformuluoto

įsakymo. Taip pat sunku nustatyti tiek valdžios šaltinį, tiek paklusimo

motyvus. Daug neakivaizdžios valdžios pavyzdžių galime rasti šeimos

gyvenime. Pavyzdžiui, dukra jaučia pareigą paskambinti tėčiui ar mamai,

jeigu ketina kur nors užtrukti ilgam ir negrįšti į namus įprastu laiku. Ji

tai daro ne todėl, kad tėvai griežtai prisakė, o todėl, kad puikiai

supranta savo tėvus ir nenori, kad jie be reikalo jaudintūsi. Kaip matome,

tėvų valdžia dukrai yra neakivaizdi. Nėra nei aiškiai suformuluoto įsakymo,

nei aiškaus valdžios šaltinio ir pagaliau aiškių motyvų, kurie verčia dukrą

elgtis būtent taip. Tačiau kad ir kaip ten būtų, valdžios santykis tarp

tėvų ir dukros atsiranda: ji paklūsta savo tėvų pageidavimui.

VI

VALDŽIA PAGAL POLITOLOGĄ J. VIATRĄ

Piliečiai nevienodai vertina valdžią: vieni stengiasi į ją patekti,

kiti vengia to, dar kiti užima visai neutralią poziciją. Kaip teigia lenkų

politologas J. Viatras, kad tinkamai ir teisingai įvertintume asmenybės

politinį aktyvumą, reikia atsižvelgti į šias aplinkybes:

a) dalyvavimą politiniame gyvenime;

b) domėjimąsi politika;

c) politinio gyvenimo faktų žinojimą.

Taigi, pagal šiuos kriterijus išskiriami šie tipai:

1. AKTYVISTAI, kurie mano, kad dalyvavimas valdžioje yra teigiamas

socialinis reiškinys. Jie paprastai stengiasi patekti į valdžią,o patekę į

ją, stengiasi išsilaikyti, jie nuolat domisi politika, tačiau politikos

žinojimas ir išmanymas dažnai priklauso nuo asmens išsilavinimo ir nuo to,

ar toje visuomenėje yra pakankamai kvalifikuotos informacijos apie

svarbiausius politinius ir socialinius įvykius.

2. ŽINOVAI STEBĖTOJAI. Jie domisi politika, gerai nusimano apie

įvykius, tačiau politiniame gyvenime stengiasi nedalyvauti, prireikus šie

žmonės gali tapti netgi politiniais lyderiais, tačiau vos suradę tinkamą

progą, stengiasi pasitraukti iš aktyvios politinės veiklos. Daug tokių

žmonių būna tarp rašytojų, žurnalistų, mokslininkų ir kitų žmonių.

3. ŽINOVAI KRITIKAI. Jų požiūris į valdžią ir į politiką yra

neigiamas. Yra manoma, kad šie žmonės gerai žino politinį gyvenimą, nes jį

nuolat kritikuoja.

4. PASYVŪS PILIEČIAI. Šie piliečiai labai mažai domisi politiniu

gyvenimu, vengia dalyvauti valdymo procese ir apskritai mano, kad ne tai

yra svarbiausia gyvenime. Tokių žmonių yra didelė dauguma, jie dažnai gerai

žino politinio gyvenimo pagrindinius faktus.

Dauguma politinių aktyvistų vadovaujasi asmeniniais motyvais.

Metodiniu požiūriu, J. Viatro nuomone, išskiriamos 3 asmenų grupės.

VII

1. Asmenys, kuriems valdžia yra tam tikras žaidimas. Politikos

„lošėjas“ pripažįsta, kad valdžia yra vertinga savaime, teikia didelį

malonumą ir pasitenkinimą, kuo stipresni varžovai, kuo aukštesnio posto

siekiama, tuo įdomesnis žaidimas. Šio tipo veikėjai nesidomi nei

ideologijomis, nei programomis, nes idėjiniai įsitikinimai trukdo „lošti“,

tai reiškia – kovoti dėl valdžios ar jos išlaikymo. Manoma, kad tokių

politikų yra nedaug ir kad tokia motyvacija yra nepagrindinė.

2. Asmenys, kuriems valdžia yra viešpatavimo galimybė. Tokių žmonių

yra kur kas daugiau – tai vadinamosios autoritarinės asmenybės. Šio tipo

asmenybės jaučia malonumą, priversdamos kitus paklusti. Autoritarinėms

asmenybėms būdinga mąstysena: a) egzistuoja žmonės, kurie turi valdžią ir,

kurie neturi valdžios: pirmieji kelia pagarbą, o antrieji – panieką; b)

reikia nuolat maištauti prieš silpną valdžią ir visiškai paklusti stipriai

valdžiai; c) netinka pripažinti žmonių lygybės XX a. Buvo daug tokių

asmenybių – A. Hitleris, B. Husolinas, J. Stalinas ir kt.

3. Asmenys, kuriems valdžia yra turto, šlovės ir kitų gėrybių

šaltinis. Galbūt dauguma politikų ir yra tokie.

VIII

VALDŽIOS SAMPRATA

Plačiąja prasme valdžia suprantama, kaip galimybė ir sugebėjimas

veikti žmonių, socialinių grupių, klasių veiklą ir elgesį ekonominiais,

ideologiniais ir organizaciniais teisiniais mechanizmais. Valdžia gali

remtis autoritetu, tradicijomis, prievarta. Valdžios sąvokos traktavimas

yra labai platus (ekonominė, politinė, valstybinė, šeimos valdžia), nes

apibūdina įvairius santykius.

Politinės valdžios objektas – politiniai santykiai. Valdžią

įgyvendina per politinius žmonės profesionalai. Valdžios pagalba sudaromi

vadovavimo, viešpatavimo ir priklausomybės santykiai.

Politinės valdžios esmę sudaro visuomenės klasės, socialinės
elito, individo sugebėjimas įgyvendinti savo valią, kurią

objektyviai sąlygoja klasės, grupės, elito, individo poreikiai bei

interesai. Svarbiausios politinės valdžios vykdymo priemonės yra politika,

administraciniai – teisiniai aktai, teisės normos.

Politinio gyvenimo sudėtingumas leidžia pasireikšti daugeliu valdžios

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1415 žodžiai iš 4697 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.