KOLPINGO KOLEGIJA
TEISĖS SPECIALYBĖ
VALDŽIA
Politologijos referatas
2002-11-30
Kaunas, 2002
II
TURINYS
Įvadas 3
Valdžios šaltiniai 4
Akivaizdi ir neakivaizdi valdžia 5
Valdžia pagal politologą J. Viatrą 6
Valdžios samprata 8
Valdžia ir valdžios santykiai 11
Vykdomoji valdžia 16
Teisminė valdžia 17
Išvados 18
Literatūra 19
III
ĮVADAS
Bendras žmonių gyvenimas turi būti organizuojamas, reguliuojamas ir
tvarkomas. To reikia, nes žmonėms tenka spręsti ne tik asmenines problemas,
bet ir bendras problemas, tvarkyti viešuosius reikalus. Dėl savo
individualių reikalų kiekvienas asmuo sprendžia pats, bendriems reikalams
tvarkyti reikalingas bendras visų grupės žmonių sutarimas ir organizuotas
veikimas. O taip nėra lengvai pasiekiama. Neretai ir vienam asmeniui sunku
priimti sprendimą, o ką jam kalbėti apie žmonių grupę.
Pagrindinė problema, su kuria susiduria žmonių grupės, kai joms
reikia priimti sprendimus, yra nuomonių įvairovė. Žinoma, visiems
labiausiai pageidautinas sprendimas būtų tas, kuris atitiktų visas
nuomones, bet tikrovėje taip niekada nebūna. Todėl žmonių grupė kaip visuma
gali priimti bendrą sprendimą ir garantuoti kad jis būtų įgyvendintas, tik
tuo atveju, jei visi žmonės, patinka jiems siūlomas sprendimas ar ne, galų
gale jam pritaria. Taigi iš to aišku, kad bendrą sprendimą turi diktuoti
grupės lyderis (tai vienas iš grupės narių), išsiskiriantis iš kitų tuo,
kad imasi ir gali vadovauti visai grupei. Kitaip sakant, žmogus tampa
lyderiu tada, kai sugeba įtikinti kitus taip, kad šie apsisprendžia jam
paklusti. Tarp lyderio ir kitų grupės narių susidaro santykiai, kurie
vadinami Valdžia. Valdžia – ypatingas žmonių tarpusavio santykis, kada
vienas žmogus paklūsta kito žmogaus valiai. Kitaip dar valdžią galima
vadinti sugebėjimą primesti ir vykdyti savo valią, t.y. paveikti žmones
taip, kad jie elgtusi kaip norima, kaip naudinga.
Manau, kad tema apie valdžią yra aktuali kiekvienam žmogui. Nes
kiekvieną savo gyvenimo dieną, kad ir kur bebūtų žmogus visada susiduria su
valdžia, nes valdžia nuolatos reguliuoja mūsų gyvenimą, nustato tai ką
nevalia žmogui daryti, kontroliuoja gyvenimą įstatymais ir t.t.
Daugiausia literatūros apie valdžią galima rasti politologijos
knygose, bei teisės mokslo šaltiniuose, taip pat apie valdžią kasdien rašo
mūsų dienraščiai ir kalba radijas bei televizija.
IV
VALDŽIOS ŠALTINIAI
Praktiškai politinė valdžia yra suvokiama 3 būdais:
1. Kaip galimybė pasiekti kolektyvinius tikslus (tvarką, teisę
ir gerovę).
2. Kaip galia ir būdas įgyvendinti kieno nors valią net esant
opozicijai.
3. Kaip poveikis individams, kuris gali būti ir prieš jų
interesus.
Norint pasiekti, kad vienas asmuo pradėtų vykdyti kito asmens valią,
galima tik disponuojant tam tikromis priemonėmis – valdžios šaltiniais.
Taigi valdžios šaltiniai gali būti labai įvairūs:
1. Fizinė prievarta, panaudojant jėgą ar grąsinant ją
panaudoti. Fizinė prievarta būna galima, t.y. legali (naudojama valstybės
organų – kariuomenės, policijos) ar negalima, t.y. nelegali (banditizmas,
terorizmas ir pan.)
2. Žmogaus ar žmonių nuosavybė; šis valdžios šaltinis kartu su
fizine prievarta buvo labai paplitęs vergovinėje, o iš dalies
feodalinėjė santvarkoje.
3. Daiktų, gyvybiškai būtinų kitiems žmonėms (privati
nuosavybė), pabrėžiant, kad daiktai gali būti tiek naudojimo
reikmenys, tiek ir gamybos priemonės.
4. Organizacinė hierarhija, kuri yra būdinga tiek valstybinėms
organizacijoms, tiek ir visuomeniniams judėjimams; čia aukštesniųjų
valdžios pakopų.
5. Asmens kvalifikacija arba tikrasis autoritetas, būdingi
gydytojams, advokatams, menininkams, taip pat kai kuriems politikams.
6. Jausmai (simpatijos, draugystės, meilė), būdingi šeimų ir kai
kurių kitų mažų socialinių grupių santykiams.
V
AKIVAIZDI IR NEAKIVAIZDI VALDŽIA
Sąligiškai visus valdžios pasireiškimus galima suskirstyti į 2
grupes – akivaizdžią valdžią ir neakivaizdžią valdžią.
Lengvai pastebima ir fiksuojama yra tik akivaizdi valdžia.
Pavyzdžiui, policininko eismo reguliuotojo gestai, nukreipiantys transporto
srautus, teismo nuosprendis nusikalteliui arba 1939m. Lietuvai
pateikta
Vokietijos reikalavimas atiduoti Klaipėdos kraštą. Akivaizdžios valdžios
atveju lengva nustatyti ir įsakančiojo valdžios šaltinį, ir paklūstančiojo
motyvus nesipriešinti. Pagaliau yra ir suformuluotas įsakymas, kas turi
būti padaryta.
Neakivaizdi valdžia, priešingai, nėra lydima aiškiai suformuluoto
įsakymo. Taip pat sunku nustatyti tiek valdžios šaltinį, tiek paklusimo
motyvus. Daug neakivaizdžios valdžios pavyzdžių galime rasti šeimos
gyvenime. Pavyzdžiui, dukra jaučia pareigą paskambinti tėčiui ar mamai,
jeigu ketina kur nors užtrukti ilgam ir negrįšti į namus įprastu laiku. Ji
tai daro ne todėl, kad tėvai griežtai prisakė, o todėl, kad puikiai
supranta savo tėvus ir nenori, kad jie be reikalo jaudintūsi. Kaip matome,
tėvų valdžia dukrai yra neakivaizdi. Nėra nei aiškiai suformuluoto įsakymo,
nei aiškaus valdžios šaltinio ir pagaliau aiškių motyvų, kurie verčia dukrą
elgtis būtent taip. Tačiau kad ir kaip ten būtų, valdžios santykis tarp
tėvų ir dukros atsiranda: ji paklūsta savo tėvų pageidavimui.
VI
VALDŽIA PAGAL POLITOLOGĄ J. VIATRĄ
Piliečiai nevienodai vertina valdžią: vieni stengiasi į ją patekti,
kiti vengia to, dar kiti užima visai neutralią poziciją. Kaip teigia lenkų
politologas J. Viatras, kad tinkamai ir teisingai įvertintume asmenybės
politinį aktyvumą, reikia atsižvelgti į šias aplinkybes:
a) dalyvavimą politiniame gyvenime;
b) domėjimąsi politika;
c) politinio gyvenimo faktų žinojimą.
Taigi, pagal šiuos kriterijus išskiriami šie tipai:
1. AKTYVISTAI, kurie mano, kad dalyvavimas valdžioje yra teigiamas
socialinis reiškinys. Jie paprastai stengiasi patekti į valdžią,o patekę į
ją, stengiasi išsilaikyti, jie nuolat domisi politika, tačiau politikos
žinojimas ir išmanymas dažnai priklauso nuo asmens išsilavinimo ir nuo to,
ar toje visuomenėje yra pakankamai kvalifikuotos informacijos apie
svarbiausius politinius ir socialinius įvykius.
2. ŽINOVAI STEBĖTOJAI. Jie domisi politika, gerai nusimano apie
įvykius, tačiau politiniame gyvenime stengiasi nedalyvauti, prireikus šie
žmonės gali tapti netgi politiniais lyderiais, tačiau vos suradę tinkamą
progą, stengiasi pasitraukti iš aktyvios politinės veiklos. Daug tokių
žmonių būna tarp rašytojų, žurnalistų, mokslininkų ir kitų žmonių.
3. ŽINOVAI KRITIKAI. Jų požiūris į valdžią ir į politiką yra
neigiamas. Yra manoma, kad šie žmonės gerai žino politinį gyvenimą, nes jį
nuolat kritikuoja.
4. PASYVŪS PILIEČIAI. Šie piliečiai labai mažai domisi politiniu
gyvenimu, vengia dalyvauti valdymo procese ir apskritai mano, kad ne tai
yra svarbiausia gyvenime. Tokių žmonių yra didelė dauguma, jie dažnai gerai
žino politinio gyvenimo pagrindinius faktus.
Dauguma politinių aktyvistų vadovaujasi asmeniniais motyvais.
Metodiniu požiūriu, J. Viatro nuomone, išskiriamos 3 asmenų grupės.
VII
1. Asmenys, kuriems valdžia yra tam tikras žaidimas. Politikos
„lošėjas“ pripažįsta, kad valdžia yra vertinga savaime, teikia didelį
malonumą ir pasitenkinimą, kuo stipresni varžovai, kuo aukštesnio posto
siekiama, tuo įdomesnis žaidimas. Šio tipo veikėjai nesidomi nei
ideologijomis, nei programomis, nes idėjiniai įsitikinimai trukdo „lošti“,
tai reiškia – kovoti dėl valdžios ar jos išlaikymo. Manoma, kad tokių
politikų yra nedaug ir kad tokia motyvacija yra nepagrindinė.
2. Asmenys, kuriems valdžia yra viešpatavimo galimybė. Tokių žmonių
yra kur kas daugiau – tai vadinamosios autoritarinės asmenybės. Šio tipo
asmenybės jaučia malonumą, priversdamos kitus paklusti. Autoritarinėms
asmenybėms būdinga mąstysena: a) egzistuoja žmonės, kurie turi valdžią ir,
kurie neturi valdžios: pirmieji kelia pagarbą, o antrieji – panieką; b)
reikia nuolat maištauti prieš silpną valdžią ir visiškai paklusti stipriai
valdžiai; c) netinka pripažinti žmonių lygybės XX a. Buvo daug tokių
asmenybių – A. Hitleris, B. Husolinas, J. Stalinas ir kt.
3. Asmenys, kuriems valdžia yra turto, šlovės ir kitų gėrybių
šaltinis. Galbūt dauguma politikų ir yra tokie.
VIII
VALDŽIOS SAMPRATA
Plačiąja prasme valdžia suprantama, kaip galimybė ir sugebėjimas
veikti žmonių, socialinių grupių, klasių veiklą ir elgesį ekonominiais,
ideologiniais ir organizaciniais teisiniais mechanizmais. Valdžia gali
remtis autoritetu, tradicijomis, prievarta. Valdžios sąvokos traktavimas
yra labai platus (ekonominė, politinė, valstybinė, šeimos valdžia), nes
apibūdina įvairius santykius.
Politinės valdžios objektas – politiniai santykiai. Valdžią
įgyvendina per politinius žmonės profesionalai. Valdžios pagalba sudaromi
vadovavimo, viešpatavimo ir priklausomybės santykiai.
Politinės valdžios esmę sudaro visuomenės klasės, socialinės
elito, individo sugebėjimas įgyvendinti savo valią, kurią
objektyviai sąlygoja klasės, grupės, elito, individo poreikiai bei
interesai. Svarbiausios politinės valdžios vykdymo priemonės yra politika,
administraciniai – teisiniai aktai, teisės normos.
Politinio gyvenimo sudėtingumas leidžia pasireikšti daugeliu valdžios