Valiutų kursai ir tarptautinė valiutų rinka
5 (100%) 1 vote

Valiutų kursai ir tarptautinė valiutų rinka

VALIUTŲ KURSAI IR TARPTAUTINĖ VALIUTŲ RINKA

Ekonomikos teorijos kursinis darbas

ĮVADAS

Kiekvienos valstybės, nesvarbu ar ji būtų didelė, ar maža, ūkis sudaro pasaulinio ūkio dalį. O pasaulinis ūkis susiformavo tarptautinės prekybos dėka.. Šiuo metu be tarptautinių prekių ir paslaugų mainų, ko gero, negali apsieiti nė viena valstybė (nors teoriškai galima autarkija, t.y. visiškas nepriklausomumas nuo užsienio prekybos ir paslaugų rinkos). Įvairios šalys gamina tik tas prekes ir paslaugas, kurias jų sąlygomis naudinga gaminti, todėl šiuo metu, turbūt, nė viena valstybė negali visiškai apsirūpinti visomis reikmėmis. Tokia padėtis susiformavo dėl kelių priežasčių:

1) dėl skirtingų gamybos sąlygų įvairiose šalyse,

2) dėl nevienodų gamtinių, klimatinių, išteklių aprūpinimo, specializacijos ir kitų sąlygų,

3) dėl skonių, prioritetų, polinkių įvairovės.

Tuo būdu, kai vienos šalys gamino vienokią produkciją, o kitos – kitokią, jos buvo priverstos keistis arba pirkti vienos kitų prekes ir paslaugas

…Pažvelgus į istoriją, matyti, jog pirmoji prekyba vyko mainant vieną prekę į kitą, t.y. natūriniu (barteriniu) būdu. Vėliau “…pinigų funkcijas atlikinėjo akmenys, įvairios kriauklės, žvėrių kailiai, sidabras, auksas ir kitos vertybės, kurios buvo visuotinai pripažįstamos mainų priemone” (4,227). Pinigai buvo visuotinai pripažintas ekvivalentas, tačiau visuomet kildavo problemų, kai reikėdavo dalomo ekvivalento. Matyt todėl sidabras ir auksas turėjo šiuo atžvilgiu privalumų prieš kitas mokėjimo priemones ir iš jų ilgą laiką buvo kaldinami įvairūs pinigai. Per amžius įvairiose šalyse susiformavo savita valiuta, t.y. skirtingi pinigai, turintys nevienodą perkamąją galią. Tarptautiniuose prekių ir paslaugų mainuose reikėjo ir tarptautinių atsiskaitymų, tačiau esant skirtingoms valstybių valiutoms sudėtinga buvo nustatyti jų kursus, t.y. vienos šalies piniginio vieneto keitimo koeficientą į kitos šalies pinigus. Istorijos eigoje matyti, jog valiutų kursai priklausė nuo vyravusios valiutų sistemos, kurioje pagal atitinkamą paritetą buvo skaičiuojami kursai. Ilgainiui įsikūrė įvairių tarptautinių organizacijų, reguliuojančių pasaulinę finansų rinką, kurios sudėtinė dalis yra ir tarptautinė valiutų rinka.

…Šiandien jau netrūksta įvairių leidinių ir straipsnių ekonominėmis temomis, taip pat yra rašyta ir apie valiutų kursus ir tarptautinę valiutų rinką, joje kylančias problemas. Tačiau vis tik šios temos nėra kokiame nors lietuviškame leidinyje plačiau išnagrinėtos, o tik trumpai supažindinama su jomis teorine prasme ar dar dažniau panagrinėjama kokia nors dalinė problema, susijusi su valiutų kursais ar valiutų rinka. Taigi, manau, jog jau pats laikas būtų sukoncentruoti visas svarbesnes žinias šiomis temomis.

Šio darbo pagrindinis tikslas – paaiškinti, kas tai yra valiutų kursai ir kokie jie gali būti, taip pat apie tai, kas yra tarptautinė valiutų rinka. Aprašant valiutų kursus iš pradžių bus rašoma apie tai, nuo ko jie priklauso ir kaip susiformavo. Valiutų kursai gali būti lankstūs ir fiksuoti, realieji ir nominalieji, reguliuojami ir laisvai plaukiojantys. Be šių visų kursų rūšių bus aprašyti ir šiuolaikinėje pasaulio rinkoje pripažįstami valiutų kursai. Taip pat bus paminėtos tarptautinę valiutų rinką įtakojančios pagrindinės finansinės institucijos ir peržvelgta kai kurių jų veikla pasaulinėje valiutų ir finansų sferoje. Šalia aprašytos pagrindinės kursinio darbo temos, bus panagrinėta Lietuvai aktuali, besiruošiant reformuoti šalies pinigų politiką ir Lietuvos banko veiklą, problema – lito kurso režimo pasirinkimas.

Galima būtų aprašyti ne tik paminėtus svarbiausius klausimus, bet ir plačiau panagrinėti visas valiutų kursų problemas, kylančias skirtingomis politinėmis-ekonominėmis sąlygomis (pvz. tokia problema kaip valiutinės krizės ir pan.), tačiau dėl vietos stokos bus apsiribota tik pagrindiniais klausimais.

Visa tai, nuo ko priklauso valiutų kursai

Istorijos eigoje valiutų kursai priklausė nuo valiutų sistemų, t.y. nuo to, su kuo buvo siejamas valiutų kursas, kas buvo imama už piniginių vienetų pagrindą…

…Nemažą praeities laikotarpį – apie 1797-1821m. daugelis šalių “…taikė aukso standarto sistemą, pagal kurią auksas buvo vartojamas kaip šalies pinigų kiekio pagrindas” (5, 33),t.y. vienos valstybės pinigai buvo keičiami į kitos valstybės pinigus pagal jų santykį su auksu. Vėliau aukso standartas užleido vietą valiutų sistemoms, kurių pagrindas buvo – popieriniai pinigai ir metalinės monetos, o tarptautinėje rinkoje vyravo aukso devizų standartas (t.y. kada šalys šalia aukso mokėjimų balanso trūkumui padengti naudojo svarus sterlingų ir JAV dolerius). 1914-1945m. buvo laikinai atsisakyta aukso standarto sistemos dėl dviejų pasaulinių karų ir tarpukario metu buvusios depresijos (1925-1931 m. dar buvo trumpam sugrįžta prie aukso standarto sistemos). Pokariniu laikotarpiu – 1945-1971m. daugelyje valstybių buvo įsivyravusi vadinamoji Bretton-Woods sistema, t.y. fiksuotų valiutos kursų sistema, kai šalys buvo nustačiusios tvirtą keitimo kursą savo pinigams (tačiau TVF leidus, valstybė galėjo keisti savo valiutos kursą iki tam tikro lygio, kad galėtų
sukurti savo mokėjimų balanso pusiausvyrą (kai būna nuolatinis mokėjimų perteklius arba trūkumas)). O šiuo metu (nuo 1971m.) daugelyje valstybių vyrauja plaukiojantys valiutų kursai, kurie yra nustatomi pagal piniginių vienetų pasiūlą ir paklausą rinkoje.

Kiek kitokius tarptautinės valiutos sistemos tipus galima rasti R.A.Grižo knygoje “Tarptautiniai valiutiniai ir finansiniai santykiai”. Autorius čia išskiria keturis istorijos etapus:

1) 1870-1914m., kai vyravo aukso valiutos sistema, kurios pagrindinis bruožas – banknotų emisijos susiejimas su auksu, kuris atliko įvairias funkcijas – mokėjimo, kaupimo, cirkuliacijos, buvo pagrindinis vertės matas. Tuo metu “šalies valiuta turėjo nustatytą paritetą, o valiutų kursai – pastovūs” (2, 5).

2) XX a. trečiojo dešimtmečio antroji pusė – 1944m., kai buvo įsigalėjusi modifikuota aukso valiutos sistema, kurioje pasikeitė valiutų keitimo į auksą pagrindai, t.y. “buvo nustatyta minimali suma, kurią galima keisti į auksą arba tam tikros valstybės valiutą į valiutą, kuri galėjo būti pakeista į auksą” (2, 6). Tačiau šiaip valiutų vertė buvo nustatoma pagal jų santykį su auksu, valiutų kursai išsilaikė stabilūs, išsilaikė pinigų emisijos susiejimas su auksu. Nors kita vertus, po pasaulinės ekonominės krizės, tarptautiniuose valiutiniuose santykiuose buvo įsivyravęs chaosas – buvo nesuderinta valiutų politika, valiutų apribojimai.

3) 1944-1971m. R.A.Grižas išskiria dolerio-aukso valiutos sistemą, kurioje auksui vėlgi skiriama pagrindinė sistemos palaikymo funkcija. Pagal TVF statutą buvo nustatyta valstybių narių valiutų paritetai išreikšti auksu arba JAV doleriais, kuriuos prireikus JAV iždas galėjo keisti kitų valstybių centriniams bankams į auksą pagal griežtai nustatytą kursą. Ši valiutos keitimo sistema išsilaikė iki 8 dešimtmečio pradžios, kai JAV prezidentas R.Niksonas uždraudė keisti JAV dolerius į auksą.

4) Nuo 1971m. iki šiol. Daugelyje valstybių įsigalėjo plaukiojančių valiutos kursų sistema, kurią jau sudaro ne tik JAV doleris, bet ir kitų valstybių valiutos. 1978m. TVF statute padarius pataisas, leidžiama narėms valstybėms laisvai nustatinėti savo valiutų kursus pagal kitą valiutą, valiutų krepšelį arba iš vis jo nenustatinėti. Jei kalbant apie valiutų krepšelį, anot R.A.Grižo, populiariausias yra EKIU – Europos valiutos vienetas, į kurį įeina Europos valiutos ir kurio vertė kasdien keičiasi priklausomai nuo to, kaip kaičiasi jį sudarančių valiutų kursai. 1979 metais Europos Ekonominės Bendrijos (dabar ES – Europos Sąjunga) šalims narėms įkūrus Europos valiutų sistemą, buvo priimti bendri principai, nustatantys valiutų kursų taikymą, t.y. kiekviena valiuta turi turėti “…nustatytą centrinį kursą, išreikštą ekiu, o atskirų valiutų rinkos kursai gali nukrypti nuo vadinamojo centrinio kurso neperžengiant tam tikrų ribų” (2, 8). Plaukiojančių valiutų kursų rinkoje vyrauja padidėjęs neužtikrintumas ir nestabilumas tarptautinėje valiutų apyvartoje. Štai 1992 metais buvo devalvuotos silpnosios to meto valiutos – Italijos lira ir Ispanijos pesetas, o 1993 metais, prasidėjus valiutų sistemos krizei, Europos Sąjungos vyriausybės nusprendė išplėsti iki tol siauras valiutų rinkos kursų svyravimo ribas – nuo 2,2-6 % iki 15 % aukštyn arba žemyn nuo centrinio kurso.VALIUTŲ KURSAI

…Tarptautinėje prekyboje, kitaip nei vidaus rinkoje, atsiskaitymams tarp šalių naudojamos skirtingos valiutos. Pvz. JAV gamintojas, pirkdamas žaliavas Didžiojoje Britanijoje, galėtų už jas sumokėti savo šalies valiuta – doleriais, tačiau tiekėjo šalyje naudojama kitokia valiuta, todėl šis užmokestį norės gauti svarais sterlingų. Tokiu atveju pirkėjas iš JAV iš pradžių turės kreiptis į užsienio valiutų rinką, kurioje galės pasikeisti dolerius į svarus, ir tik tuomet galės įsigyti reikalingų žaliavų. “Užsienio valiutų rinkos yra įsteigtos pagrindiniuose centruose, tokiuose kaip Londonas ir Niujorkas” (4, 291).Šiose rinkose vienos šalies pinigai yra keičiami į kitos valstybės pinigus pagal tuo metu esamus tų valiutų kursus.

Valiutos kursas yra svarbus tarptautinės valiutų sistemos elementas, kurioje tarptautinių mokėjimų sąlygos bei būdai remiasi juridinėmis nuostatomis ir papročių normomis (tačiau šios taisyklės gali būti suderintos ir tarptautiniu lygiu ar sutarus atskiroms valstybėms). Valiutos kursas – “…tai vienos šalies piniginio vieneto išraiška kitos šalies piniginiais vienetais, t.y. vienos valiutos perskaičiavimo į kitą koeficientas, kuris nustatomas pasiūlos ir paklausos santykiu rinkoje.” (6, 3). Iš esmės – tai santykis tarp nacionalinės ir užsienio valiutos, kuris nustatomas iš tų valiutų perkamosios galios ir iš jų santykio su kitais tarptautiniais piniginiais apskaitos vienetais (SDR, EKIU ir kt.).

Valiutos kursas išreiškia istorinį pinigų sistemos vystymąsį, kuris ilgą istorijos tarpsnį priklausė nuo aukso monometalizmo, t.y. kuomet “valiutos kurso pagrindas buvo monetinis aukso paritetas – įvairių šalių piniginių vienetų santykis pagal jų metalo turinį” (6, 3). Veikiant šiai sistemai šalių vyriausybės nustatydavo savo šalies piniginio vieneto aukso turinį, turėdavo palaikyti nustatytą santykį tarp aukso atsargų ir
pinigų pasiūlos, taip pat privalėjo leisti laisvai įvežti auksą į šalį ar išvežti.

Monometalizmo sistemoje valiutų kursai svyruodavo apie metalinį paritetą ir stichiškai svyruodavo aukso taškų ribose. Valiutos kurso svyravimai buvo nustatomi pagal aukso išvežimo į užsienį ir keitimo į kitos šalies valiutą išlaidas, tačiau faktiškai valiutos kurso nukrypimai nuo pariteto nebūdavo didesni nei 1 %.

Valiutos kursas negalėjo nukrypti nuo aukso taškų ribų daugiau nei 1 %, nes tokiu atveju skolininkai butų pirkę už nacionalinę valiutą auksą, o ne užsienio valiutą, ir jį būtų vežę į atitinkamą valstybę savo įsiskolinimams padengti. Aukso taškų laikymosi sistema nustojo veikti, panaikinus aukso monometalizmą. Valiutos kursas atsiskyrė nuo aukso pariteto, nes auksas iš apyvartos buvo išstumtas į lobį. Iki pat 1976 metų valiutos kurso pagrindu buvo laikomas oficialus kainų mastas ir aukso paritetas, kurie buvo fiksuojami TVF (tarptautinio valiutos fondo). “Valiutų santykio matas buvo oficiali aukso kaina kreditiniais pinigais, kuri kartu su prekių kainomis parodydavo nacionalinių valiutų nuvertėjimo laipsnį”. (6, 4) Aukso standarto sistema – tai fiksuotų valiutų kursų sistema (kadangi skirtingų šalių valiutos turėdavo fiksuotą tarpusavio santykį pagal kiekvienos valiutos aukso turinį), kuri turėjo savo pranašumų ir trūkumų. Teigiama joje buvo tai, jog stabilūs šalių valiutų kursai mažino riziką ir tuo skatino tarptautinę prekybą, taipogi aukso standartas išlygindavo mokėjimų balanso deficitus, o kritikuojama ši sistema buvo už tai, kad neapsaugodavo valstybių, besilaikančių aukso standarto, nuo ilgų ir gilių recesijos periodų, kurių metu didėdavo bedarbystė, kildavo infliacijos ir kt. gamybos smukimo padariniai, šalies pinigų politika būdavo priklausoma nuo užsienio valiutos pasiūlos ir paklausos kitimų, o jei šalis išeikvodavo savo aukso atsargas, tuomet ji privalėdavo atsisakyti aukso standarto arba turėjo devalvuoti savo valiutą. “Iš tikrųjų įvairios šalys, kurios laikėsi aukso standarto, bandė devalvuoti savo valiutą aukso atžvilgiu tam, kad didėtų eksportas ir mažėtų importas” (4, 297). Tai ir buvo pagrindinė aukso standarto sistemos panaikinimo prielaida.

Šiuo metu valiutos kursas remiasi valiutiniu paritetu, t.y. valiutų santykiu, kuris nustatytas įstatymų tvarka ir svyruoja apie jį. 1944 m. atsisakius aukso pariteto sistemos, valiutų kursai buvo nustatomi iš jų (valiutų) santykio su JAV doleriu. Tačiau tuo metu egzistavo griežtai reglamentuotas JAV dolerio ryšys su auksu. Bretton-Wood sistema numatė dolerį ir auksą kaip tarptautinius valiutos rezervus. Doleris tapo pripažintas tarptautiniu mastu dėlto, kad po II-ojo pasaulinio karo JAV turėjo labiau išvystytą ekonominę padėtį nei kitos pasaulio valstybės, taip pat JAV buvo susikaupę dideli kiekiai aukso dėl tarptautiniu mastu vykdytos aukso supirkimo ir pardavimo akcijos. “Pagrindinis skirtumas tarp aukso ir dolerio standarto buvo tas, kad šalies vidaus pinigų pasiūla neturėjo jokio ryšio su tomis dolerio atsargomis, kurios buvo laikomos banke” (4, 298), todėl įvairios šalys galėjo prisispausdinti tiek pinigų, kiek jų reikėjo, nesiedamos jų su jokiomis atsargomis. Tokiu elgesiu vyriausybės tik laikinai pagerindavo savo šalių padėtį, tačiau ilgesniu periodu jau neveikdavo kainų reguliavimo ir pinigų kiekio mažinimo mechanizmas, kurio tikslas būdavo vidaus konkurencingumo didinimas. Taip pat papildomas savų pinigų išleidimas nepanaikindavo mokėjimų balanso deficito ir versdavo šalis vis daugiau sunaudoti užsienio valiutų rezervų, kol galų gale šie baigdavosi ir valstybės būdavo priverstos devalvuoti savo valiutas. Šioje dolerio standarto sistemoje turėdavo būti fiksuoti valiutų kursai, tačiau pastoviai vykdomi valiutos kurso reguliavimai prieštaravo veikiančios sistemos ypatybėms. Dar vienas dolerio sistemos trūkumas buvo tas, kad “…JAV įsigijo neišeikvojamus užsienio rezervus – JAV vyriausybė visuomet galėjo padengti savo šalies mokėjimų balanso deficitą spausdindama daugiau dolerių” (4, 299), jos (JAV) rezervai mažai tekisdavo, o pinigų pasiūlai tai būdavo naudinga, nes ji mažai kisdavo.

Vėliau pagal TVF įstatus, valiutų paritetas buvo nustatomas SDR, EKIU ar kito tarptautinio piniginio vieneto pagrindu, o paskutiniu metu – valiutos rinkinio (krepšio) pagrindu, t.y. kai vienos valiutos kurso vidurkis matuojamas lyginant su atitinkamu kitų valiutų rinkiniu. Valiutos krepšio panaudojimas vietoje dolerio – tai perėjimas prie daugiavaliutinio standarto. Viena svarbesnių problemų – tai valiutos krepšelio sudėties nustatymas, t.y. kiek ir kokių valiutų galėtų sudaryti šį rinkinį. Šiuo metu SDR valiutos krepšį sudaro 5 valiutų rinkinys (iki 1981m. sudarė 16 valiutų), kurių lyginamasis svoris priklauso nuo tos valiutos dalies tarptautiniuose atsiskaitymuose. “Todėl JAV doleris valiutos krepšyje užima 42 %, VFR markė – 19 %, Japonų jena – 15 %, Prancūzijos frankas – 12 % ir Anglijos svaras sterlingų – 12 %.” (4 psl Zaicevo kn) Tačiau valiutos kurso išreiškimas SDR yra tik formalus dalykas ir naudojamas tik registruojant valiutos rinkos kursą su JAV doleriu ar pagal jį su kita valiuta.

Valiutos kurso – laisvai plaukiojančio ar fiksuoto, susieto su kokia nors
užsienio valiuta ar valiutų krepšeliu, pasirinkimas tam tikroje valstybėje priklauso nuo vyraujančios politinės-ekonominės padėties šalyje. O valiutos kurso svyravimams įtakos turi daugelis veiksnių – tai ir globaliniai ekonominiai procesai, vykstantys nacionalinės gamybos ir cirkuliacijos sferoje, ir darbo našumo kitimai, infliacija, nacionalinis mokėjimo balansas, taip pat užsienio ekonominių ryšių struktūra, konkreti mokėjimo balanso padėtis su šalimis, kurios turi pagrindines valiutas, taip pat “valiutos kursą veikia antriniai veiksniai – tarptautinė sfera: spekuliacija valiutos rinkose, valiutos kursų svyravimai, susiję su šalių ir centrinių emisijos bankų ekonominės politikos nekoordinavimų” (6, 6).

Lankstus valiutos kursas

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2452 žodžiai iš 7863 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.