1. Senasis valiutų kursų mechanizmas
Valiutų kursų mechanizmas – tai sistema, pagal kurią Europos pinigų sistemoje veikiančios šalys turėjo užfiksuoti savo valiutas ir palaikyti nustatytą jų kursą viena kitos atžvilgiu, suteikdamos galimybę joms svyruoti nustatytose ribose. Buvo nustatyti valiutų paritetai arba vadinamieji baziniai kursai kiekvienai valiutai ekiu atžvilgiu. Tai vadinama pariteto ribomis.
Kuriant sistemą buvo numatyta, kad Didžiosios Britanijos sterlingas ir Ispanijos peseta galės svyruoti +,- 6 proc. ribose bazinių kursų atžvilgiu, tuo tarpu kitoms valiutoms (Airijos, Belgijos, Danijos, Olandijos, Prancūzijos ir Vokietijos) iš karto buvo numatytos +,-2.25 proc ribos. Kai atitinkamos dvi valiutos artėja prie numatytų svyravimo ribų, jos atsiduria ties vadinamuoju intervencijos tašku, o tai reiškia, kad tų šalių centriniai bankai privalo patenkinti visus pirkimus/pardavimus pagal atitinkamą valiutų kursą tik nuo 8:00 iki 15:00 vai. Grinvičo laiku. Kartais tai reiškė, kad centrinis bankas parduoda valiutą, kurios iš viso nebeturi užsienio valiutų atsargose arba tokią valiutos sumą, kuri viršija banko einamąsias užsienio valiutos atsargas. Tačiau tada šalies centrinis bankas turėjo teisę veikti naudodamasis labai trumpo laikotarpio kreditavimo priemonėmis.
Ši paskola turėjo būti grąžinama per 45 dienas pasibaigus tam mėnesiui, kai ji buvo paimta. Tai reiškia, kad ilgiausia tokio kreditavimo trukmė galėjo būti 75 dienos. Tokią galimybę nacionalinis centrinis bankas gaudavo automatiškai. Tuo tarpu bankui suteikiamo kredito suma buvo ribojama. Nuo 1987 m. teisę gauti tokį kreditą centrinis bankas turėjo tik tos šalies valiutai pasiekus intervencijos tašką.
2. Naujoji Europos pinigų sistema, pagrindiniai VKM-2 įgyvendinimo principai ir bruožai
1997 m. liepos mėn. Amsterdame vykusiame susitikime EVT priėmė rezoliuciją, kuria buvo patvirtintas valiutų kursų mechanizmas, veikiantis tarp euro zonos ir į šią zoną nepatenkančių ES šalių. Šis mechanizmas, pavadintas Valiutų kursų mechanizmu-2 (VKM-2), tapo naujosios Europos pinigų sistemos pagrindu. Jis padeda išvengti ryškaus susiskirstymo tarp euro zonos ir kitų ES šalių, mažina jų valiutų kursų svyravimus, suteikia vieningai rinkai stabilumo. Mastrichto sutarties nuostata, kad „kiekviena valstybė narė savo valiutų kurso politiką vertina kaip bendrą reikalą“, suformuluoja būtinumą turėti konkretų įgyvendinimo mechanizmą.
2.1. Principai
Suformuoti tokie pagrindiniai VKM-2 įgyvendinimo principai:
1. valstybė narė turi vykdyti valiutos kurso politiką atsižvelgdama į bendrus interesus;
2. valiutos kurso stabilumas yra svarbus ekonominės konvergencijos elementas t.y., vienas iš Mastrichto sutartyje nustatytų konvergencijos kriterijų yra normalios nacionalinės valiutos svyravimo ribos be didesnių nuokrypių ar valiutos devalvacijos kitų šalių narių valiutų atžvilgiu per pastaruosius dvejus metus);
3. valiutos keitimas į stabilią valiutą eurą teigiamai veikia ne euro zonos šalių narių konvergencijos siekius, stiprina pasitikėjimą tų šalių vykdoma politika, orientuota į stabilumą;
4. valiutos keitimo stabilumas gali būti pasiektas tik įvykdžius ekonominės konvergencijos pagrindo reikalavimus, t.y. pasiekus kainų stabilumą ir vykdant saugią iždo ir struktūrines politikas;
5. VKM-2 garantuos VKM tęstinumą. Taikant naująjį mechanizmą turi būti atsižvelgiama į naują ekonominę ir politinę aplinką, susiformavusią trečioje EPS kūrimo stadijoje. Tai suteikia galimybę ECB ir centriniams ne euro zonos šalių bankams siekti kainų stabilumo kaip pagrindo;
6. dalyvavimas VKM-2 kaip ir VKM yra savanoriškas, tačiau Dublino ir Amsterdamo EVT nutarimuose pabrėžiama nuostata dėl ES šalių su išlygomis pageidaujamo dalyvavimo.
2.2. Pagrindiniai bruožai
Pagrindinius VKM-2 bruožai:
1. Kiekvienai dalyvaujančiai ne euro zonos valiutai nustatoma centrinė norma ir standartinės svyravimų ribos +,-15 proc. Šios ribos yra gana didelės atsižvelgiant į VKM patirtį (1992-1993m. valiutų krizė) ir galimus spekuliacinio spaudimo laikotarpius. VKM-2 – tai asimetrinė sistema, kurios centre yra euras. Tai padės ECBS laikytis politikos, orientuotos į stabilumą.
2. Centrinė norma ir svyravimo ribos nustatomos visų dalyvių tarpusavio susitarimu. Dalyviai: euro zonos ir ne euro zonos šalių, dalyvaujančių VKM-2, finansų ministrai, centrinių bakų valdytojai, ECB ir Europos Komisijos atstovai.
3. Automatinė ir neribota intervencija užsienio valiuta bei finansavimas, kai valiutos kursas pasieks svyravimu ribas. ECB ir dalyvaujantys ne euro zonos centriniai bankai turės teisę sustabdyti intervenciją ir finansavimą, jeigu tai kels grėsmę kainų stabilumui.