Valstybė savo finansuose gali turėti perteklių ar trūkumą. Pastaruoju atveju kalbame apie “deficitą”. Biudžeto deficito valdymas yra vienas iš svarbiausių fiskalinės politikos makroekonominių instrumentų. Dažnai siekiama subalansuoti biudžetą, norint išlaikyti šalies ekonomiką “ant bėgių”.
Apie biudžeto deficitą taip pat kalbame, kai norime apytikriai nusakyti vyriausybės fiskalinę padėtį. Ar vyriausybė bando į ekonomiką “įpumpuoti” daugiau likvidžių lėšų nei ji surenka iš mokesčių, ar ji bando likvidžias lėšas išimti iš ekonomikos tam, kad atvėsintų “perkaitintą” ekonomiką?
Finansų rinkos labai atidžiai stebi biudžeto deficitą, nes jis parodo, kiek vyriausybei atitinkamu metu reikia finansavimo ir kokiu mastu didėja valstybės skola. Biudžeto deficitas gali suteikti informaciją apie vidaus išteklių mobilizavimo efektyvumą ir valstybės išlaidų valdymą. Pagrindinės biudžeto deficito priežastys gali būti pajamų surinkimo problemos, pernelyg didelės išlaidos ar netinkama kontrolė.
Žinomas būdas biudžeto deficitui finansuoti yra spausdinti ir leisti pinigus. Pinigų pasiūlai viršijant paklausą, skatinama infliacija. Taigi, biudžeto deficitas gali būti vienas iš veiksnių, kurie skatina infliacijos augimą šalyje.
Būdamas vienu iš pagrindinių ekonomikos dalyvių, valstybinis sektorius yra santaupų ir investicijų šaltinis. Jei investicijos didesnės už santaupas, visa ekonomika patiria išorinės pusiausvyros sutrikimą arba tai, kas vadinama einamosios sąskaitos deficitu. Laikui bėgant einamosios sąskaitos deficitą kompensuoja einamosios sąskaitos perviršis. Mažinant biudžetą, galima padėti didinti valstybinių lėšų santaupas, o santaupas galima panaudoti per dideliems išorinės ekonominės pusiausvyros sutrikimams mažinti.
Biudžeto deficitas – tai sąvoka, kurią praktikoje galima apibrėžti įvairiais būdais. Biudžeto deficito poveikis ekonomikai taip pat būna įvairus, priklausomai nuo pradinių sąlygų ir deficito priežasčių. Šis refertas susideda iš dviejų dalių. Pirmoje dalyje apžvelgiami įvairūs biudžeto deficito apibrėžimai, o antrojoje aptariamos galimos biudžeto deficito pasekmės.
Biudžeto deficito apibrėžimas
Biudžeto balansas – tai ir apskaitos, ir ekonominė sąvoka. Biudžeto deficito interpretavimas labai priklauso nuo to, kas būtent yra matuojama, o tai savo ruožtu priklauso nuo to, kaip yra sudaromos fiskalinės sąskaitos kaip registruojamos vyriausybės įplaukos, išlaidos ir kiti sandoriai. Norint įvertinti biudžeto balansą, ypatingą dėmesį reikia skirti apskaitos sistemai, apskaitos vienetui, konsolidavimo metodams, nereguliarių operacijų ir valstybinio sektoriaus įsipareigojimų apskaitymui. Ekonomikai ir finansų rinkoms tampant vis sudėtingesnėms, sudėtingesni darosi ir valstybinio sektoriaus sandoriai bei finansinė veikla. Valstybinio sektoriaus apskaitos taisyklės kinta priklausomai nuo besikeičiančių ekonomikos ir finansų rinkų sąlygų ir atspindi besiplečiančią valstybinio sektoriaus finansinę veiklą. Valstybinis sektorius apima kaip vyriausybės, taip ir visų vyriausybei priklausančių ir jos valdomų vienetų veiklą. Į valstybės sektoriaus biudžeto balansą įeina valstybės biudžeto balansas ir kvazifiskalinės veiklos balansas, kuris atspindi valstybinių įmonių, firmų ir finansinių institucijų veiklą
Tradiciškai vyriausybės savo sandorius apskaitydavo grynųjų pinigų pagrindu. Kitais žodžiais tariant, vyriausybės sąskaitose įplaukos būdavo apskaitomis tuomet, kai jos būdavo gaunamos, o išlaidos – kai jos faktiškai būdavo atliekamos. Pastaruoju metu daugelis šalių perėjo prie apskaitos kaupiamuoju pagrindu. Tai reiškia, kad įplaukos ir išlaidos apskaitomos tuomet, kai prisiimami jas atitinkantys įsipareigojimai. Apskaita kaupiamuoju pagrindu turi tam tikrų pranašumų, palyginus su apskaita grynųjų pinigų pagrindu. Ji atitinka valstybės veiklos apibrėžimą nacionalinėse sąskaitose ir jos įtaką privačiai veiklai. Naujojoje TVF GFS rekomendacijų redakcijoje patariama vyriausybės apskaitai pradėti taikyti kaupiamąjį pagrindą.
Kadangi tarp vyriausybės įsipareigojimų atsiradimo ir mokėjimų vykdymo praeina tam tikras laikas, vyriausybės biudžeto balansas, apskaičiuotas grynųjų pinigų pagrindu, skiriasi nuo biudžeto balanso, apskaičiuoto kaupiamuoju pagrindu. Kai susidaro dideli mokėtinų sumų įsiskolinimai (nepriemokos), šis skirtumas gali būti labai didelis. Neatidėliotini finansavimo poreikiai priklauso nuo grynųjų pinigų balanso, o galutiniai tam tikrų metų finansavimo poreikiai, susidarantys vykdant fiskalinę politiką, priklauso nuo kaupiamuoju pagrindu apskaičiuoto balanso. Taigi, aiškinant biudžeto balansą, reikia kreipti dėmesį į tai, kokiu pagrindu jis yra apskaičiuotas.
Kad galėtume tinkamai interpretuoti biudžeto balansą, turime suprasti, ką turime galvoje sakydami “vyriausybė”. “Vyriausybė” – tai fiskalinių sąskaitų vienetas. Fiskalinėje apskaitoje priimta, kai į konsoliduotos vyriausybės sąvoką įeina centrinė vyriausybė ir savivaldybės bei visi didieji fondai (tokie kaip SODRA), kurie priklauso valstybiniam sektoriui ir kuriuos jis valdo.
Bet vyriausybės vaidmuo gali būti daug didesnis, ypač kai yra valstybei priklausančių įmonių, valstybinių bankų
ir centrinis bankas, kurie užsiima kvazifiskaline veikla. Valstybinės įmonės, kurioms vyriausybė nurodo mažinti kainas už savo gaminius ir paslaugas, teikia vartotojams subsidijas, kurios neatsispindi biudžete. Valstybiniai bankai, kuriems nurodoma teikti kreditus tam tikriems klientams arba teikti kreditus nustatant lengvatines palūkanas, faktiškai apmokestina savo indėlininkus ir teikia nebiudžetines subsidijas tam tikriems klientams. Centriniai bankai, kurie patiria nuostolius iš operacijų, kuriomis siekiama palengvinti likvidumo problemas vidaus rinkoje, faktiškai subsidijuoja skolininkus iš valstybinių fondų. Visa tai yra kvazifiskalinės valstybinio sektoriaus veiklos pavyzdžiai. Interpretuojant biudžeto balansą, reikia kreipti dėmesį į analizės vienetą, t. y. ar tai “vyriausybė” pagal tradicinį apibrėžimą, ar “valstybinis sektorius”, į kurį įeina visa fiskalinė ir kvazifiskalinė valstybės veikla.
Biudžeto balanso dydis gali smarkiai priklausyti nuo to, kokia taikoma konsolidavimo metodika. Norint suprasti biudžeto balansą, svarbu žinoti, kas yra konsoliduota ir kaip įvairios sąskaitos buvo konsoliduotos.
Daugelyje šalių valstybinis sektorius vykdo diskriminaciją, vienai ar kitai grupei suteikdamas lengvatinį mokesčių režimą. Prarastų dėl lengvatų mokesčių įplaukų vertė apibrėžiama kaip mokesčių išlaidos. Tai tiesiog dar viena nebiudžetinių valstybės išlaidų forma. Kai kuriose valstybėse bandoma kiekybiškai įvertinti mokesčių išlaidų vertę, pridėti jas prie kitų viešųjų išlaidų ir taip gauti išsamų valstybės išlaidų vaizdą. Biudžeto balansas, įtraukus į jį mokesčių išlaidas ir neįtraukus, leidžia išmatuoti vyriausybės nuožiūra vykdomos įplaukų politikos įtaką fiskaliniams rezultatams.
Lietuvoje visuomenės dėmesys koncentruojamas į nacionalinio biudžeto balansą ir valstybės biudžeto balansą, pirmasis apima pasikartojančias centrinės vyriausybės išmokamas sumas, o pastarasis – pasikartojančias savivaldybių išmokamas sumas. Nacionalinis ir valstybės biudžetas – tai irgi yra apskaitos sąvokos. Tuos biudžetus reglamentuoja įstatymas ir nuolatos prižiūri Seimas.
Tačiau nei nacionalinis, nei valstybės biudžetas neduoda pakankamai išsamaus bendros fiskalinės padėties vaizdo. Nacionalinis biudžetas neatspindi investicijų, kurios finansuojamos vyriausybės paskolomis, jis neatspindi valstybinių fondų finansinės veiklos, jis neatspindi visos kvazifiskalinės valstybės veiklos, valstybės investicijų, finansuojamų iš valstybės skolų, jis neatspindi valstybės prisiimamų įsipareigojimų dinamikos. Reikia stengtis įtraukti visus tuos elementus tam, kad būtų galima susidaryti išsamesnį vaizdą apie įvairaus lygmens valdžios bei valstybinio sektoriaus fiskalinį balansą.
Apibrėžus apskaitos vienetą (konsoliduotą vyriausybę ar plačiau – visą valstybinį sektorių), apskaitos metodiką (grynųjų pinigų ar kaupiamuoju pagrindu), apskaitos klasifikaciją ir konsolidavimo metodus, galima rasti daug būdų, kaip išmatuoti deficitą. Kokį deficito matą pasirinksime, priklauso nuo to, kokias biudžeto balanso charakteristikas bandome įvertinti, pvz., kiek vyriausybei reikės finansavimo, kaip vyriausybė galės aptarnauti savo skolas, kokį postūmį valstybės išlaidos duoda visai ekonomikai, kokiomis santaupomis disponuoja valstybė tam, kad finansuoti savo investicijas, arba kokį poveikį vyriausybė daro šalies finansų institucijoms.