ĮVADAS
Kiekviena pasaulio valstybė atlieka daug įvairių funkcijų: apsaugos, gamybinės bei komercinės veiklos, vystymo, administracines. Valstybių kurimosi pradžioje svarbiausia jų funkcija buvo apginti savo piliečius nuo kitų valstybių piliečių užpuolimo ir palaikyti vidaus tvarką. Valstybėms vystantis, jų funkcijos išsiplėtė. Tvarkai palaikyti reikėjo sukurti teisingumo bei policijos sistemą, išplėsti ryšius, reglamentuoti turtingųjų vaidmenį visuomenėje, ginti vargšus, teikti jiems socialines paslaugas (nemokamą švietimą, medicininį aptarnavimą, taip pat tvarkyti išplėstinius ūkininkavimo santykius.
1 pav. Pavaizduotos pagrindinės valstybės vykdomos funkcijos.
1 pav. Valstybės vykdomos funkcijos
Valstybės pareiga yra vykdyti visas tas veiklas, kurių pasiūlos be prievartos nesulauktume iš privačių asmenų. Pavyzdžiui, šiems asmenims nenaudinga organizuoti apsaugą nuo užsienio užpuolimo ir išlaikyti armiją, karo laivyną, oro pajėgas, organizuoti civilinę gynybą bei slaptųjų tarnybų veiklą. Taip pat privatūs asmenys vargiai imtųsi palaikyti vidaus saugumą ir išlaikyti policiją, teismus. Be to, minėtose veiklos srityse privatūs asmenys dažnai gali būti ir nepatikimi.
Valstybė turi vykdyti ir kai kurių produktų gamybą, teikti komercines paslaugas, kurių privati įmonė nebus suinteresuota arba nesugebės teikti. Pavyzdžiui, tiesti kelius, tiltus, kanalus, statyti uostus, elektrines, juos prižiūrėti.
Socialinės paslaugos, kurių įmasi valstybė, negali būti visiškai paliekamos privatiems asmenims, nes dažnas jų neturės intereso teikti šias paslaugas arba tam neturės lėšų, arba jų teikiamų paslaugų sąlygos (ypač tarifai) nebus priimtini vartotojams. Tai reiškia, kad valstybei reikia rūpintis piliečių bendra gerove, t.y. statyti ligonines, mokyklas, tiesti gatves, kelius, kad piliečiai galėtų užsiimti visuomeniniais ar ūkiniais reikalais, įrengti parkus, žaidimų aikšteles ir pan. Tokių
paslaugų nauda vertine išraiska sunkiai apskaičiuojama. Tačiau gerai organizuotas piliečių švietimas, rūpinimasis jų sveikata bei gerove yra labai reikšmingas ir efektyvus, nes didina krašto bendrijos produktyvumą.
Šiuo metu Lietuvoje nemaža dalimi dar yra nemokamas mokslas, o tai turi didelės reikšmės šalies dabarčiai ir ateičiai.
Valstybė taip pat privalo imtis atsakomybės už savo piliečius, kai jie laikinai arba visam laikui netenka darbo, tampa invalidais, gyvena amoraliai, ydingai ir teikti jiems pagalbą.
Beveik visi pripažįsta, kad, esant dabartiniam civilizacijos lygiui, valstybės isikišimas į visuomeninį gyvenimą yra būtinas, nors nesutariama, kiek jai šiame procese reikėtų dalyvauti. Vieni norėtų gyventi laisviau, tad jie mano, kad šiuolaikinė valstybė visuomeninį gyvenimą reguliuoja daugiau negu jai derėtų. Kitų nuomone, valstybė dar daug skolinga savo piliečiams, kad šie gyventų turtingiau, geriau. Dar prieštaringesni samprotavimai apie tai, kiek valstybė turėtų dalyvauti visuomenės ūkinėje veikloje. Pavyzdžiui:
§ kiek valstybė gali kištis į darbdavio ir samdomojo darbuotojo arba vartotojo ir monopolisto gamintojo santykius;
§ ar reikia valstybei reguliuoti prekių judėjimą tarp jos piliečių ir kitų šalių fizinių bei juridinių asmenų, įvedant varžančius muitus ir valiutinę kontrolę;
§ ar gerai daroma, kad mokamos subsidijos už eksportą bei teikiamos įvairios mokesčių lengvatos.
Nėra vienareikšmio atsakymo į tai, kiek žmonių išrinkti atstovai gali reguliuoti
tų žmonių ūkinę veiklą, dalyvauti perskirstant piliečių turtą ir pan. Tik viena aišku, kad normaliai valstybės veiklai ir jos funkcijoms vykdyti būtini pakankami finansiniai ištekliai. Juos paprastai sudaro bendravalstybiniuose (centralizuotuose) ar specialiuose (tikslinės paskirties) fonduose sukaupti ištekliai, būtini tiek centrinės, tiek vietinės valdžios funkcijoms vykdyti.
Mokesčių raida parodė, kad svarbiausias valstybės fondų formavimo šaltinis yra mokesčiai. Visose šalyse juos privalo mokėti tiek ūkio subjektai (įmonės), tiek gyventojai. Kiekvienoje šalyje yra skirtingi mokesčiai. Dažnai taikomi mokesčiai priklauso nuo šalies ekonominės santvarkos, ekonomikos ir socialinio išsivystymo lygio, specifinių tos šalies ekonominių ir socialinių sąlygų. Kartu mokesčių sistemai ir mokesčių lygiui įtakos turi valstybės sandara, įgyvendinama ūkio bei nuosavybės politika ir kiti faktoriai.
Lietuvos Respublikoje pagrindinis ir didžiausias finansinių išteklių fondas yra šalies nacionalinis biudžetas, kurį sudaro valstybės ir savivaldybių biudžetų bendra apimtis. Be to, yra tikslinės paskirties bendravalstybiniai lėšų fondai: Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetas, Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetas, Kelių fondas. Taip pat sudaryta daug nebiudžetinių lėšų fondai. Tai – Respublikinis privatizavimo fondas, Kaimo rėmimo fondas, Bendrasis paramos gyvenamiesiems namams, butams statyti arba pirkti fondas, savivaldybių nebiudžetiniai fondai ir kt.
VALSTYBĖS BIUDŽETAS
BIUDŽETO ESMĖ IR REIKŠMĖ, JO SUDARYMAS IR STRUKTŪRA
Valstybės biudžetas – lėšų fondas, reikalingas valstybės reikmėms patenkinti (valstybė – visi piliečiai).
Lietuvos Respublikos biudžeto sudarymo tvarką
reglamentuoja biudžeto sandaros įstatymas. Valstybės biudžeto sistema susideda iš valstybės ir savivaldybių biudžetų. Biudžete yra sukaupiama nacionalinių pajamų dalis. Iš biudžeto yra skiriamos lėšos:
§ šalies švietimui;
§ sveikatos apsaugai;
§ krašto apsaugai;
§ gamtos apsaugai;
§ kultūrai;
§ mokslui;
§ teisėsaugos organams;
§ valstybės valdžios įstaigoms išlaikyti (vyriausybė, prezidentūra);
§ valstybės valdymo įstaigoms (biudžetinėms);
§ ambasadoms, konsulatams;
§ tarptautiniams ryšiams su kitomis valstybėmis palaikyti;
§ kitoms programoms vykdyti.
Dalis biudžeto gali būti skiriama dotacijoms rajonų, miestų biudžetams papildyti, žemės ūkiui bei žemės ūkio įmonėms subsidijuoti.
Biudžete paprastai sudaromas vyriausybės rezervo fondas padengti toms išlaidoms, kurių negalima numatyti tvirtinant biudžetą, pavyzdžiui, stichinėms nelaimėms, potvyniams.
Biudžeto pajamos skirstomos į dvi dalis – mokestines ir nemokestines. Mokestinės pajamos sudaro apie 95-97% viso valstybės biudžeto. Nemokestinės pajamas (apie 3-5% biudžeto) sudaro:
1. pajamos iš valstybės nuosavybės;
2. įplaukos, gautos pritaikius sankcijas, t.y. baudos už pajamų ir kitų apmokestinamųjų objektų slėpimą;
3. mokestis už aplinkos teršimą;
4. kitos nemokestinės pajamos.
Sukauptos pajamos yra paskirstomos daugeliui vartotojų. Mokesčiai yra pagrindinis valstybės pajamų šaltinis.
Mokesčiai – tai valstybės ar vietinės valdžios nustatyti privalomieji mokėjimai į atitinkamo lygio biudžetą (valstybinį, savivaldybių, SoDros).
Už šiuos privalomuosius mokėjimus jokia paslauga tiesiogiai mokėtojui neteikiama arba už įmokas nėra atlyginama. Kiekvienas mokestis susideda iš jo mokėtojo, t.y. subjekto, objekto, šaltinio, apmokestinamųjų vienetų, mokesčio tarifų arba kvotų, mokesčio bazės.
Mokesčio subjektas (mokėtojas) yra fizinis arba juridinis asmuo, privalantis mokėti įstatymais numatytus mokesčius ir rinkliavas.
Kiekvienas mokestis turi atskirus konkrečius to mokesčio mokėtojus, priklausomai nuo mokesčio paskirties. Mokesčio subjektas ne visada sutampa su tikruoju mokesčio mokėtoju (mokesčio nešėju). Mokesčio nešėjas juridiškai neatsakingas už mokesčio mokėjimą, bet dėl įstatymiškai numatytos mokesčio perkelimo tvarkos yra tikrasis mokesčio mokėtojas. Tokia mokesčio perkelimo sistema taikoma vartojimo mokesčiams (pavyzdžiui, pridėtinės vertės mokesčiui -PVM, akcizui). Valstybinės mokesčių organizacijos šiuos subjektus įtraukia į privalomųjų mokesčių mokėtojų sąrašus. Asmens pareiga mokėti tam tikrą mokestį nutraukiama, kai mokestis sumokamas arba kai jis įstatymiškai atšaukiamas.
Mokesčio objektais laikomos įstatymais apmokestinamos prekės, paslaugos, pajamos, turtas. Tai fizinių ir juridinių asmenų pajamos, turtas bei parduodamo turto kitiems asmenims vertė, tam tikros veiklos rūšys, prekių bei paslaugų pridėtinė vertė, teisė naudotis gamtos ištekliais, vertybinių popierių finansinių bei kreditinių operacijų rezultatai ir kiti objektai. Atskiras mokestis turi vieną ar kelis apmokestinimo objektus. Tai priklauso nuo mokesčio pobūdžio. Pavyzdžiui, žyminis ar konsulinis mokestis turi daug apmokestinamųjų objektų, o įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis – vieną objektą.
Mokesčio šaltinis – tai subjekto pajamos (pelnas, darbo užmokestis, renta, palūkanos, dividendai), iš kurių mokami mokesčiai. Atskirais atvejais mokesčio objektas ir šaltinis gali sutapti, pavyzdžiui, pelnas, asmeninės pajamos.
Apmokestinimo vienetas – tai ta mokesčio objekto dalis, kuriai nustatomas mokesčio tarifas. Apmokestinimo vienetu dažniausiai laikomas mokesčio objekto
matavimo vienetas. Pavyzdžiui, pajamų rnokesčio vienetas yra šalies piniginis vienetas, žemės rnokesčio – aras, hektaras ir pan.
Mokesčio tarifas yra rnokesčio dydis už vieną apmokestinamojo objekto vienetą. Mokesčių tarifai gali būti nustatyti absoliučiais dydžiais ir procentais. Procentiniai rnokesčių tarifai finansinėje praktikoje taikomi kaip proporciniai ir progresiniai, o kartais ir regresiniai. Proporciniai rnokesčių tarifai skaičiuojami pagal vienodą procentą nuo bendros apmokestinamojo objekto apimties (juridinių asmenų pelno rnokestis Lietuvoje), o progresiniai tarifai didėja, augant objekto apimčiai (dirbančių nepagrindinėje darbovietėje pajamų mokestis Lietuvoje).