Valstybinė kalba ir tautos kalba valstybinę kalbą per visą Lietuvos istoriją padėjo išlaikyti tvirtai sugniaužtas kumštis kariuomenė ir žmonių vienybė
5 (100%) 1 vote

Valstybinė kalba ir tautos kalba valstybinę kalbą per visą Lietuvos istoriją padėjo išlaikyti tvirtai sugniaužtas kumštis kariuomenė ir žmonių vienybė

Turinys

1. Įžanga…………………………………………………………3

2. Kariuomenės reikšmė…………………………………………3

3. Lietuva valdant karaliui Mindaugui…………………………..3

4. Valdovo diplomato Gedimino valdoma Lietuva………………4

5. Nuolatinių kovų su Kryžiuočiais laikotarpis………………….5

6. LDK galybės viršūnė………………………………………….5

7. Kodėl Lietuva buvo priimtinesnė užkariautoja negu Kryžiuočių ordinas užkariautosioms tautoms, šalims?………..6

8. Lietuvių kalba spaudos draudimo metais

(1864 – 1904 metais)…………………………………………………………6

9. Išvados…………………………………………………………………………….8

Įžanga

Visame pasaulyje yra daugybė valstybių, tautų ir tautelių, iš kurių daugelis turi savąją kalbą, papročius ir istoriją. Tačiau per visą žmonijos istoriją pasaulyje tarp žmonių vyko mūšiai, karai ir kiti konfliktai. Vienos gentys, tautos ar valstybės užkariauja kitas ir su ja arba asimiliuojasi, arba ją pavergia, ,,nužudo” tos tautos kalbą ir papročius ir primeta jai savuosius. Kitos valstybės ar tautos, po ilgo ,,tylėjimo” pasipriešina užkariautojams ir bando ištrūkti iš jų nagų, vienoms tai padaryti pavyksta ir jos atsigauna, ir kartais sukuria savo valstybę, kitoms to padaryti nepavyksta. Panaši situacija istorijoje buvo susiklosčiusi ir lietuvių tautai.

Kariuomenės reikšmė

Nuo pat lietuvių kaip tautos, o galbūt genties, paminėjimo, 1009 metų, ir netgi dar anksčiau lietuviai kovojo dėl savo gyvenamų žemių bei savo kalbos ir papročių nuo priešiškai ir grobikiškai nusiteikusių kaimynų, kurie stengėsi visais įmanomais būdais užimti kuo daugiau žemių. Tuomet didžiausią įtaką apsisaugojimui nuo priešų turėjo tautos kariuomenė, skirta apsiginti nuo priešų bei pulti svetimas žemes.

Lietuva ir Lenkija istorijoje jau patyrė skaudų smūgį kai aštuonioliktame amžiuje neteko savos valstybės dėl Rusijos, Austrijos ir Prūsijos agresyvumo, nes neskyrė pakankamai lėšų kariuomenei vystyti. Lietuvos – Lenkijos bajorai manė, kad jei jų valstybė nekels grėsmės kitoms valstybėms, jų irgi nieks nelies, tačiau jie skaudžiai klydo, ką ir parodo istorija. Neveltui Prancūzijos imperatorius Napoleonas I Bonapartas sakė, kad ,,jei nemaitinsi savos kariuomenės, tada maitinsi svetimą”.

Lietuva valdant karaliui Mindaugui

Po Lietuvos kaip valstybės sukūrimo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio, vėliau vienintelio Lietuvos karaliaus, Mindaugo valdymo laikais Lietuva buvo viena iš nedaugelio šalių, kuri vis dar buvo pagoniško tikėjimo. Šis faktorius įtakojo daugelio kitų valstybių kišimąsi į Lietuvos valstybinį ir religinį gyvenimą, mat kitos krikščioniško tikėjimo šalys buvo nepatenkintos Lietuvoje vyraujančiu tikėjimu ir laikė lietuvius išpažįstančius neteisingą tikėjimą. Žinoma, lietuviai nenorėjo pasiduoti ir gana sėkmingai priešinosi Kryžiuočių ir Livonijos ordinų įtakai. Tačiau Mindaugas, Lietuvos karalius, pamatė, jog Lietuvą sekina mūšiai su Kryžiuočių ir Livonijos ordinų kariuomenėmis, nors daugelis iš mūšių ir buvo Lietuvos naudai, pavyzdžiui Saulės mūšis, įvykęs 1236 metais prieš Kalavijuočių (Livonijos) ordiną, kurį lietuviai laimėjo. Mindaugas nusprendė krikštytis – dėl to jam 1253 metais buvo leista karūnuotis Lietuvos karaliumi -, nes Lietuvai kaip ,,baltai varnai” (vieninteliai pagoniško tikėjimo tautai) buvo sunku išsilaikyti krikščioniškame pasaulyje.

Nors Mindaugas ir pasikrikštijo, tapo Lietuvos karaliumi ir vedė Lietuvą krikščioniškos valstybės link, tačiau Kryžiuočiai vien tik Lietuvos karaliaus krikštu nebuvo patenkinti ir toliau puldinėjo Lietuvą. Lietuviai nenusileido Kryžiuočių ordinui ir tai įrodė Durpės mūšis, vykęs 1260 metais, kurį lietuviai laimėjo, pasinaudoję puikiai suplanuota taktika – įvilioti priešus į pelkes. Tačiau kaip lietuviai nenorėjo prarasti savosios kalbos ir gyvenamų žemių, taip pat nenorėjo prarasti ir savo tikėjimo, todėl pamatę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karaliaus Mindaugo veiksmuose grėsmę savajam tikėjimui, jį nugalabijo.

Valdovo diplomato Gedimino valdoma Lietuva

Po Lietuvos karaliaus Mindaugo Lietuvos valstybės vadeles į rankas perėmė Didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas, kuris buvo vienos garsiausių Lietuvos valdovų Gediminaičių dinastijos pradininkas. Šis Lietuvos valdovas išgarsėjo ne kaip didis karvedys, tačiau kaip gudrus, lyg lapinas, diplomatas. Kai kurie žmonės gali teigti, kad Didžiajam Lietuvos kunigaikščiui Gediminui Kariuomenės nereikėjo, kad jis ir be kariuomenės sėkmingai būtų valdęs šalį, ją išsaugojęs ir gynęs. Tačiau Gedimino valdymo laikais buvo susirėmimų su kitomis šalimis. Manau, kad sėkmingai diplomatiškai valdytų šalį, Gediminas turėjo turėti stiprų užnugarį, jeigu kartais diplomatinės derybos pavirstų į kalavijų susirėmimą. Todėl Didžiojo kunigaikščio Gedimino diplomatiniam valdymui didelę įtaką turėjo kariuomenė, kaip dešinioji valdovo ranka.

Nuolatinių kovų su Kryžiuočiais laikotarpis

Nieko nėra amžina, mirė ir Didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas,
kuris sostą perdavė savo sūnui Jaunučiui. Tačiau Jaunučio valdymu jo broliai Didieji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščiai Algirdas ir Kęstutis buvo nepatenkinti, todėl jie nuo sosto savo brolį nuvertė ir patys broliškai ėmėsi valdyti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Karų išvengti broliams nepavyko, priešingai kunigaikščių Algirdo ir Kęstučio valdymo laikotarpiu mūšiai prieš Kryžiuočių ordiną vyko nuolatos. Pietvakarinė Lietuvos dalis brolių valdymo laikotarpiu buvo nusiaubta dėl mūšių su Kryžiuočių ordinu. Nors Algirdas su Kęstučiu netaikė diplomatinio valdymo principo, o kaip tik konfliktus sprendė kalaviju, tačiau LDK Didžiojo kunigaikščio Algirdo valdymo metais prie Lietuvos teritorijos Algirdas prijungė didžiausius teritorijos plotus, kokių dar joks valdovas nebuvo prijungęs. Tai dar kartą įrodo, jog kariuomenė reikalinga ne tik apginti valstybę nuo užpuolikų, tačiau ir plėsti ją.

LDK galybės viršūnė

Po kunigaikščio Algirdo mirties valstybės valdymą perėmė kiti Gediminaičių dinastijos atstovai kunigaikščiai Jogaila ir Vytautas. Jiems valdant LDK įvyko aršiausi mūšiai prieš Kryžiuočių ordiną (Žalgirio mūšis, vykęs 1410 metais), po kurių Lietuva pasiekė savo galybės viršūnę. Tuomet Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija siekė nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Lietuva buvo apkrikštyta ir atvesta į krikščioniškąjį tikėjimą. Visą šią galybę pasiekė dviejų pusbrolių, Didžiųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščių, Jogailos ir Vytauto įžvalgus valdymas, pasinaudojus savo senelių, tėvų paliktu palikimu, ir stipri jungtinė Lietuvos – Lenkijos kariuomenė, kuri sutriuškino Kryžiuočių ordino armiją, kuri kėsinosi ne tik į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes, bet ir į jos papročius, turtus ir kalbą. Su tokia kariuomene LDK galėjo jaustis saugi ir stipri, kaip ir buvo iki Vytauto Didžiojo mirties.

Šiuo metu Jūs matote 54% šio straipsnio.
Matomi 1070 žodžiai iš 1994 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.