Vandens pauksciai
4.33 (86.67%) 3 votes

Vandens pauksciai

Savitas ir dosnus Lietuvos gamtos grožis.Palyginti nedidelėje mūsų respublikos teritorijoje sutelpa tiek daug margaspalvės ir daugialypės gamtos įvairovės.

Paukščiai- vieni iš ryškiausių gyvūnijos pasaulio atstovų. Jų gebėjimas skristi, plunksnų spalvingumas, savitas gyvenimo būdas nuo seno traukia žmogaus dėmesį. Kai matai valstybių sienas kertančius plunksnuotų keliautojų būrius, girdi saulės atokaitoj čiulbantį giesmininką, ir pasakymas ,,laisvas kaip paukštis“ užgauna kiekvieno jautriausias sielos stygas.Pavasarėjant labiausiai pasigendame paukščių, jų giesmės. Parskridę iš šiltųjų kraštų, jie trenkasi į savo pamėgtas vietas: miškus, laukus, prie upių ir ežerų…

Vandens paukščiai – tai sąlyginis terminas. Tai grupė paukščių, kurių gyvenimas daugiau ar mažiau susijęs su vandeniu.Pavyzdžiui, jūrinis erelis, erelis žuvininkas ar juodasis peslys tiesiogiai nėra vandens paukščiai, tačiau vanduo tai pagrindinis jų maisto šaltinis. Tą patį galima pasakyti ir apie kai kuriuos kitus paukščius, ypač tilvikinius, tačiau jiems labiau tiktų terminas ,,pelkių paukščiai“. Vandens telkinių pakrantėse aptinkama ir daugiau žvirblinių būrio paukščių, didelės dalies jų(kai kurių rūšių nendrinukai, krakšlių, ūsuotųjų zylių ir kt.) kitus net neaptiksi.Dar kiti paukščiai taip gerai prisitaikę plaukioti, nardyti ar maitintis vandenyje(narai, kragai), kad čia jie praleidžia visą gyvenimą; net krauna plūduriuojančius lizdus ir beveik niekada neišlipa ant žemės.

Vandens pakraščiuose ar salose perintys paukščiai

Juodakaklis naras . Tai retai perinti, traukianti, pajūryje žiemojanti rūšis. Žąsies dydžio, grakštus,gana puošnus, nors ir nespalvingas paukštis.Patino ir patelės galva ir kaklo viršus pilki. Nugarinė pusė juoda, išmarginta didelėmis baltomis dėmėmis. Kūno šonai juodi, o pilvinė pusė balta. Jaunikliai panašūs į suaugusius žiemos apdaru. Išsirita apaugę tankiais trumpais pūkais, pilkos spalvos. Juodakaklis naras – Šiaurės paukštis.Lietuvoje peri tik pavienės poros, kiek dažniau aptinkamas pajūryje migracijų metu ir žiemą. Peri giliuose, didesniuose ir mažesniuose miškų ežeruose. Maitintis gali nuskristi iki 5-8 km. Aktyvus visą parą. Puikiai mato ir girdi. Nuo žemės pakilti negali. Iš vandens kyla sunkiai, įsibėgėjęs. Jo stichija – vanduo. Puikiai plaukioja, nardo. Tačiau atsitiktinai pakliuvęs ant žemės jis esti bejėgis – negali net paeiti. Lizdus krauna vandens telkinių pakraščiuose ar nedidelėse salelėse prie pat vandens – taip, kad kilus pavojui galėtų greit pasislėpti vandenyje. Lizdas sukrautas iš vandens augalų, šalia augančių viksvų ir dumblo. Sudeda dažniausiai du gana stambius margus kiaušinius. Daugiausia narai minta įvairiomis žuvimis, pasigauna vėžiagyvių, moliuskų, kartais varlių ir dėlių.

Be juodakaklio, Lietuvoje migracijų metu aptinkamas ir rudakailis naras. O ledinis naras mūsų šalyje užregistruotas tik keletą kartų.

Kuoduotoji antis. Lietuvoje perinti rūšis. Vidutinio dydžio, juodos spalvos, šonai balti, nukaręs kuodukas. Patino galva, kaklas ir krūtinė juodi, violetinio atspalvio. Ant pakaušio – kuodas. Nugara juoda, sparnai su dėmelėmis. Pilvas ir šonai balti. Įsikuria vandens telkiniuose, kuriuose yra salų, gausu dugno augalijos, o pakraščiuose auga tankūs nendrynai.Peri augalijos sąžalynuose, plaukiojančiose salelėse, išplukusiose sąnašose.Nevengia ir žmogaus kaimynystės – įsikuria gyvenviečių vandens telkiniuose. Deda nuo 5 iki 18 kiaušinių. Kiaušiniai gana dideli, pilkšvi, tamsiai žalsvo atspalvio. Maitinasi daugiausia gyvulinės kilmės maistu: moliuskais, vėžiagyviais, vabzdžių lervomis, mažomis žuvytėmis. Migracijų metu didžiuliai jų būriai susitelkia Kuršių mariose, Nemuno deltoje bei kai kuriuose didesniuose ežeruose. Žiemoti lieka pavieniai paukščiai ar nedideli jų būreliai.

Lietuvoje dar peri didžioji antis, urvinė antis, pilkoji antis, šaukštasnapė antis, rudagalvė antis. Kitos rūšys retesnės.arba tik praskrendančios.

Laukys. Šiek tiek mažesnis už didžiąją antį. Nuo kitų vandens paukščių skiriasi juoda spalva ir balta kakta. Apsistoja ir lizdus krauna negiliuose mūsų vandenyse, kuriuose gausu siauralapių bei plačialapių švendrų, nendrių, meldų, o tarp jų – nedideli atviro vandens plotai. Ypač mėgsta ežerų užtakius, upių deltas, vandens saugyklas, tvenkinius, nedideles pelkes, netgi raistus. Lizdus krauna virš vandens augalijos, dažniausiai švendrynų, nendrynų tankmėse. Deda 7 – 11 šviesiai rusvų su juodais taškeliais ir dėmelėmis kiaušinių, iš kurių išsirita ilgais juodais pūkeliais apaugę jaunikliai. Ypač spalvingos jų galvos ir, kaip rašė T. Ivanauskas, „…tokių keistų spalvų neturi nei vienas mūsų paukščių, ir tikrai atrodo, lyg paukščiukas būtų padažytas aliejiniais dažais“. Minta vandens augalais ir gyvūninės kilmės maistu – vabzdžiais, vėžiagyviais, moliuskais. Jaukus,gana dažnai stebimas atviruose vandens plotuose. Tai vienas iš labiausiai paplitusių vandens paukščių. Gausiai peri pietų Lietuvos ežeruose, Žuvinte,Nemuno deltoje, rytų Lietuvos ir kituose ežeruose. Rudeniop telkiasi į didesnius būrius. Lietuvoje žiemoti lieka tik pavieniai paukščiai ar nedideli jų
būreliai.

Laukys – vienas svarbiausių mūsų vandens paukščių. Naudingas ir kaip medžioklės objektas. Noriai apsigyvena įvairiuose dirbtiniuose vandens telkiniuose, užželiančiuose ežeruose, prisitaiko prie sukultūrinto kraštovaizdžio.

Upinis kirlikas . Perinti, traukianti rūšis. Tai mažiausias sėjikinių šeimos paukštis, vieversio dydžio. Patino nugarinė pusė rusvai pilka. Kakta balta. Viršugalvio priekinė dalis juoda, kita – pilkai rusva. Smakras, kaklas ir visa pilvinė pusė baltos spalvos. Pagurklyje ryškiai juoda apykaklė. Patelė panaši į patiną, bet jos juoda apykaklė blankesnė. Gyvena jūrų smėlėtose bei akmenuotose pakrantėse ir salose, tolimoje šiaurėje tundrinių ežerų ir upių pakraščiuose. Lizdą įsiruošia smėlėtose ir akmenuotose pakrantėse. Tai duobutė, išklota akmenukais ar kriauklelėmis. Deda dažniausiai 4 melsvai pilkus, pilkai rudus arba gelsvus, gausiai išmargintus rusvai rudomis ir šviesiai pilkomis dėmelėmis kiaušinius. Manoma, jog Baltijos pajūryje išveda dvi vadas. Minta smulkiais bestuburiais, dažniausiai įvairiais vabzdžiais ir jų lervomis.Aptinkamas Lietuvos pajūryje ( negausiai ) .Mielai apsigyvena upių ir ežerų pakrantėse, žuvininkystės tvenkiniuose, karjeruose, net dirbamuose laukuose, dykvietėse. Ne kartą jų lizdų teko rasti Nemuno deltos apsemtose pievose ant žvyrkelių.

Nemuno deltoje bei pajūryje negausiai randamas perintis kiek stambesnis jūrinis kirlikas. Visoje Lietuvoje įprastas krantinis tilvikas.

Rudagalvis kiras. Perinti, traukianti, retkarčiais žiemojanti rūšis. Maždaug varnos dydžio. Šį gausiausią mūsų krašto kirą nesunku pažinti iš rudos galvos. Patino ir patelės kaklas, kūno priekinė dalis ir uodega balti. Nugara ir sparnai šviesiai pilki. Aptinkamas vidaus vandenyse, pelkėtose vietose. Labiausiai mėgsta seklius ežerus, tvenkinius. Lizdus krauna salose, pelkių kupstuose, raistų klampynuose. Jį visus metus pastebėsi prie vandens telkinių, miestuose, laukuose, net sąvartynuose. Gyvena didesnėmis ( net iki kelių tūkstančių porų ) ar mažesnėmis triukšmingomis kolonijomis ežerų, žuvininkystės tvenkinių, karjerų salose ar įvairių vandens augalų sąžalynuose. Jų kolonijose triukšmas nesiliauja net sutemus. Lizdai kartais būna visiškai šalia vienas kito. Lizduose dažniausiai dedama po tris kiaušinius. Minta vabzdžiais, varliagyviais, žuvimis, rečiau – smulkiais žinduoliais. Per pastaruosius tris dešimtmečius šių kirų gausėja nepaprastai sparčiai. Išsiplėtė arealas, išaugo kolonijos. Didžiausia kolonija įsikūrusi Žuvinto ežere. Naudingas. Sunaikina gausybę kenksmingų vabzdžių, jų lervų bei kitų žalingų žemės ūkiui bestuburių. Kirų kolonijose mėgsta perėti antys, kragai, laukiai. Čia saugomi ir jų lizdai.

Be rudagalvio kiro, mūsų šalyje dažniau ar rečiau aptinkama dar 12 kirų rūšių. Negausiai peri mažieji, paprastieji, sidabriniai kirai. Pats stambiausias ( žąsies dydžio ) – balnotasis kiras.

Upinė žuvėdra. Perinti, traukianti rūšis. Tai grakštus vandenų paukštis juodu lyg kepuraite uždengtu viršugalviu. Snapas raudonas juodu galiuku. Uodega iškirpta kaip kregždės. Strazdo dydžio. Gyvena didesnėmis ar mažesnėmis kolonijomis. Labiausiai mėgsta didesnes upes su lėkštais smėlėtais krantais ir seklumomis ir tokio pat pobūdžio ežerus nelabai gilius, bet su švariu, skaidriu vandeniu. Taip pat ežerų dumblėtas saleles, sangrūdas, esančias netoli pakraščių. Lizdus krauna smėlėtose upių, ežerų, tvenkinių ar marių salose. Lizdas – žemėje iškapstyta duobutė, retkarčiais išklojama žolių stiebeliais. Didesnius lizdus krauna dumblėtose vietose. Dažniausiai deda 3, kartkartėmis 1, 2 ar 4 kiaušinius. Jų lizdų su kiaušiniais galima rasti jau nuo gegužės pradžios, o dar neskraidančių jauniklių – ir rugpjūčio viduryje. Minta smulkia žuvimi: aukšlėmis, smulkiomis raudėmis ir kuojomis arba kartuolėmis. Be to lesa daug vabzdžių. Upinių žuvėdrų lizdavietės negausios, todėl ši rūšis saugotina ir globotina.

Mūsų šalyje dar peri mažosios žuvėdros, aptinkamos poliarinės, raibasnapės. Pati didžiausia stambiu raudonu snapu – plėšrioji žuvėdra.

Remeza. Perinti, traukianti, žiemojanti rūšis. Nedidelis paukštelis,šiek tiek mažesnis už naminį žvirblį. Ją nesunku pažinti iš rudos nugaros ir juodų dėmių galvoje prie akių. Įsikuria vandens telkinių pakrantėse, salose, augančiuose pavieniuose medeliuose. Ypač mėgsta krūmais apaugusius durpynų karjerus, žuvininkystės ūkių tvenkinius. Kartais lizdų aptinkama toli nuo vandenų. Patinėlis pradeda sukti lizdą vienas ir jei per kurį laiką neatsiranda „žmona“, skrenda į kitą vietą ir „stato“ naują būstą. Lizdą baigia sukti atsiradus patelei. O lizdelis tikrai dailus – uždaras maišelis su „rankove“ šone. Joks kitas mūsų sparnuotis tokio susisukti nemoka. Medžio šakos gale lizdą pina iš įvairių augalų plaušų bei pūkų. Lizdo teritorijoje suaugę paukščiai nuolat cypsi. Tad išgirdę jų balsą kiek paieškoję rasime ir lizdelį. Lizdai paprastai sukami kelerius metus tame pačiame medyje. Į lizdą patelė sudeda 5-10 pailgų baltų kiaušinių. Dabar perinčių aptinkama beveik visuose rajonuose. Gana įprastos Žuvinto rezervate, Nemuno deltoje, Biržų apylinkėse ir kitur.
žiemavietes išskrenda rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais. Kartais pavienės remezos žiemoja ir mūsų krašte.

Krantinis tilvikas. Perinti, traukianti rūšis. Kiek mažesnis už varnėną. Patino ir patelės kūno viršus pilkai rusvas su bronziškai žalsvu atspalviu. Nugara juosvai dėmėta. Apatinė kūno pusė balta. Gyvena miškingų vandenų pakrantėse. Galima aptikti prie didelių upių ir mažų miško upelių, ežerų, ypač dažnai įsikuria salose. Mėgsta smėlėtas, žvirgždėtas ir dumblingas pakrantes. Vengia pelkėtų, gausiai žole, nendrėmis bei meldais apaugusių vietų. Paprastai laikosi pakrantėje prie pat vandens. Bėgioja greitai, dažnai sustoja ir virpina uodega panašiai kaip kielė. Skrenda prie pat vandens. Lizdą slepia tarp krūmelių ir žolių. Atviroje vietoje peri rečiau. Deda po 4 kiaušinius. Jie kiek blizgantys, balsvi ar rusvi, išmarginti smulkiais rausvais ar tamsiai rudais taškučiais ir dėmelėmis bei brūkšneliais. Peri gegužės mėnesį. Minta smulkiais vabzdžiais,jų lervomis bei kitais bestuburiais. Šis tilvikas būdingas mūsų vandenų paukštis. Lietuvoje jų gausu. Daug šių tilvikų gyvena Nemuno, Neries, Žeimenos pakrantėse.

Didžioji antis. Perinti, traukianti, žiemojanti rūšis. Visiems gerai pažįstamas vandens paukštis. Iš jos yra kilusios laukinės antys. Patinai žalsvomis metalo blizgesio galvomis su balta juostele ant kaklo. Patelės rusvai margos. Mėgsta ramius, nuošalius ežerus, užtakius, nendrėmis bei švendrais apaugusius tvenkinius. Gausesnės ežeringuose rajonuose – rytų Lietuvoje ir Dzūkijoje, taip pat pajūrio zonoje, Nemuno deltoje. Aktyvesnė prietemoje. Lizdus krauna įvairiose vietose, net ir toliau nuo vandens telkinių.Yra tekę rasti jų lizdų gūdžiame tamsiame eglyne ar net aukščiau nuo žemės – baltojo gandro ir suopio lizduose, šiaudų kūgiuose.Peri ežerų, upių pakrantėse, didesniuose viksvynuose, švendrynuose, pelkėtose pievose. Dažnai įsitaiso patvinusiuose miško raistuose,pelkėse, kupstynuose, durpynuose. Lizduose paprastai randama 10 – 12 kiaušinių. Labai daug didžiųjų ančių lizdų išplėšia valkataujantys šunys, kiti plėšrūnai. Žuvus dėčiai, po kiek laiko patelės vėl deda kiaušinius. Pirmuosius kiaušinius jau galima rasti kovo pabaigoje, tačiau masiškai pradeda dėti balandžio mėnesį. Minta labai įvairiu maistu: lesa jaunus augalų daigus, lapus,žiedus, sėklas, javų grūdus. Būriais ir grupėmis skrenda ganytis į ražienas, pasėlių plotus. Neretai atskrenda į ąžuolynus lesti gilių. Vasara minta smulkiais vandens gyvūnais: juos randa dugne, ant augalų, dumble.Lesa moliuskus, vėžiagyvius, vandens vabalus, uodų lervas, buožgalvius, smulkesnes varles. Maitinasi ir tamsoje.Su maistu sulesa daug smėlio, žvyro ir didesnių akmenukų, kurie atlieka gastrolitų vaidmenį. Tai gausiausia Lietuvoje ančių rūšis; svarbus medžioklės objektas. Be didžiųjų, mūsų šalyje dar gyvena šaukštasnapės, smailiauodegės, cyplės, pilkosios ir kitų rūšių antys. Mažiausios – rudagalvės ir dryžgalvės kryklės.

Tulžys. Perinti, traukianti, žiemojanti rūšis. Vienas iš spalvingiausių paukščių Lietuvoje. Tulžys yra trumpauodegis, ilgasnapis, kiek didesnis už žvirblį. Jį lengva pažinti iš ryškių spalvų. Jo kūno viršutinėje dalyje vyrauja mėlynai žalia spalva, apatinė dalis ryškiai ruda. Snapas, palyginti su paukščio kūnu, didelis, juosvas, o raudonos kojos labai trumpos. Pamatyti jį galima prie sraunių ir žuvingų upių, rečiau ežerų. Net migruodamas nenutolsta nuo vandens. Skrenda visiškai arti vandens paviršiaus, mėgsta tupėti ant virš vandens nusvirusių medžių šakų arba kokio nors iš vandens išlindusio daikto; nuo jų ir gaudo grobį staiga puldamas žemyn ir panirdamas į vandenį. Neretai skraido vandens paviršiumi ieškodamas žuvų. Jas pamatęs tankiai plasnodamas sparnais pakimba ore lyg kolibris ir staiga neria į vandenį. Peri prie skaidriavandenių stačiais, yrančiais krantais vandens telkinių – upių rečiau ežerų. Lizdus rausia stačiuose upių šlaituose. Nemuno deltoje, trūkstant tokių vietų, tulžiai urvelius išsirausia žemėse tarp išvirtusių paupėse medžių šaknų. Deda 5-8 baltus kiaušinius. Per vasarą išveda 2 – 3 vadas. Pavieniai tulžiai Lietuvoje žiemoja. Tada juos galima pamatyti prie neužšalusių vandens telkinių net miestuose. Tylus, atsargus paukštis. Žmogaus arti neprisileidžia. Nemėgsta giminaičių kaiminystės, todėl laikosi pavieniui ir tik veisimosi laikotarpiu poruojasi. Savo urveliu naudojasi keletą metų. Minta smulkia žuvimi, varliagyviais, vabzdžiais, vėžiagyviais ir kitais bestuburiais bei jų lervomis.Negausus, todėl žalos ūkiui nedaro. Iš dalies naudingas, nes naikina vabzdžius, tarp jų laumžirgių lervas, mintančias žuvų ikrais bei mailiumi, taip pat menkavertes žuvis – verslinių žuvų konkurentus.

Švygžda. Perinti, traukianti rūšis. Švygžda yra kiek didesnė už varnėną ir mažesnė už griežlę. Ją nesunku pažinti iš daugybės smulkių baltų dėmelių viršutinėje kūno dalyje ir ant kaklo. Patino kūno viršutinė pusė žalsvai rusva, išmarginta tamsiomis dėmėmis ir baltais taškeliais.Pečių plunksnos su pailgomis baltomis dėmelėmis. Kaklas ir krūtinė žalsvi, tankiai baltai dėmėti. Kūno šonai skersai dryžuoti. Pilvo vidurys baltas.
vairuojamosios plunksnos žalsvos. Patelė ne tokių ryškių kaip patinas spalvų, jos kūno viršus šviesesnis. Apsigyvena klampiose žemapelkėse, plovose su aukšta žoline augalija, viksvomis. Mėgsta ir ežerų , ir upių pakraščius, įsikuria prie žuvininkystės ūkių tvenkinių, durpynų karjeruose. Pasitaiko ir netipiškame biotope įsikūrusių porų . Tokie netipiški biotopai – tai miestų tvenkiniai, kuriuose švygždos mielai gyvena. Lizdą suka drėgnose pievose tarp tankių augalų, rečiau nendryne ant kupsto. Lizdo apačia siekia vandenį ar žemę. Deda 7-15 kiaušinių. Jie ovalūs, blizgantys, gelsvi arba žalsvi su daugybe rusvos spalvos taškelių. Mūsų sąlygomis gali išvesti 2 vadas. Minta vandens moliuskais, vabzdžiais,bei jų lervomis. Lesa truputį ir augalinio maisto ( augalų sėklų ). Prie pakitusių aplinkos sąlygų prisitaiko sunkiai.

Šiuo metu Jūs matote 42% šio straipsnio.
Matomi 2646 žodžiai iš 6346 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.