Vandens tarša
5 (100%) 1 vote

Vandens tarša

Referatas

“Vandens tarša”

Darbą parengė:

1. ĮVADAS

Vanduo – itin vertingas ir nepakeičiamas gamtos turtas. Be jo nebūtų gyvybės mūsų planetoje. Vanduo yra sudėtinė dalis visos gyvosios gamtos, visų gyvų organizmų medžiagų apykaitos ir egzistavimo pagrindas. Žmogus be vandens gali išgyventi tik apie savaitę. Su vandeniu labai susijusi žmogaus buitis, rekreacija, taip pat žuvininkystė, pramonė, hidroenergetika, žemės ūkis ir vandens transportas. Dėl nuolatinės vandens apytakos gamtoje formuojasi Žemės klimatas, paviršius.

Vanduo Lietuvoje gerbiamas nuo mūsų protėvių laikų – upės ir ežerai buvo laikomi šventais. Prie upių apsigyveno pirmieji Lietuvos gyventojai, atsiradę čia atšilus poledynmečio klimatui. Upės ir ežerai gavo vardus anksčiau, negu atsirado kaimai, todėl būtent jų vardais vėliau pavadinti miestai (Nevėžis – Panevėžys, Anykšta – Anykščiai, Vilnia – Vilnius, Šalčia – Šalčininkai ir t. t. ). Vėlesniais laikais prie upių, ypač jų santakose, glaudėsi piliakalniai, nes natūralus vandens barjeras labai sustiprino gynybinius pajėgumus.

Didelę reikšmę upės, kaip vandens keliai, turėjo senajai prekybai. Jau XIIIa. vyko laivyba Nemunu, Nerimi ir Nevėžiu. Pirmose dviejose upėse nuo XIVa. buvo valomos rėvos, trukdančios praplaukti didesniems laivams.

Nuo seno buvo naudojama ir tekančio vandens energija – statomi vandens malūnai, kitos jėgainės. Vandens energija buvo varomi kūjai ir kiti kalvės padargai, ji naudota popieriaus dirbtuvėse, vėliau – hidroelektrinėse.

2. VANDUO BIOSFEROJE

Vanduo nuolat juda, teka, garuoja, maišosi, kietėja, iškrenta krituliais, sudarydamas mažosios ir didžiosios apytakos ciklus. Šių ciklų pagrindinė valdytoja – Saulė arba, tiksliau, jos spindulių energija. Žemės sausumos plotas yra beveik 150mln. km2, o vandens – 362mln. km2. Hidrosferoje yra 1,4milijardo km3 vandens, iš kurių tik apie 2,5 – 3% (35 – 42mln. km3) yra gėlasis vanduo. Visas kitas – sūrus. Atrodo, kad gėlojo vandens vienam gyventojui tenka labai daug – apie 7 – 8mln. m3. Tačiau didžiausios jo atsargos (apie 70%) susikaupusios poliariniuose ir kalnų ledynuose ir jų praktinis panaudojimas yra per brangus. Apie 29 – 30% gėlojo vandens yra požemyje, 0,26% ežeruose, 0,05% sudaro dirvožemio drėgmė, 0,03% yra pelkėse, 0,0036% atmosferoje, 0,006% – upėse ir 0,003% yra gyvuosiuose organizmuose.

Tad beveik 70% viso Žemės paviršiaus užima Pasaulinis vandenynas, reguliuojantis planetos klimatą ir drėgmės balansą hidrosferoje. Kartu – tai Žemės plaučiai, pagaminantys daugiau kaip pusę reikalingo deguonies. Dinaminės vandens apytakos koncepcija atsirado senovės Kinijoje maždaug prieš 3000metų. Vėliau patikslinta ir nustatyta, kad vanduo atmosferoje atsinaujina maždaug per 9paras, upėse – per 12parų, dirvoje – tik per metus. Globaliniu mąstu visi požeminiai vandenys atsinaujina per 5000metų, o vandenynų – per 3000metų.

3. VANDENS IŠTEKLIAI

Daugiausia vandens sukaupta Pasaulio vandenyne (96,5%). Į jo sudėtį įeina vandenynai, jūros, įlankos, užutėkiai, sąsiauriai. Pasaulio vandenynas užima 361mln. km2, arba 70,8% viso Žemės paviršiaus ploto.

Lietuvai svarbi Baltijos jūra, kurios plotas apie 380tūkst. km2, vidutinis gylis 86m ir didžiausias gylis 459m.

Visas vandenynų, iš dalies požeminis ir ežerų vanduo yra sūrus ir sudaro net 97,47% viso vandens kiekio. Šis vanduo kol kas dar naudojamas labia ribotai. Plačiausiai naudojamas ir vertingiausias yra gėlas vanduo, kuriams tenka tik 2,53% viso momentinio vandens kiekio. Be to, gėlo vandens pagrindinė masė glūdi sukaustyta Antarkties, Grenlandijos, Arkties bei kalnų ledynuose. Ledynai dengia 16,2mln. km2 Žemės paviršiaus. Tuos ledynus tolygiai paskirsčius, jie planetą padengtų 48m storio sluoksniu. Tai didelis gėlo vandens rezervas.

Gamtoje vyksta nuolatinė vandens apytaka. Veikiamas Saulės energijos, vanduo garuoja ir prisotina atmosferą vandens garais. Iš jų susidaro krituliai – pagrindinis gėlo vandens šaltinis. Dalis kritulių nuo Žemės paviršiaus išgaruoja, kiti patenka į dirvą ir sunaudojami augalų transpiracijai bei papildo požeminį vandenį, o dar kiti suteka į upes bei kitus vandens telkinius.

Dėl apytakos vandens ištekliai naulat atsinaujina. Tai svarbi vandens savybė, dėl kurios pasipildo gėlo vandens ištekliai ir savaime apsivalo užterštos upės. Dėl nuolatinio bei nepertraukiamo teršimo nutekamuoju vandeniu daugelis upių nebepajėgia savaime apsivalyti.

Vandens apytakai ypač svarbus upių nuotėkis, kurį sudaro ne tik paviršinis, bet ir požeminis vanduo. Dėl metinio upių nuotėkio, kuris yra apie 20 – 30kartų didesnis už momentinius upių vagų vandens išteklius, labai padidėja gėlo vandens ištekliai. Šis nuotėkis kontinentuose labai skiriasi.

Vandens nuotėkis iš ploto vieneto (km2) yra mažiausias Australijoje ir Afrikoje, o vienam gyventojui – Europoje ir Azijoje. Vidutinis daugiametis vandens nuotėkis yra maždaug pastovus dydis (nors kai kuriais metais įvairiose vietovėse jis gali labai skirtis), tuo tarpu vienam gyventojui tenkantis nuotėkis kasmet mažėja vidutiniškai 2%, nes maždaug tokiu mastu daugėja gyventojų. Ypač sparčiai daugėja Afrikos gyventojų. Dėl
netolygaus vandens nuotėkio pasiskirstymo erdvėje ir laike realiai galima panaudoti tik apie 40% tų vandens išteklių. Ypač jaučiamas “vandens badas” pusdykumėse ir dykumose. Sunkiau apsirūpinti švariu geriamu vandeniu ir dėl jo trešimo gamybos atliekomis. Todėl dabar maždaug pusė žmonijos jaučia vandens badą ir milijonai jų miršta dėl vandens blogos kokybės bei stokos. Tai verčia racionaliai naudoti bei saugoti vandens išteklius.

Racionaliai naudoti upių nuotėkį trukdo jo didelis svyravimas per metus bei per ilgesnius laikotarpius. Pavyzdžiui, upių potvynių metu per trumpą laiką nuteka apie du trečdaliai metinio vandens kiekio. Tuos vandens išteklius būtų galima geriau panaudoti statant tvenkinius.

Lietuvos geografinėse srityse paviršinis ir požeminis nuotėkiai labai skiriasi. Mažiausiai jie yra Vidurio Lietuvoje, kur iškrinta mažiau kritulių, intensyvinė transpiracija ir didesnis garavimas iš Žemės paviršiaus. Vakarų ir Rytų Lietuvos kalvotame reljefe šie nuotėkiai yra apie 2kartus didesni.

Lietuvos teritorijoje išskirti 5pagrindiniai vandens baseinai, iš kurių vanduo teka į Baltijos jūrą (Nemuno, Mūšos – Nemunėlio, Ventos, Baltijos pajūrio ir Dauguvos baseinai).

Upės užšąla vidutiniškai gruodžio pabaigoje – sausio pradžioje. Ledai tirpti pradeda vasario pabaigoje – kovo pradžioje ir baigia antrojoje kovo pusėje. Didesnė vandens dalis upėmis nuteka per pavasario potvynį, o vasarą, ypač mažesni upeliai, maitinami paviršinio vandens, dažnai visai išdžiūsta. Todėl itin svarbu vandens nuotėkį reguliuoti statant vandens talpyklas ir naudoti jų vandenį vasarą, kada yra vandens mažiausias nuotėkis ir didžiausi poreikiai.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1072 žodžiai iš 3334 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.