Vandens tarša1
5 (100%) 1 vote

Vandens tarša1

Vandens tarsa

Vandens, visų pirma upių, teršimas ir toliau lieka opiausia Lietuvos ekologine problema. Nors dėl pastarųjų metų pramonės nuosmukio bei sumažėjus chemikalų vartojimui žemės ūkyje gerokai sumažėjo ir vandenų tarša, tačiau daugelio Lietuvos upių, taigi ir Kuršių marių būklė ir toliau lieka krizinė. Apskaičiuota, kad pastačius Kauno nuotekų valymo įrengimų bent mechaninę dalį ir biologinius Vilniaus, Šiaulių ir Klaipėdos valymo įrengimus, biologinė tarša Lietuvoje sumažėtų apie 70%. Taigi padėtis iš esmės pagerėtų, tačiau iki šių darbų pabaigos dar toloka.

Nors buitinėms reikmėms Lietuvoje daugiausia vartojamas geros kokybės požeminis vanduo, tačiau kaimo vietovėse vartojamas negilių šulinių vanduo gana dažnai yra užterštas nitratais gerokai virš leistinų normų. Ir toliau rimta problema yra ežerų bei Kuršių marių ir Baltijos jūros eutrofikacija. Nors mažiau vartojant mineralinių trąšų gerokai sumažėjo biogeninių medžiagų išplovimas į paviršinius vandens telkinius bei gruntinius vandenis, bet dėl antrinių teršimo procesų vandens kokybė beveik negerėja.

Vandens vartojimas ir teršimas:

Įvairiems poreikiams iš Lietuvos vandens šaltinių pastaraisiais metais suvartojama virš keturių milijardų kubinių metrų vandens. 1993 metais buvo suvartota 4.59 milijardo kubinių metrų. Apie tris milijardus kubinių metrų šio kiekio (1993 m. – 2.99 milijardai) sudaro Drūkšių ežero vanduo, vartojamas Ignalinos AE reaktorių aušinimui. Atsižvelgiant į tai, kad toks vandens vartojimas yra labai specifinis ir lokalaus pobūdžio, be to, gerokai iškreipia bendrą Lietuvoje suvartojamo vandens balansą, toliau analizuojant šis kiekis neįtraukiamas į bendrą užteršto vandens kiekį.

Be minėto vandens vartojimo energetikos reikmėms, daugiausia jo suvartojama buityje ir ūkyje (beveik 50 %), pramonės reikmėms (apie 25 %), žuvininkystėje (apie 25 %) ir žemės ūkyje (apie 2 %). Pastarųjų penkerių metų vandens vartojimo dinamika pateikta 3.1 paveiksle.

Dėl ekonomikos nuosmukio nuo 1991 metų vandens pradėta vartoti vis mažiau. Didžiausias sumažėjimas buvo 1992 ir 1993 metais. Praeitais metais pramonėje vandens suvartota perpus mažiau negu ankstesniais (1988-1990), o žuvininkystėje ir žemės ūkyje – beveik triskart mažiau.

Mažiau vandens vartojant, gerokai sumažėjo ir užteršto vandens nuotekų kiekis. 1988-1990 metais per metus susidarydavo apie 500 mln. kubinių metrų užteršto vandens nuotekų, o 1992 metais jų buvo 390 mln. kubinių metrų, 1993 metais – 360 mln. kubinių metrų.

Valymo įrenginiuose iki didžiausios leistinos taršos normų išvalytos nuotekos sudaro tik 25% bendro nuotekų kiekio. Beveik pusė užteršto vandens išleidžiama į paviršinius vandenis nepakankamai išvalytos (tik po mechaninio valymo), arba valytos nepakankamo našumo biologinio valymo įrenginiuose, ir apie 20% – visiškai nevalyta. Likusi užteršto vandens dalis (apie 5%) išleidžiama į filtracinius laukus.

Pastebėtina, kad didžioji visiškai nevalyto vandens dalis (apie 90% jo bendro kiekio) išleidžiama Kaune į Nerį ir Nemuną.

Upės;

Lietuvoje yra: virš 29 900 upių, upelių ir kanalų, ilgesnių kaip 250 m; 28 200 upių, upelių ir kanalų, ne ilgesnių kaip 10 km; 758 upės, ilgesnės kaip 10 km; 18 upių, ilgesnių kaip 100 km; 9 upės, ilgesnės kaip 200 km.

Pagrindinės vandens arterijos – Nemuno – ilgis yra 937 km, iš jų 475 km teka Lietuvos teritorija. Antrosios pagal ilgį upės – Neries – bendras ilgis 510 km, iš jų 276 km teka Baltarusijos žemėmis. Nuo versmių iki žiočių per Lietuvą teka Šventoji – 249 km; antroji pagal ilgį (213 km) – Minija.

Vykdant melioracijos darbus, buvo sureguliuota virš 75% upių ir upelių. Iš natūralių 63.7 tūkst.km nereguliuotų upių likę apie 17 tūkst.km, tarp jų 9 – didžiosios.

1992-1993 m. vandens kokybė buvo stebima 46 upėse, 101 vietoje, apie 5 tūkst.km upių tinkle, turint tikslą nustatyti iki 55 vandens kokybės fizinių, cheminių ir biologinių rodiklių.

Gamtinis fonas buvo stebimas penkiose mažose upėse: Minčioje, Skrobluje, Juostoje, Veivirže ir Upitoje. Buvo tiriamas 16 upių vandens užterštumas žiotyse, 11 vandens kokybės kontrolės vietų yra pasieniuose. Daugiausia vandens užterštumo stebėjimų vietų yra žemiau miestų – 43. Aukščiau miestų vanduo tiriamas 32 vietose: jų tyrimai rodo, koks vanduo atiteka gyventojams. Be to, 21 iš šių vietų tyrimų rezultatai atspindi žemdirbystės poveikį. Dubysos, Šešuvio ir Šušvės vandens užterštumo tyrimai žiotyse daugiausia rodo žemdirbystės išsklaidytos taršos poveikį, nes į šių upių baseinus patenka palyginti nedaug buitinių nuotekų.

Daugiausia teršiančių medžiagų į upes patenka iš 6 Lietuvos miestų: Kauno, Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio ir Alytaus.

Ežerai:

Lietuvoje yra 2834 ežerai, kurių plotas didesnis kaip 0.5 ha. Bendras jų plotas – 87 643 ha. Lietuvos ežeringumo vidurkis yra apie 1.5%, tačiau skirtingose šalies dalyse šis procentas yra labai įvairus.

Pagrindinių hidrocheminių parametrų – ištirpusio deguonies koncentracijos ir pH reikšmių stebimuose Lietuvos ežeruose analizė rodo, kad per pastaruosius 10-15 metų šie parametrai keitėsi nedaug Deguonies režimas paviršiniame
vandens sluoksnyje geras: deguonies koncentracija kinta 8-10 mg/l ribose, tik kai kuriais metais priklausomai nuo klimato sąlygų sumažėdama iki 6-7 mg/l. Nežymiai deguonies koncentracija mažėja Tauragne, tačiau mažiausiai ištirpusio deguonies yra Lūksto ežero vandenyje.

Foniniuose Lietuvos ežeruose deguonies stoka paviršiniame vandens sluoksnyje gali susidaryti tik esant ledo dangai, bet tokiuose eutrofikuotuose ežeruose, kaip Žuvintas, ypač kai kuriose jo vietose, deguonies koncentracija ir esant atviram ežero paviršiui gali sumažėti iki 3.0-4.0 mg/l (3.9 pav.).

3.9 pav. Deguonies koncentracija (mg/l) Žuvinto ežero paviršiniame (A) ir priedugniniame (B) sluoksniuose 1993 m.

Esant terminiam sluoksnių pasiskirstymui, įvairios kilmės ir tipo ežeruose vertikali hidrocheminių parametrų kaita skirtinga. Pavyzdžiui, rugpjūčio mėnesį, kai sluoksnių terminis pasiskirstymas ryškus, Tauragno ežere deguonies koncentracija nuo 9.0 mg/l paviršiniame vandens sluoksnyje sumažėja vos iki 6.0 mg/l 8-10 m gylyje. Tačiau Dusios ežero vandenyje, esant žymiai mažesniam temperatūriniam gradientui, 16-20 m gylyje yra tik 1.0-1.5 mg/l deguonies.

Kauno marios per 40 egzistavimo metų tapo hipertrofizuotu vandens telkiniu. Vienas iš esminių hipertrofikacijos požymių – didelė absoliutinė deguonies koncentracija bei paviršinio vandens sluoksnio prisotinimas deguonimi intensyvios fotosintezės periodu, taip pat deguonies stoka giluminiuose sluoksniuose esant terminiam pasiskirstymui ir paviršiniame vandens sluoksnyje upinėje marių dalyje fitoplanktono irimo metu.

Paviršiniame vandens sluoksnyje didžiausia ištirpusio deguonies koncentracija siekia 16.8-18.8 mg/l (prisotinimas 203-234%). Giluminiuose sluoksniuose, esant terminiam sluoksnių pasiskirstymui, deguonies koncentracija sumažėja iki 0.10-2.50 mg/l (1-30%), o paviršiniame vandens sluoksnyje upinėje marių dalyje fitoplanktono irimo metu iki 1.0-3.0 mg/l (10-30%)

Kauno marių vandenyje organinių medžiagų koncentracija 3-4 kartus didesnė negu mezotrofiniuose Lietuvos ežeruose, 2 kartus – negu eutrofiniuose Lietuvos ežeruose ir Nemuno vandenyje. Biogeninių medžiagų koncentracijos Lietuvos ežeruose nėra didelės (3.5 lentelė).

Būtina išskirti dar vieną bendrą įvairių tipų Lietuvos ežerams požymį: mineralinių biogeninių medžiagų sudėtyje vyrauja azoto junginiai. Azoto ir fosforo santykis paprastai svyruoja nuo 2.5 iki 5.

Kauno marių vandenyje gausu biogeninių medžiagų, tačiau ir jų kitimo tendencijos per 20-30 metų nežymios.

Kauno marių vandenyje vyrauja amonio jonai, kurių koncentracija atskirais metų laikotarpiais 1.5-3 kartus viršija DLK, lygią 0.020 mg N/l. Nitratų koncentracija Kauno mariose neviršija DLK, tačiau yra nemaža: 0.630-1.420 mgN/l. Nitritų dažniausiai aptinkami tik pėdsakai, ir tik retais atvejais jų koncentracija siekia 0.062-0.100 mgN/l (3-5DLK).

Kuršių marių ir Baltijos jūros vandenų kokybė:

Kuršių marių būklė daugiausia priklauso nuo Nemuno upe plukdomų, įvairiausių teršalų prisotintų vandenų. Šiaurinę Kuršių marių dalį aeruoja, o retkarčiais ir teršia Klaipėdos sąsiauriu įsiveržiantys sūrūs jūros vandenys. Be to, vandenų bei teršalų dalis į Kuršių marias patenka Deimenos atšaka, Danės ir Smeltalės upėmis. Nemažai teršalų patenka ir iš atmosferos (2 skyrius). Nemunas surenka vandenis iš 98.2 tūkstančių kvadratinių kilometrų ploto. Upė žemiau Panemunės (46 km nuo žiočių) skyla į dvi atšakas: kairiakrantę – Giliją, kuria prateka apie 18 % Nemuno upės nuotėkio, ir dešiniakrantę – Rusnę. Prieglius taip pat šakojasi, ir maždaug 62 % jo vandenų teka į Vyslos įlanką (Aistmares), o likusioji dalis – Deimenos atšaka į Kuršių marias. Kuršių marių plotas 1 584 kvadratinių kilometrų, ir į jas suteka vandenys iš 100 458 kvadratinių kilometrų upių baseino ploto. Tokiu būdu drenuojama Kuršių marių teritorija sudaro 5.8 % Baltijos jūros upių baseino ploto ir priklauso Baltarusijos (48 %), Lietuvos (46 %) ir Rusijos (Kaliningrado sritis) (6 %) teritorijoms.

Per pastaruosius du dešimtmečius kasmet Klaipėdos sąsiauriu į Baltijos jūrą išteka apie 23 kubiniai kilometrai gėlo vandens, arba 4.9 % bendro nuotėkio į Baltijos jūrą. Didžiausia Nemuno vandenų dalis (18 kubinių kilometrų) įteka į marias šiaurinėmis Atmatos, Skirvytės, Pakalnės upės atšakomis, mažesnė (4 kubinius kilometrus) – Gilijos atšaka – įteka į pietrytinę marių dalį. Dar apie 1 kubinį kilometrą vandenų įsilieja į pietrytinę marių dalį Deimenos atšaka. Didžiausias Nemuno ir kitų mažesnių upelių nuotėkis į Kuršių marias – 32.9 kubinių kilometrų (1916 m.), o mažiausias – 14.2 kubinių kilometrų (1842 m.). Vidutinis nuotėkis – 22.2 kubinių kilometrų (701 kubinių metrų/s) – 1896 metų balandžio mėnesį į Kuršių marias Nemunas atplukdė 11.5 kubinių kilometrų vandens, o 1945 metų vasaryje – tik 0.5 kubinio kilometro. Priskaičiavus vandens kiekį, patenkantį į marias Deimenos atšaka, metinio nuotėkio reikšmės padidėja maždaug 0.5-1.4 kubinio kilometro.

Pagal kritulių kiekio skaičiavimus, pradedant 1891 m., ant Kuršių marių paviršiaus iškrinta maždaug 1.4 kubinio kilometro vandens. Šis kiekis per metus keitėsi 1.0-1.8 kubinio kilometro ribose.

Iš Kuršių marių
kasmet išgaruoja maždaug 1.0 kubinio kilometro vandens. Apie 50 % metinės normos išgaruoja vasarą, 2-3 kartus mažiau pavasarį ar rudenį, ir iki minimumo garavimas sumažėja žiemą. Iškrintančių ant Kuršių marių paviršiaus kritulių kiekį didžia dalimi kompensuoja išgaravusio vandens kiekis ir todėl skaičiuojant Kuršių marių vandens balansą buvo remiamasi upių nuotėkio ir įtekančio iš jūros vandens kiekio skaičiavimais. 1992 metų Kuršių marių vandens balansą, artimą pastarųjų metų sezonams, iliustruoja 3.18 pav. Į Baltijos jūrą ištekėjo apie 19.04 kubinio kilometro gėlo vandens, o į Kuršių marias buvo įtekėję 3.66 kubinio kilometro sūrių vandenų. Silpniausia vandenų apykaita tarp jūros ir marių vyko vasarą.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1678 žodžiai iš 5288 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.