Vandens teršimas Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Vandens teršimas Lietuvoje

1121314151

Turinys

Įvadas 3

1. Vanduo 4

2. Vandenų tarša 5

3. Vandens telkiniai Lietuvoje 7

3.1. Rizikos vandens telkiniai 8

3. 2. Upės 9

3.3. Ežerai 11

3.4. Baltijos jūra 12

4. Vandens valymas 14

4.1. Nuotekų ir nuotekų dumblo tvarkymas 14

5. Užteršto vandens poveikis žmogaus sveikatai 16

Išvados 18

Naudota literatūra 19

Įvadas

Žmonijos istorija neatsiejama nuo vis didėjančio ir dažniausiai neigiamo poveikio aplinkai. Žmogus yra vienintelė rūšis Žemėje, sugebanti ne tik prisitaikyti prie aplinkos, bet ir galinti ją keisti, pritaikydama savo reikmėms. Mokslo ir technikos laimėjimai išties stulbinantys – žmogus tiesiogine šių žodžių prasme gali nuversti kalnus, pakeisti upių tėkmę, atkovoti žemę iš jūros ar atvikščiai – sausumą paversti didžiuliais vandens telkiniais.

Deja, gana greitai išaiškėjo, kad žmogaus, išdidžiai pasivadinusio Žmogumi išmintinguoju, galimybės veikti ir keisti aplinką toli gražu ne visada panaudojamos išmintingai ir gerokai viršija jo galimybes numatyti tolesnes šių veiksmų pasekmes, kurios dažnai būna visiškai netikėtos ir kelia grėsmą pačiai žmonių egzistencijai.

Šiame referate norėčiau aptarti bene svarbiausią ekologinę problemą – vandens teršimą – mūsų šalyje. Toks ir bus šio darbo tikslas, kurį bandysiu įgyvendinti pasitelkus tokius uždavinius:

1) Vandens svarbos organizmams ir jo taršos padarinių aptarimas;

2) Vandens telkinių Lietuvoje bei jų būklės analizė;

3) Vandens valymo būdų ir užteršto vandens poveikio žmogaus organizmui apibendrinimas.

Rašydama referatą naudojau literatūros šaltinių bei internetinio Lietuvos Respublikos Aplinkos Apsaugos ministerijos puslapio analizę, lyginamąjį bei aprašomąjį metodus.

1. Vanduo

Vanduo yra visų pradų pradas, – sakė senovės graikų filosofas Falesas Miletietis. Jokia kita mūsų planetos medžiaga nėra tai paplitusi tarp kitų ir nedaro tokio poveikio kitoms, kaip vanduo. Vanduo mus supa iš visų pusių. Daugiau nei 70% Žemės paviršiaus užima didžiuliai vandenynai ir jūros. Visų gyvų organizmų didžiąją sudedamąją dalį (50-90% masės) sudaro vanduo.

Žmogaus organizme yra 65 – 70% vandens. Antuanas de Sent-Egziuperi apie vandenį rašė: “Per maža pasakyti, kad tu reikalingas gyvybei – tu pats esi gyvybė”. Nevalgęs žmogus gali išgyventi keliasdešimt parų, o negerdamas vandens, – vos keletą dienų. Vanduo palaiko normalią kūno temperatūrą. Organizme esančiame vandenyje vyksta medžiagų apykaita, įvairios cheminės reakcijos, nes vanduo yra daugelio medžiagų tirpiklis. Vandens stokai žmogaus organizmas labai jautrus, dėl to gali sutrikti biologiškai aktyvių medžiagų koncentracija, nervinių bei kitų ląstelių veikla. Mokslininkai mano, kad senstančiame organizme sutrinka skysčių srauto judėjimas.

Vandens gydomosios savybės buvo pastebėtos dar 1500 metų prieš mūsų erą ir aprašytos indų himnų knygoje „Rigvedoje”: „Apsiplaudamas žmogus įgyja dešimt privalumų – jo protas pasidaro blaivus, gaivus, pats žmogus pasidaro žvalus, sveikas, įgyja jėgų, grožio, atjaunėja, dvelkia švara, jo odos spalva darosi maloni ir patraukia gražių moterų dėmesį”.

Vanduo žmogui – netik gyvybiškai svarbi medžiaga, bet ir energijos šaltinis, transporto magistralė, žaliava pramonei, vaistas nuo daugelio ligų.

Gamtoje iš stacionarių vandens išteklių tik 2,53% vandens yra gėlo, o prieinama naudoti tik 0,76% visų vandens išteklių. Litosferoje yra apie 1 000 000 000 km3 vandens; jis įeina į mineralų, uolienų sudėtį. Daug jo susitelkę Žemės mantijoje (13 – 15 mlrd. km3); iš jos kasmet į paviršių (per vulkaninius procesus) patenka apie 1 km3 vandens. Gamtinis vanduo turi daug ištirpusių organinių ir neorganinių medžiagų. Gryninamas distiliavimu arba jonitais. Labai grynas vanduo sintetinamas ir vandenilio ir deguonies specialiuose aparatuose.

2. Vandenų tarša

Visa žmonija ir kiekvienas žmogus yra gamtos dalis. Gamtoje viskas susiję: ir oras, ir vanduo, ir augalai, ir gyvūnai, ir žmogus. Žmonės nuo seniausių laikų gyveno prie jūrų, ežerų, upių. Tačiau visai negalvodami jie ne tik netausojo vandens, bet ir jį teršė. Vandenį teršia pramonė, autotransportas, žemės ūkis, miestų buitiniai vandenys.

Visai negalvodami gamybos atliekas verčiame aplink save. Didelė dalis tų teršalų patenka į vandenį. Grioviais, upeliais ir upėmis suteka į ežerus, jūras, srovių išnešiojami po pasaulio vandenyną.

Kaikurie cheminiai teršalai atsiranda vykstant geologiniams arba kitaip sakant natūraliems procesams, visų pirma dūlėjant uolienoms. Tačiau didžiausią daugumą nuodingų medžiagų pagamina žmonės.

Nuodingos medžiagos būna dviejų rūšių:

1) Medžiagos, kurios pačios savaime naudingos vandens gyvūnams bei augalams ir kuriuos per tam tikrą laiką gali padaryti vandenį netinkamą žmogui vartoti;

2) Medžiagos, kurios pačios nėra žalingos, bet taip pakeičia normalią vandens būklę, kad augalai ir gyvūnai nebegali jame gyventi.

Visuomenei industrializuojantis, vandens tarša didėja. Pavyzdžiui, pramonės tarša ypač atsiliepia upių vandens kokybei, nes upių tėkmė nenutrūksta prie valstybės sienų, industrija, netinkami žemės dirbimo metodai
gali pabloginti vandens kokybę kitose šalyse. Kiekvienoje šalyje yra valstybinės organizacijos, įpareigotos kurti ir įgyvendinti taršą reglamentuojančius įstatymus.

Birus dirvožemis, kurį į vandens telkinius atneša vėjas arba lietus ir kuris nusėda dugne, vadinamas nuosėdomis. Nors dirvožemis nėra nei dirbtinė medžiaga, nei teršalas, jis gali turėti ir teršimo funkciją, jeigu jo vandenyje atsiranda per daug. Daug nuosėdų patenka į ežerus, upelius dėl dirvos erozijos, kurią sukelia netinkamas ūkininkavimas. Žmonės gali sumažinti nuosėdų kiekį geriau dirbdami žemę – nepalikdami plikos, gamtos stichijai atviros dirvos.

Maistingos medžiagos, tokios kaip azotas, fosforas yra būtinos augalams augti. Tačiau dėl cheminių trašų naudojimo, gyvūlių atmatų, nepakankamo kanalizacijos vandens valymo, vandens telkiniuose gali susidaryti šių medžiagų perteklius. Mūsų vandens telkiniuose azoto ir fosforo dabar tiek daug, kad tai tapo viena iš dažniausių vandens taršos problemų visame pasaulyje. Žmonės galėtų tobulinti ūkininkavimo metodus, mažiau naudoti trašų ir pesticidų.

Kita problema – vandens transporto plėtojimas, kuris daro nemažą poveikį aplinkai ir ypač vandens telkiniams. Upių, ežerų ir jūrų laivyba susideda iš keleivinių, krovininių, žvejybinių, karinių laivų. Motorizuota laivyba žalą gamtai daro ne tik teršdama vandenį – į įplaukiančių į uostus didelių laivų sraigtai sujudina vandenį, trikdo žuvų migraciją.

Į vandenis išmetamos šiukšlės klasifikuojamos:

1) Plaukiančias – teršia vandens paviršių ir pakrantes;

2) Tirpstančias – sugeria vandenyje esantį deguonį, keičia vandens spalvą, skonį;

3) Skęstančias – teršia vandens telkinių dugną ir kenkia žuvų nerštavietėms ir ganykloms.

Teršalai kurie yra tiesiogiai išmetami į mūsų ežerus ir upes, vadinami taškiniais vandens taršos šaltiniais. Daugiausia tai kanalizacijos valymo ir pramonės įmonių nutekamųjų vandenų išleidimo vietos. Teršalus iš taškinių taršos šaltinių gana lengva surinkti ir išvalyti.

Netaškinių taršos šaltinių neįmanoma priskirki konkretiems teršėjams, nes jie susideda iš tokių šaltinių kaip žemės ūkio bei miesto nuotekos ir apima didelis plotus.

Nuosėdos, augalų maistinės medžiagos, nuodingosios medžiagos ir gyvūlių išmatos – tai pagrindiniai išsklaidyti teršalai.

Pagal teršalų kaupimosi vietą yra išskiriamos keturios jų rūšys. Tai teršalai randami:

1) Vandenyje;

2) Organizmuose ir plūduriuojančiose organinėse medžiagose;

3) Nuosėduose;

4) Paviršiaus sluoksnyje.

Pasaulyje kiekvieną dieną vienaip ar kitaip naudojami tūkstančiai chemikalų. Kai kurie chemikalai sugeba prasiskverbti pro biologines membranas. Taigi juos gali sugerti bakterijos, augalai, gyvūnai, žmonės. Tokie chemikalai vadinami bioaktyviais. Neigiamą poveikį žmogaus sveikatai galima neabejotinai susieti su konkrečiais taršos protrūkiais arba ekologinėmis katastrofomis.

Vanduo dažniausiai teršiamas tiesiogiai: cheminėmis ir organinėmis medžiagomis, sunkiaisiais metalais, mechaninėmis detalėmis, druskų ir dujų pavidalo priemaišomis.

Mokslininkai ir vandens kokybės tarnybų darbuotojai vandens kokybę vertina pagal daugelį kriterijų. Svarbiausi jų: spalva, skaidrumas, kvapas, druskingumas pH ir kt. vandens švarai kontroliuoti yra priimti valstybiniai didžiausios teršalų koncentacijos standartai. Šių rodiklių viršijimas ir rodo vandens užterštumą.

Pastaruoju metu vis labiau užteršami šiluminiai vandens telkiniai. Šilti vandenys, naudojami šiluminių ir atominių elektrinių reaktoriams šaldyti, dideliais kiekiais kaupiasi tvenkiniuose, ežeruose, upėse. Dėl to vandeyje mažėja deguonies, blogėja vandens organizmų gyvenimo sąlygos, plinta melsvadumbliai.

Vandenų apsauga susijusi su visos gamtos apsauga, nes vanduo yra neatskiriama gamtinės aplinkos dalis ir labai nuo jos priklauso.

Vandens apsauga – tai globalinė žmonijos problema, labai svarbi ne tik Lietuvai, bet ir kitoms valstybėms. Visos Europos valstybės turi glaudžiai bendradarbiauti tarpusavyje, nuspręsti ką daryti, kad upės, ežerai ir jūros netaptų ta vieta į kurią teka paplovos, metamos šiukšlės ir kitos civilizacijos atliekos.

3. Vandens telkiniai Lietuvoje

Vandens telkiniai yra smulkiausi vandens valdymo administraciniai vienetai, kuriems Lietuvoje yra nustatomi vandensaugos tikslai. Vienu vandens telkiniu gali būti tik to paties tipo ir būklės vandens atkarpa. Paviršiniai vandenys mūsų šalyje yra suskirstyti į 1171 vandens telkinį, kurių 877 tenka upėms, 289 – ežerams, 3 – tarpiniams vandenims ir 2 – pakrantės vandenims.

Šiuo metu, remiantis Lietuvos specialistų, mokslininkų ir užsienio ekspertų žiniomis bei turimais duomenimis, parengta preliminari paviršinių vandenų tipologija: nustatyti 7 upių tipai, 3 ežerų, 3 Kuršių marių (tarpinių vandenų) ir 2 Baltijos jūros pakrantės vandens tipai.

Taip pat preliminariai buvo identifikuoti labai pakeisti vandens telkiniai ir dirbtiniai vandens telkiniai.

Labai pakeistu vandens telkiniu vadinamas telkinys, kurio fizinė-morfologinė būklė dėl žmogaus veiklos yra stipriai pakitusi. Dėl šių pakitimų tokiuose telkiniuose neįmanoma pasiekti „geros“ biologinės (ekologinės) būklės. Natūralių
fizinių savybių grąžinimas tokiam telkiniui turėtų didelių neigiamų socialinių ar ekonominių padarinių arba nauda, kurią teikia šios pakeistos telkinių savybės, dėl techninių ar ekonominių priežasčių negali būti pasiekta kitomis aplinkosauginiu požiūriu pažangesnėmis priemonėmis.

Šiuo metu preliminariai nuspręsta Lietuvoje prie labai pakeistų vandens telkinių priskirti Klaipėdos uosto akvatoriją bei >0,5 km2 paviršiaus ploto ir >1,5 km ilgio tvenkinius. Lietuvoje identifikuoti 64 tokie tvenkiniai.

Dirbtinis vandens telkinys – žmonių sukurtas paviršinis vandens telkinys, išskyrus vandens talpyklas, kuriose esantis vanduo nelaidžiomis medžiagomis atskirtas nuo aplinkos grunto (baseinai, rezervuarai ir pan.). Dirbtiniams vandens telkiniams Lietuvoje priskirti užpildyti vandeniu karjerai, kurių paviršiaus plotas >0,5 km2. Viso šalyje (Nemuno UBR) išskirti 2 tokie telkiniai.

3.1. Rizikos vandens telkiniai

Rizikos vandens telkiniai vadinami tokie telkiniai, kuriems yra grėsmė dėl neigiamo žmogaus veiklos poveikio iki 2015 m. nepasiekti geros būklės.

Siekiant nustatyti rizikos vandens telkinius ir priežastis dėl ko telkinių būklė yra nepatenkinama, 2004 m. pabaigoje buvo identifikuotos reikšmingos žmogaus veiklos poveikis paviršiniams vandens telkiniams.

Rizikos vandens telkiniai buvo išskirti dėl šių reikšmingų žmogaus veiklos poveikių:

• pasklidosios taršos (sukeltos žemės ūkio veiklos);

• sutelktosios taršos (vandens taršos miestų bei pramonės objektų nuotekomis);

• upių hidrologinio režimo reguliavimo (užtvankų įrengimo ant upių);

• vandens paėmimo (Drūkšių ežeras, kurio vanduo naudojamas Ignalinos AE reaktoriui aušinti).

Vandens telkiniai taip pat buvo išskirti kaip rizikos, jeigu juose buvo rastos didesnės medžiagų koncentracijos nei numatyta Pavojingų medžiagų direktyvoje bei Gėlavandenių žuvų direktyvoje.

Šiuo metu Lietuvoje identifikuota 790 paviršinių rizikos telkinių. Ateityje šis sąrašas bus tikslinamas, kadangi pradėjus vykdyti vandens monitoringą pagal 2005-2010 m Valstybinio aplinkos monitoringo programą buvo surinkta daugiau duomenų, kurie patikslins, ar telkiniai tikrai priklauso rizikos grupei, ar ne. O dabar, turint nepakankamai reikiamų duomenų, rizikos telkinių išskyrimas buvo grindžiamas prielaidomis, kurias dar reikia patikrinti (net 694 iš 790 telkinių rizikos grupei buvo priskirti labai apytiksliai).

Didžiausias rizikos telkinių skaičius (75 proc.) yra nulemtas taršos miestų ir pramonės įmonių nuotekomis, o dėl žemės ūkio taršos rizikos vandens telkiniai sudaro 22 proc. visų rizikos telkinių, tačiau jų baseinai užima net apie ketvirtadalį-penktadalį šalies ploto. Dėl to didžiausias dėmesys šalyje turi būti skiriamas žemės ūkio taršai mažinti ir nuotekų valymo efektyvumui didinti.

3. 2. Upės

Upėmis tekantis gėlas manduo visuomet buvo reikalingas ir žmogui, ir žvėriui ar gyvuliui. Prie upių visuomet būdavo gaunamas didesnis derlius, nuo seno jų pakrantėse kurdavosi miestai ir kaimai. Žmogus ilgus amžius labai vertino upę ir žiūrėjo, kad jos niekas neterštų. Persijos imperijoje šiukšlių, mėšlo ar išmatų mėtymą į upes to meto religija laikė labai didele nuodėme. O Mozės skelbiamos higienos taisyklės irgi draudė į upes versti šiukšles.

Prieš 300-400 metų upės buvo gerokai švaresnės negu dabar. Jas pradėta smarkiau teršti tik prasidėjus pramonės perversmui.

Vidutinis Lietuvos upių tinklo tankumas, įskaitant ir dirbtines vandens tėkmes, yra 1 km kvadratiniame kilometre. Iškasus daugybę melioracijos griovių, bendras hidrografinio tinklo tankumas padidėjo beveik dvigubai. Lietuvoje yra: virš 29 900 upių, upelių ir kanalų, ilgesnių kaip 250 m; 28 200 upių, upelių ir kanalų, ne ilgesnių kaip 10 km; 758 upės, ilgesnės kaip 10 km; 18 upių, ilgesnių kaip 100 km; 9 upės, ilgesnės kaip 200 km.

Pagrindinės vandens arterijos – Nemuno – ilgis yra 937 km, iš jų 475 km teka Lietuvos teritorija. Antrosios pagal ilgį upės – Neries – bendras ilgis 510 km, iš jų 276 km teka Baltarusijos žemėmis. Nuo versmių iki žiočių per Lietuvą teka Šventoji – 249 km; antroji pagal ilgį (213 km) – Minija.

Pagrindinis biologinis upių būklės rodiklis yra dugno bestuburių bendrijų įvairovė. Upių vandens kokybės vertinimui Lietuvoje naudojamas biotinis indeksas, pasiūlytas anglų mokslininko Vudiviso.

Daugelio vandenyje gyvenančių vabzdžių lervos yra labai geri vandens kokybės indikatoriai ir gali gyventi tik tam tikrame biotope, esant tam tikram užterštumui. Švarių vandenų atstovams galėtume priskirti lašalus, ankstyves bei apsiuvas, nešvarių – chironomidus bei oligochetus. Upių vandens kokybę vertinti pagal moliuskus yra sunku, nes šių organizmų tvirtas kiautas apsaugo juos nuo aplinkos užterštumo, todėl pastarieji gali gyventi ir švariuose, ir užterštuose vandenyse. Pagal randamus indikatorinius organizmus galime apskaičiuoti biotinį indeksą ir taip įvertinti vandens kokybę.

2003 m. upių vandens kokybės tyrimai pagal dugno bestuburius buvo atliekami 51 upėje, 95 vietose. Kiekybiniai bei kokybiniai mėginiai upėse buvo imami bei laboratorijoje analizuojami pagal normatyvinį dokumentą LAND 57-2003 „Makrozoobentoso tyrimo metodika paviršinio vandens telkiniuose”, patvirtintą aplinkos ministro
gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 708. Analizuojant mėginius buvo nustatyti organizmų rūšinė sudėtis, tankis, biomasė, paskaičiuotas biotinis indeksas.

2003 m. buvo tiriamos 3 natūralaus gamtinio fono upės – Veiviržas, Skroblus ir Būka. Jau eilę metų šių upių dugne randama lašalų, apsiuvų, ankstyvių lervų. Tai sąlygoja labai geras deguonies režimas, kurio vidutinės metinės reikšmės svyravo nuo 9,7 iki 11,9 mg/l. Biotinis indeksas svyravo tarp 7 ir 9. Gauti rezultatai rodo, jog šių upių tirtos vietos yra gamtinio fono, kurių dugno nuosėdos nėra užterštos organinėmis medžiagomis ir priklauso labai švariems ir švariems vandenims – I – II kokybės klasėms. Labai švariems vandenims taip pat priskiriame Žeimeną ties Kaltanėnais ir aukščiau Pabradės, Šventąją aukščiau Anykščių bei Šyšą aukščiau Šilutės. Pagal gautus dugno bestuburių tyrimų duomenis šios upių vietos priklausė I vandens kokybės klasei.

Taip pat buvo tiriamos 38 upių vietos, esančios žemiau miestų nuotekų išleistuvų. Pagal gautus dugno bestuburių tyrimų rezultatus, šios upių vietos dažniausiai priklausė švariai (II) (34,2 % visų tirtų vietų) bei vidutiniškai užterštai (III) (34,2 % visų tirtų vietų) klasei. 15,8 % tirtų upių vietų, esančių žemiau miesto nuotekų išleistuvų, priklausė užterštai (IV) klasei, 7,9 % – smarkiai užterštai (V). Labiausiai užterštos pagal gautus dugno bestuburių tyrimų rezultatus buvo: Nemunas žemiau Kauno ties Zapyškiu, Virvytė žemiau Pateklos bei Lomena žemiau Kaišiadorių.

Trijų upių vietos, esančios žemiau miestų nuotekų išleistuvų pagal gautus dugno bestuburių tyrimų rezultatus buvo labai švarios ir priklausė I vandens kokybės klasei. Tai: Jūra žemiau Tauragės, Lokysta žemiau Šilalės bei Siesartis žemiau Molėtų. Galime daryti išvadą, jog esantys valymo įrenginiai labai efektyviai išvalo miesto nuotekas. Paskaičiuota, kad Molėtų miesto biologinio nuotekų valymo įrenginių su azoto ir fosforo šalinimu efektyvumas 94-98 %, Šilalės miesto biologinio valymo nuotekų įrenginių efektyvumas – 88-98 %, o Tauragės – 96-97 %. Manoma, kad būtent efektyvaus vandens išvalymo nuo teršiančių medžiagų dėka susidarė geros sąlygos upių dugno bestuburiams, kurie kaip indikatoriai ir parodė labai gerą vandens kokybę.

Žemdirbystės rajonuose (15 upių tyrimų vietų) net 60 % tirtų upių vietų priklausė švariai (II) vandens kokybės klasei, 40 % – vidutiniškai užterštai (III).

Taip pat tyrimai buvo atlikti 17 upių vietų, esančių žiotyse. Iš jų net 11 tyrimų vietų vanduo buvo švarus (II), tik Nevėžio, Juodupės bei Širvintos žiotys pagal dugno bestuburių duomenis buvo užterštos (IV vandens kokybės klasė), o Lėvens žiotys- labai smarkiai užterštas ir priklausė VI vandens kokybės klasei.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2763 žodžiai iš 5418 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.