Vandens teršimas Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Vandens teršimas Lietuvoje

Turinys

Įvadas 3

1. Vanduo 4

2. Vandenų tarša 5

3. Vandens telkiniai Lietuvoje 7

3.1. Rizikos vandens telkiniai 8

3. 2. Upės 9

3.3. Ežerai 11

3.4. Baltijos jūra 12

4. Vandens valymas 14

4.1. Nuotekų ir nuotekų dumblo tvarkymas 14

5. Užteršto vandens poveikis žmogaus sveikatai 16

Išvados 18

Naudota literatūra 19

Įvadas

Žmonijos istorija neatsiejama nuo vis didėjančio ir dažniausiai neigiamo poveikio aplinkai. Žmogus yra vienintelė rūšis Žemėje, sugebanti ne tik prisitaikyti prie aplinkos, bet ir galinti ją keisti, pritaikydama savo reikmėms. Mokslo ir technikos laimėjimai išties stulbinantys – žmogus tiesiogine šių žodžių prasme gali nuversti kalnus, pakeisti upių tėkmę, atkovoti žemę iš jūros ar atvikščiai – sausumą paversti didžiuliais vandens telkiniais.

Deja, gana greitai išaiškėjo, kad žmogaus, išdidžiai pasivadinusio Žmogumi išmintinguoju, galimybės veikti ir keisti aplinką toli gražu ne visada panaudojamos išmintingai ir gerokai viršija jo galimybes numatyti tolesnes šių veiksmų pasekmes, kurios dažnai būna visiškai netikėtos ir kelia grėsmą pačiai žmonių egzistencijai.

Šiame referate norėčiau aptarti bene svarbiausią ekologinę problemą – vandens teršimą – mūsų šalyje. Toks ir bus šio darbo tikslas, kurį bandysiu įgyvendinti pasitelkus tokius uždavinius:

1) Vandens svarbos organizmams ir jo taršos padarinių aptarimas;

2) Vandens telkinių Lietuvoje bei jų būklės analizė;

3) Vandens valymo būdų ir užteršto vandens poveikio žmogaus organizmui apibendrinimas.

Rašydama referatą naudojau literatūros šaltinių bei internetinio Lietuvos Respublikos Aplinkos Apsaugos ministerijos puslapio analizę, lyginamąjį bei aprašomąjį metodus.

1. Vanduo

Vanduo yra visų pradų pradas, – sakė senovės graikų filosofas Falesas Miletietis. Jokia kita mūsų planetos medžiaga nėra tai paplitusi tarp kitų ir nedaro tokio poveikio kitoms, kaip vanduo. Vanduo mus supa iš visų pusių. Daugiau nei 70% Žemės paviršiaus užima didžiuliai vandenynai ir jūros. Visų gyvų organizmų didžiąją sudedamąją dalį (50-90% masės) sudaro vanduo.

Žmogaus organizme yra 65 – 70% vandens. Antuanas de Sent-Egziuperi apie vandenį rašė: “Per maža pasakyti, kad tu reikalingas gyvybei – tu pats esi gyvybė”. Nevalgęs žmogus gali išgyventi keliasdešimt parų, o negerdamas vandens, – vos keletą dienų. Vanduo palaiko normalią kūno temperatūrą. Organizme esančiame vandenyje vyksta medžiagų apykaita, įvairios cheminės reakcijos, nes vanduo yra daugelio medžiagų tirpiklis. Vandens stokai žmogaus organizmas labai jautrus, dėl to gali sutrikti biologiškai aktyvių medžiagų koncentracija, nervinių bei kitų ląstelių veikla. Mokslininkai mano, kad senstančiame organizme sutrinka skysčių srauto judėjimas.

Vandens gydomosios savybės buvo pastebėtos dar 1500 metų prieš mūsų erą ir aprašytos indų himnų knygoje „Rigvedoje”: „Apsiplaudamas žmogus įgyja dešimt privalumų – jo protas pasidaro blaivus, gaivus, pats žmogus pasidaro žvalus, sveikas, įgyja jėgų, grožio, atjaunėja, dvelkia švara, jo odos spalva darosi maloni ir patraukia gražių moterų dėmesį”.

Vanduo žmogui – netik gyvybiškai svarbi medžiaga, bet ir energijos šaltinis, transporto magistralė, žaliava pramonei, vaistas nuo daugelio ligų.

Gamtoje iš stacionarių vandens išteklių tik 2,53% vandens yra gėlo, o prieinama naudoti tik 0,76% visų vandens išteklių. Litosferoje yra apie 1 000 000 000 km3 vandens; jis įeina į mineralų, uolienų sudėtį. Daug jo susitelkę Žemės mantijoje (13 – 15 mlrd. km3); iš jos kasmet į paviršių (per vulkaninius procesus) patenka apie 1 km3 vandens. Gamtinis vanduo turi daug ištirpusių organinių ir neorganinių medžiagų. Gryninamas distiliavimu arba jonitais. Labai grynas vanduo sintetinamas ir vandenilio ir deguonies specialiuose aparatuose.

2. Vandenų tarša

Visa žmonija ir kiekvienas žmogus yra gamtos dalis. Gamtoje viskas susiję: ir oras, ir vanduo, ir augalai, ir gyvūnai, ir žmogus. Žmonės nuo seniausių laikų gyveno prie jūrų, ežerų, upių. Tačiau visai negalvodami jie ne tik netausojo vandens, bet ir jį teršė. Vandenį teršia pramonė, autotransportas, žemės ūkis, miestų buitiniai vandenys.

Visai negalvodami gamybos atliekas verčiame aplink save. Didelė dalis tų teršalų patenka į vandenį. Grioviais, upeliais ir upėmis suteka į ežerus, jūras, srovių išnešiojami po pasaulio vandenyną.

Kaikurie cheminiai teršalai atsiranda vykstant geologiniams arba kitaip sakant natūraliems procesams, visų pirma dūlėjant uolienoms. Tačiau didžiausią daugumą nuodingų medžiagų pagamina žmonės.

Nuodingos medžiagos būna dviejų rūšių:

1) Medžiagos, kurios pačios savaime naudingos vandens gyvūnams bei augalams ir kuriuos per tam tikrą laiką gali padaryti vandenį netinkamą žmogui vartoti;

2) Medžiagos, kurios pačios nėra žalingos, bet taip pakeičia normalią vandens būklę, kad augalai ir gyvūnai nebegali jame gyventi.

Visuomenei industrializuojantis, vandens tarša didėja. Pavyzdžiui, pramonės tarša ypač atsiliepia upių vandens kokybei, nes upių tėkmė nenutrūksta prie valstybės sienų, industrija, netinkami žemės dirbimo metodai
gali pabloginti vandens kokybę kitose šalyse. Kiekvienoje šalyje yra valstybinės organizacijos, įpareigotos kurti ir įgyvendinti taršą reglamentuojančius įstatymus.

Birus dirvožemis, kurį į vandens telkinius atneša vėjas arba lietus ir kuris nusėda dugne, vadinamas nuosėdomis. Nors dirvožemis nėra nei dirbtinė medžiaga, nei teršalas, jis gali turėti ir teršimo funkciją, jeigu jo vandenyje atsiranda per daug. Daug nuosėdų patenka į ežerus, upelius dėl dirvos erozijos, kurią sukelia netinkamas ūkininkavimas. Žmonės gali sumažinti nuosėdų kiekį geriau dirbdami žemę – nepalikdami plikos, gamtos stichijai atviros dirvos.

Maistingos medžiagos, tokios kaip azotas, fosforas yra būtinos augalams augti. Tačiau dėl cheminių trašų naudojimo, gyvūlių atmatų, nepakankamo kanalizacijos vandens valymo, vandens telkiniuose gali susidaryti šių medžiagų perteklius. Mūsų vandens telkiniuose azoto ir fosforo dabar tiek daug, kad tai tapo viena iš dažniausių vandens taršos problemų visame pasaulyje. Žmonės galėtų tobulinti ūkininkavimo metodus, mažiau naudoti trašų ir pesticidų.

Kita problema – vandens transporto plėtojimas, kuris daro nemažą poveikį aplinkai ir ypač vandens telkiniams. Upių, ežerų ir jūrų laivyba susideda iš keleivinių, krovininių, žvejybinių, karinių laivų. Motorizuota laivyba žalą gamtai daro ne tik teršdama vandenį – į įplaukiančių į uostus didelių laivų sraigtai sujudina vandenį, trikdo žuvų migraciją.

Į vandenis išmetamos šiukšlės klasifikuojamos:

1) Plaukiančias – teršia vandens paviršių ir pakrantes;

2) Tirpstančias – sugeria vandenyje esantį deguonį, keičia vandens spalvą, skonį;

3) Skęstančias – teršia vandens telkinių dugną ir kenkia žuvų nerštavietėms ir ganykloms.

Teršalai kurie yra tiesiogiai išmetami į mūsų ežerus ir upes, vadinami taškiniais vandens taršos šaltiniais. Daugiausia tai kanalizacijos valymo ir pramonės įmonių nutekamųjų vandenų išleidimo vietos. Teršalus iš taškinių taršos šaltinių gana lengva surinkti ir išvalyti.

Netaškinių taršos šaltinių neįmanoma priskirki konkretiems teršėjams, nes jie susideda iš tokių šaltinių kaip žemės ūkio bei miesto nuotekos ir apima didelis plotus.

Nuosėdos, augalų maistinės medžiagos, nuodingosios medžiagos ir gyvūlių išmatos – tai pagrindiniai išsklaidyti teršalai.

Pagal teršalų kaupimosi vietą yra išskiriamos keturios jų rūšys. Tai teršalai randami:

1) Vandenyje;

2) Organizmuose ir plūduriuojančiose organinėse medžiagose;

3) Nuosėduose;

4) Paviršiaus sluoksnyje.

Pasaulyje kiekvieną dieną vienaip ar kitaip naudojami tūkstančiai chemikalų. Kai kurie chemikalai sugeba prasiskverbti pro biologines membranas. Taigi juos gali sugerti bakterijos, augalai, gyvūnai, žmonės. Tokie chemikalai vadinami bioaktyviais. Neigiamą poveikį žmogaus sveikatai galima neabejotinai susieti su konkrečiais taršos protrūkiais arba ekologinėmis katastrofomis.

Vanduo dažniausiai teršiamas tiesiogiai: cheminėmis ir organinėmis medžiagomis, sunkiaisiais metalais, mechaninėmis detalėmis, druskų ir dujų pavidalo priemaišomis.

Mokslininkai ir vandens kokybės tarnybų darbuotojai vandens kokybę vertina pagal daugelį kriterijų. Svarbiausi jų: spalva, skaidrumas, kvapas, druskingumas pH ir kt. vandens švarai kontroliuoti yra priimti valstybiniai didžiausios teršalų koncentacijos standartai. Šių rodiklių viršijimas ir rodo vandens užterštumą.

Pastaruoju metu vis labiau užteršami šiluminiai vandens telkiniai. Šilti vandenys, naudojami šiluminių ir atominių elektrinių reaktoriams šaldyti, dideliais kiekiais kaupiasi tvenkiniuose, ežeruose, upėse. Dėl to vandeyje mažėja deguonies, blogėja vandens organizmų gyvenimo sąlygos, plinta melsvadumbliai.

Vandenų apsauga susijusi su visos gamtos apsauga, nes vanduo yra neatskiriama gamtinės aplinkos dalis ir labai nuo jos priklauso.

Vandens apsauga – tai globalinė žmonijos problema, labai svarbi ne tik Lietuvai, bet ir kitoms valstybėms. Visos Europos valstybės turi glaudžiai bendradarbiauti tarpusavyje, nuspręsti ką daryti, kad upės, ežerai ir jūros netaptų ta vieta į kurią teka paplovos, metamos šiukšlės ir kitos civilizacijos atliekos.

3. Vandens telkiniai Lietuvoje

Vandens telkiniai yra smulkiausi vandens valdymo administraciniai vienetai, kuriems Lietuvoje yra nustatomi vandensaugos tikslai. Vienu vandens telkiniu gali būti tik to paties tipo ir būklės vandens atkarpa. Paviršiniai vandenys mūsų šalyje yra suskirstyti į 1171 vandens telkinį, kurių 877 tenka upėms, 289 – ežerams, 3 – tarpiniams vandenims ir 2 – pakrantės vandenims.

Šiuo metu, remiantis Lietuvos specialistų, mokslininkų ir užsienio ekspertų žiniomis bei turimais duomenimis, parengta preliminari paviršinių vandenų tipologija: nustatyti 7 upių tipai, 3 ežerų, 3 Kuršių marių (tarpinių vandenų) ir 2 Baltijos jūros pakrantės vandens tipai.

Taip pat preliminariai buvo identifikuoti labai pakeisti vandens telkiniai ir dirbtiniai vandens telkiniai.

Labai pakeistu vandens telkiniu vadinamas telkinys, kurio fizinė-morfologinė būklė dėl žmogaus veiklos yra stipriai pakitusi. Dėl šių pakitimų tokiuose telkiniuose neįmanoma pasiekti „geros“ biologinės (ekologinės) būklės. Natūralių
fizinių savybių grąžinimas tokiam telkiniui turėtų didelių neigiamų socialinių ar ekonominių padarinių arba nauda, kurią teikia šios pakeistos telkinių savybės, dėl techninių ar ekonominių priežasčių negali būti pasiekta kitomis aplinkosauginiu požiūriu pažangesnėmis priemonėmis.

Šiuo metu preliminariai nuspręsta Lietuvoje prie labai pakeistų vandens telkinių priskirti Klaipėdos uosto akvatoriją bei >0,5 km2 paviršiaus ploto ir >1,5 km ilgio tvenkinius. Lietuvoje identifikuoti 64 tokie tvenkiniai.

Dirbtinis vandens telkinys – žmonių sukurtas paviršinis vandens telkinys, išskyrus vandens talpyklas, kuriose esantis vanduo nelaidžiomis medžiagomis atskirtas nuo aplinkos grunto (baseinai, rezervuarai ir pan.). Dirbtiniams vandens telkiniams Lietuvoje priskirti užpildyti vandeniu karjerai, kurių paviršiaus plotas >0,5 km2. Viso šalyje (Nemuno UBR) išskirti 2 tokie telkiniai.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1672 žodžiai iš 5410 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.