Vanduo
(Teršalai:jų poveikis gamtai ir žmogaus sveikatai
Įvadas
Giliai į atmintį man įstrigo 1997 m. knygoje “Ekologija tavo namuose”
parašyti Alio Balbieriaus žodžiai:
“Jaučiu ir suvokiu ją (gamtą) kaip viso, kas yra, substanciją, kaip
visų jos dalių (atomų, žiedadulkių, planetų, galaktikų) pasikartojimą,
ryšius, jungtis. Nes gamta visur- kiekvienoje kūno ląstelėje, žmogaus
sukurtuose “antriniuose” daiktuose. O ypač ją jauti akis į akį susidūręs su
jos pirmapradėmis apraiškomis, natūralios gamtos salelėmis,
išsibarsčiusiomis civilizuotame pasaulyje. Tų salelių vis mažėja, nes mes,
patys to nenorėdami, lyg ir “atsiskyrėme” nuo gamtos, užsidengėm miestais,
technika, popierių šūsnimis, pasinėrėm į savo problemų sūkurį, kažko kažkur
nepamatėme, atrodėme protingesni negu iš tiesų esame, kovojom su gamta,
bandėm ją įveikti – tiek praktiškai, tiek “teoriškai”…O dabar bandome
“prisivyti” gamtą, ją gelbėti, saugoti. Pradedame suvokti, kas mus ištiks,
jeigu negrįžtamai pažeisime biosferos ekologinius ryšius, apie kuriuos
žinome tiek nedaug. Kalbame, mąstome apie gamtos ir žmogaus harmoniją, o
lekiame vis greitėjančiu civilizacijos ekspresu į priekį, į nežinią,
pakeliui teršdami upes ir ežerus, miškus, orą, dirvožemį…”
Sena kaip pasaulis, bet tikra tiesa – be vandens mūsų planetoje
nebūtų gyvybės. Be maisto žmogus gali išgyventi iki dviejų mėnesių, be
vandens – vos kelias paras. Vanduo sudaro apie du trečdalius visų gyvosios
gamtos organizmų, o žmogaus kūno masės – 70(. Skirtingose žmogaus kūno
dalyse vandens kiekis nevienodas: širdyje ir smegenyse jo yra apie 80%,
kraujuje – 79%, limfose – net 96%. Žmogus miršta netekęs 12 ir daugiau
procentų vandens. Nuo vandens priklauso organizmo vystymasis, augimas,
fiziologiniai procesai. Suaugusiam žmogui per parą reikia 35 – 45 g vandens
skaičiuojant kiekvienam jo kūno masės kilogramui.
Požeminis vanduo – vienintelis geriamojo vandens šaltinis Lietuvoje.
Jo kokybę lemia daugybė gamtinių ir antropogeninių veiksnių. Jų poveikis
labai skirtingas laike ir erdvėje – vieni veiksniai svarbesni sekliems
gruntinio vandens horizontams, kiti – giliau slūgstantiems vandens
baseinams, kurių vanduo dažniausiai ir naudojamas centralizuoto vandens
tiekimo sistemose. Gruntinis vanduo Lietuvoje sutinkamas holoceno ir
pleistoceno nuogulose. Priklausomai nuo to, kurie iš anksčiau minėtų
faktorių vyravo formuojantis gruntinio vandens balansui, vandens kokybė
minėtose nuogulose labai įvairi. Ji labai nepastovi ir dėl paties gruntinio
vandens išteklių formavimosi mechanizmo ypatybių: greito drėgmės ir teršalų
skverbimosi iš pavasarinių balų per aeracijos zoną be jokio išsivalymo ir
lėtos neprisotintos filtracijos pro jos uolienas iki gruntinio vandens
lygio, kurios metu infiltratas gerokai išsivalo nuo teršiančių medžiagų.
Marijampolės apskritis, kurią sudaro Marijampolės, Vilkaviškio ir
Šakių rajonai, yra Vidurio Lietuvos žemumoje. Didelių upių nėra, tik
Šešupė, kurios svarbiausi dešinieji intakai yra Dovinė, Višakis, Nova,
Siesartis bei Jotija ir kairysis Rausvė. Todėl ir paviršinio vandens
resursai čia nedideli. Vandens resursų problemą komplikuoja ir tai, kad
Šešupės vanduo užterštas organinėmis medžiagomis, sunkiaisiais metalais,
naftos produktais, detergentais, įvairiais mikroorganizmais. Todėl jos
vandens negalime naudoti buityje, nekalbant jau apie miestų ir gyvenviečių
aprūpinimą geriamu vandeniu. Tam netinka ir jos intakų vanduo – jis taip
pat užterštas.
Vienok Marijampolės apskritis – tai derlingų žemių ir pakankamai
išvystytos pramonės kraštas. Gyventojų tankis čia 30 – 50 žmonių/km2.Tik
miestams artimiausioje ateityje reikės virš 50 tūkst. m3/para.Vandens
gavybai Marijampolės apskrityje eksploatuojami 5 išžvalgyti ir 3
neišžvalgyti požeminio vandens telkiniai, iš kurių vanduo tiekiamas
didiesiems apskrities miestams. Kaimo gyvenviečių, pramonės įmonių stambių
ūkių bei fermų aprūpinimui vandeniu apskrityje išgręžta virš 1000 gręžtinių
šulinių. Kur ir kiek jų yra geros techninės būklės bei dar eksploatuojamų,
tikslių žinių nėra. Tačiau tokios žinios būtinos, nes techniškai
netvarkingi gręžtiniai šuliniai – tai požeminio vandens taršos židiniai. Ne
visų gręžtinių šulinių vandens, imamo iš gilesnių žemės sluoksnių, kai
kurie reglamentuojami komponentai atitinka standarto reikalavimus.
Geriausias pavyzdys – geležis, kurios požeminiame vandenyje visuomet yra
daugiau nei leistina. Nors jo padidintas kiekis nekenkia sveikatai, tačiau
tai sudaro daug nepatogumų tokį vandenį vartojant: ruduoja santechniniai
įrenginiai, tepasi plaunami skalbiniai, iškrenta nuosėdos induose. Reikia
ieškoti būdų, kaip jis
visiškai atitiktų geriamo vandens standarto
reikalavimus.
Apskrityje yra apie 13,9 tūkst. šachtinių (kastinų) šulinių, iš kurių
vandenį gėrimui, gyvuliams girdyti bei buityje vartoja apie 94 tūkst.
vienkiemių, gyvenviečių ir miestų pakraščių gyventojų. Skirtingai nuo
gręžtinių, šachtiniai šuliniai negilūs, jų gruntinis vanduo neapsaugotas
nuo paviršinio teršimo. Gruntinio vandens apsaugos požiūriu Marijampolės
apskrityje yra itin nepalankios hidrogeologinės sąlygos. Beveik visą jos
teritoriją dengia molingos nuogulos: prieledyninių ežerų molis, priemolis
ar priesmėlis, tirpstant ledynui susidaręs moreninis priemolis su smėlio
lęšiais – vadinamoji dugninė morena. Tokiuose nuogulose vanduo susikaupia
viršutinėje smėlingesnėje ir plyšiuotesnėje nuogulų dalyje ir į jį iš
paviršiaus labai greitai patenka įvairios teršiančios medžiagos bei
mikroorganizmai. Vanduo molinguose dariniuose srūva labai lėtai, užterštas
gruntinis vanduo yra prastas. Ypač jame daug azotinių junginių – amonio,
nitritų ir nitratų, kurių didelis kiekis pavojingas žmonių sveikatai, o
mažiesiems vaikams tokio vandens iš viso nereikėtų gerti – galimi mirties
atvejai.
Gruntinio vandens kokybę natūraliomis sąlygomis lemia fiziniai
geografiniai, klimatiniai, orografiniai, hidrologiniai, biologiniai, taip
pat geologiniai bei hidrogeologiniai faktoriai. Pastaruoju metu vis didesnę
įtaką gruntinio vandens kokybei daro antropogeninis faktorius –
išsklaidytoji ir vietinė tarša. Yra du pagrindiniai išsklaidytosios taršos
šaltiniai Lietuvoje – tai užteršta atmosfera ir žemės ūkis. Lokalinės
taršos šaltinių Respublikoje yra daug ir įvairių. Didelius plotus
Marijampolės apskrityje užima dirbama žemė., kultūrinės bei paprastos
pievos ir ganyklos. Čia tarša ne koncentruota, o atvirkščiai – išsklaidyta.
Be to, ji pasireiškia sezonais. Todėl ir antropogeninis poveikis čia
mažesnis. Vienok, dirbamos žemės plotai, bent anksčiau, buvo pakankamai
intensyviai tręšiami, ne visuomet racionaliai buvo naudojami nuodingi
chemikalai pasėlių apsaugai nuo kenkėjų, – antropogeninė veikla dar gali
būti jaučiama ir dabar. Miškuose antropogeninė tarša mažiausia. Jeigu
žmogaus ūkinę veiklą sutvarkytumėme taip, kad įvairios atliekos nepatektų į
orą, dirvą ir paviršinius vandenis, tai joks pavojus negrėstų požeminiam
vandeniui. Tačiau kaip tik to žmonija padaryti negali: trūksta apsaugos
priemonių, o ir tos, kurios yra, kai kurioms valstybėms, ūkiams, asmenims
yra per brangios. Taigi antropogenizacijos procesas planetoje labai įvairus
ir sunkiai reguliuojamas tiek atskirose valstybėse, tiek visame pasaulyje.
VANDENS TARŠA
Trims ketvirtadaliams žmonijos aprūpinimas vandeniu bei jo kokykė tebėra
aktuali problema. Vartojamojo vandens resursų išsaugojimas ir jo kokybės
pagerinimas kelia didelį susirūpinimą.
Vandens kokybė daugiausiai priklauso nuo aplinkos higieninės būklės.
Pramonės, žemės ūkio, kitų veiklos sričių bei buitinės atliekos,
patenkančios į aplinką, gali pabloginti ir vartojamo vandens kokybę. Todėl
jo telkinių apsauga, ypač gerai išvystytos pramonės rajonuose, yra
nepaprastai svarbi.
Vandens užterštumas vertinamas pagal:
gamtinius parametrus:
fizikinius: temperatūra, spalva, suspenduotos dalelės ir kt.;
mikrobiologinius: mikroorganizmai, bakterijos, virusai, pirmuonys ir kt.;
cheminius: neorganiniai teršalai (druskos, sunkieji metalai), organiniai
teršalai (pesticidai, angliavandeniai ir kt.);
teršalų kilmę:
urbanistiniai: buitiniai nutekamieji vandenys, liūčių sukeltos nuoplovos,
buitinių atliekų sąvartynai ir t.t.;
pramoniniai: kietos ir skystos technologinės atliekos (cukraus, popieriaus
gamyba ir kt.), produkcijos sandėliavimas (anglaivandeniliai, pramoninės
atliekos), naudingųjų iškasenų gavyba (karjerai, šachtos);
teršalai, susidarantys dėl intensyvių žemės ūkio kultūrų auginimo
technologijų (trąšos, augalų apsaugos priemonės), organinių trąšų
barstymas, žemės ūkio produktų perdirbimas (skerdyklos ir kt.);
teršalų pasiskirstymą laike:
nuolatiniai: netinkamai sandėliuojamų ar palaidotų atliekų išplovimas ir
teršalų skverbimasis į vandeningus grunto sluoksnius;
atsitiktiniai: kanalizacijos tinklų avarijos, avariniai cisternų
išsiliejimai ir kt.;
sezoniniai: augalų apsaugos priemonės jų naudojimo laikotarpiu, medžiagos,
apsaugančios autostradas nuo apledėjimo ir t.t.;
teršalų pasiskirstymą erdvėje:
difuzinis: naudojant žemės ūkio chemines priemones;
lokalizuotas: pramoninėse aikštelėse, sandėliuose, urbanistinės atliekos;
linijinis: palei autostradas, geležinkelius, upes ir kt.
Vandens užterštumo padariniai
Vartojant geriamąjį vandenį, kuris užterštas cheminėmis medžiagomis,
net jei jų būtų ir labai mažas kiekis, galima rimtai ir ilgam laikui