Vanduo
5 (100%) 1 vote

Vanduo

Apie vandenį

Žvelgiant iš kosmoso, Žemė yra neįtikėtinai žydros spalvos. Daugiau nei 70% mūsų planetos paviršiaus yra vanduo. Būtent vanduo, o ypač didžiuliai vandenynai, daro Žemę unikalią visoje visatoje. Žemės apvalkalai atmosfera ir hidrosfera susidarė taip pat kaip ir kieta pluta, t.y. kylant Žemės paviršių magmai. Bet kuri magma turi dujų. Magma susidarė iš išsilydžiusios aukštoja gelmių temperatūroje uolienos. Hidrosfera susidarė iš atmosferos, kurioje susikaupė daug vandens garų iš veikiančių ugnikalnių. Vandens garai kondensavosi ir iškrisdavo krituliais. Lietaus vanduo nutekėdavo srautais, kurie įtekėdavo į ežerus, esančius žemesnėse Žemės paviršiaus vietose. Ežerai didėdavo, susiliedavo sudarydami vandenyną. taip prasidėjo vandens apytaka. Koktantuojant turinčiai anglies dioksido ir vandens atmosferai su jaunomis į Žemės paviršių išeinančiomis bazaltinėmis uolienomis, turėjo prasidėti dūlėjimas. Vandens srautai dūlėjimo produktus, uolienų dalelės ir ištirpusias medžiagas nešė į naujus ežerus. Sausumos paviršiuje besiplečiančiuose vandens telkiniuose tirpdavo druska. Taip gimė vandenynai, sūrėjo jūros vanduo, koks yra dabar. Tokia įvikių seka atrodo įtikinama, nes gerai atitimka mūsų žinias apie emę, tai nevisiškai pagrįsta teorija. Be to, labai nedaug žinoma apie tai, kiek laiko truko, kol atmosfera ir pasaulio vandenynas įgijo dabartinę sudėtį ir didumą. Nepaisant to, kad jūros ir vandenynai sudaro du trečdalius mūsų planetos, mes apie jų gelmes žinome mažiau nei apie menulio paviršių. atmosferos ir hidrosferos dalys pamažu „garavo“ iš karštų Žemės gelmių. Tokia pernaša aukštyn prasidėjo ankstyvaisiais Žemės istorijos etapais ir tęsiasi iki dabar, nes nuolat „naujas“ vanduo veržiasi į Žemės paviršių. Dabar didesnė dalis ugnikalnių išmetamo vandens yra „senas“, daug kartų padaręs apytakos ratą ir įkaitęs Žemės gilumoje dėl vulkaninių procesų. Jeigu nors pusė procento išmetamo ugnikalnių vandens yra „naujas“, tai tokiu graeičiu kaupiantis vandeniui Žemės paviršiuje, visa hidrosfera, įskaitant pasaulinį vandenyną ir visą kitą vandenį, galėjo susidaryti per 4 milijardus metų.

Lietaus ir sniego tirpsmo vandens dalis, neišgaravusi atgal į atmosferą ir nenutekėjusi paviršiumi, įsisunkia į požemį ir sudaro požeminius vandenis. Juos dar papildo ir ežerai, kurių gilūs dubenys kerta vandeningąjį sluoksnį. Dalis vandens į požemį patenka iš pelkių. Be to, drėgmės Žemė gauna kartu su oru.

Požeminiai vandenys – didžiulis gamtos turtas. Jie vartojami buityje, pramonėje, žemės ūkyje. Visais metų laikais požeminiai vandenys papildo upes, ežerus.

Pagal vandenyje ištirpusių druskų kiekį požeminiai vandenys būna gėli ir mineralizuoti, pagal slūgsojimo gylį – dirvožemio, gruntiniai ir tarpsluoksniniai, pagal temperatūrą – šilti ir net karšti.

Dirvožemio vandenys. Jie yra arčiausiai žemės paviršiaus ir ištisinio sluoksnio nesudaro. Susikaupia dirvožemyje, užpildo jo ertmes ir poras. Šių vandenų lygis ir kiekis būna nevienodas – tai priklauso nuo iškritusių kritulių, garavimo intesyvumo. Pavasarį ir po lietaus dirvožemio vandenų pagausėja, sausuoju metų laiku jie išdžiūsta, žiemą sušąla. Buityje ir pramonėje jie nevartojami, nes gali būti užteršti trąšomis, nuodingaisiais chemikalais ar kitokiomis medžiagomis. Dirvožemio vandenys laibai svarbūs augalams – tai pagrindinis jų drėgmės ir maisto šaltinis.

Gruntiniai vandenys. Tai požeminiai vandenys, susikaupę žemiau dirvožemio vandenų, virš pirmojo vandeniui nelaidaus uolienų sluoksnio. Lietuvoje jie slūgso negiliai, vidutiniškai nuo 3 iki 10m. Aukštesnėse vietose gali būti ir giliau – 20 – 30m. gylyje. Juos papildo lietaus ir sniego tirpsmo vanduo.

Gruntiniai vandenys nuolat juda ta kryptimi, kur link žemėja nelaidus sluoksnis. Jie yra skaidresni, ne taip užteršti kaip dirvožemio vandenys. Įsirengę šulinius, savo poreikiams juos vartoja kaimo gyventojai.

Tarpsluoksiniai, arba arteziniai, vandenys. Tai požeminiai vandenys, esantys tarp dviejų vandeniui nelaidžių uolienų sluoksnių. Jie kaupiasi kur kas giliau, dažniausiai tokiose vietose, kur vandeniui nelaidūs uolienų sluoksniai yra įgaubti. Išgręžus gręžinį į vandeningąjį sluoksnį, vanduo iš jo savaime kyla į paviršių. Taip vekia ir arteziniai šuliniai.

Tarpsluoksniniai vandenys yra gėli, švarus, skaidrūs. Jais aprūpinama diduma miestų ir kai kurių kaimų gyventojai. Didelių gėlo artezinio vandens išteklių rasta didžiųjų miestų apylinkėse: Pagiriuose, Nemenčinėje (prie Vilniaus), Bubiuose (prie Šiaulių), prie Kauno.

Mineraliniai vandenys. Požeminis vanduo, skverbdamasis į gilesnius sluoksnius, tirpina įvairias mineralines ir organines medžiagas. Vandenys, kuriuose yra ištirpusių daug įvairių elementų (kalcio, kalio, natrio, bromo, jodo ir kitų) druskų, vadinami mineraliniais vandenimis.

Mineralinio vandens versmių yra juostoje, einančioje per visą Lietuvos vidurį nuo Biržų iki Druskininkų. Mineraliniai vandenys turi gydomųjų savybių, prie jų versmių įsikūrę kurortai, gydyklos. Nelabai mineralizuotą vandenį gydytojai rekomenduoja gerti, o labai mieralizuotas vanduo naudojamas gydomosioms vonioms,
dušams.

Terminiai vandenys. Požeminių vandenų, kurie slūgso iki 400 – 500m. gylio, temperatūra neaukšta. Giliau vandenys yra šilti ir net karšti. Jie vadinami terminiais.

Karšto, druskingo vandens rasta Vakarų Lietuvoje beveik dviejų kilometrų gylyje. Didesnių terminio vandens išteklių yra Klaipėdos, Kretingos rajonuose.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 866 žodžiai iš 1716 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.