Vanduo-gyvybės šaltinis
5 (100%) 1 vote

Vanduo-gyvybės šaltinis

GYVYBĖS ŠALTINIS

Vanduo visada buvo laikomas gyvybės šaltiniu. Jis buvo toji aplinka, kurioje vyko ilga mūsų planetos augalų ir gyvūnų evoliucija. Kadangi vanduo yra vie¬nas iš nuolatinių gyvuosiuose organizmuose vykstan¬čių biocheminių procesų dalyvių, tai nusistovėjo ne¬nutrūkstamas žmogaus ir vandens ryšys. Dėl šios sa¬vybės vandenį ir imta vadinti „gyvybės šaltiniu“.

Vandenyje nuo pirmųjų jo atsiradimo Žemėje die¬nų kaupėsi paprasčiausi cheminiai junginiai iš tokių „gyvybę teikiančių“ elementų, kaip fosforas, azotas, anglis, kalcis .Pačiame vandenyje esantis superslėgis skaidė tuos junginius, o paskui „audė“ iš jų polimerines gijas — paprasčiausių aminorūgščių sta¬tybinę medžiagą. Superslėgis, prieš pradėdamas kur¬ti gyvybę, pats patyrė ilgą tobulėjimo evoliuciją, įgi¬jo tam tikrą virpesių daž¬nį ir amplitudę. Be to, jo veikla galėjo pasireikšti tik tam tikroje temperatū¬roje. Galbūt ir pats vanduo aminorūgščių susidarymo momentu turėjo kažkokių specifinių (polimerinių) savybių, kurias prarado vėlesnėse epochose ir ku¬rias mums vėl teks atrasti. Be vandens negalėtų Žemėje egzistuoti organinė medžiaga ir atsirasti gyvybė. Gyvosios medžiagos molekulė — labai sudėtingas cheminis junginys, at¬sirandantis nuosekliai vykstančios oksidacijos ir re¬dukcijos reakcijų grandinės metu. Vanduo — būtina visų gyvų organizmų, tuo pačiu ir žmogaus, sudėtinė dalis.

Vandens įvairiuose organizmuose, jų organuose ir audiniuose yra labai daug. Pavyzdžiui, žinduolio or¬ganizme yra 63—68%, žemės paviršiaus augalų la¬puose— 75—86%, medūzoje ir dumbliuose — iki 98% vandens. Suaugusio žmogaus organizme yra 68—70% vandens, iš jo kraujyje — 90%, raumeny¬se — 75 %, kauluose — 28 %.

Vanduo turi įtakos visiems žmogaus organizmo gyvybiniams procesams. Su jo pagalba vyksta dau¬guma medžiagų apykaitos reakcijų, kurios užtikrina nenutrūkstamą gyvųjų audinių irimo ir regeneracijos procesą. Beveik visi organizmo cheminiai, fiziologi¬niai ir koloidiniai procesai (asimiliacija, disimiliaci¬ja, difuzija, osmosas ir kt.) vyksta vandens skiedi¬niuose arba kartu su vandeniu.

Skystoje vandens terpėje vyksta virškinimo ir maisto įsisavinimo procesai skrandyje ir žarnyne, gyvosios medžiagos sintezė organizmo ląstelėse. Kar¬tu su vandeniu iš organizmo pašalinamos kenksmin¬gos medžiagos arba apykaitos produktai. Laiku jų ne¬pašalinęs, žmogus sunkiai apsinuodija ir net miršta.

Suaugusiam žmogui kasdien reikia 2—2,5 l geria¬mojo vandens. Kad organizmas normaliai funkcionuo¬tų, vandens reikia 4—5 kartus daugiau, t. y. 9—10 1. Iš kur jo imti?

Įdomu tai, kad žmogus ir gyvūnai, savo organiz¬me perdirbdami maistą, patys pasigamina endogeni¬nio, t. y. vidinio vandens. Jo nuolat „atsiranda“ organizmo audiniuose. Visi gyvūnai ir augalai dau¬giausia vartoja tą vandenį, kurį pasigamina savyje. Antai, kupranugario kuproje esantys riebalai oksida¬cijos būdu gali duoti gyvuliui 40 l endogeninio van¬dens.

Žmogaus organizmas nepakenčia vandens truku¬mo. Netekęs l—1,5 l vandens, žmogus pradeda jaus¬ti troškulį. Praradus dėl vandens deficito 6—8% sa¬vosios masės, žmogaus organizme sutrinka medžia¬gų apykaita, sulėtėja oksidacijos procesai, didėja kraujo klampa, pakyla temperatūra, dažnėja pulsas, parausta oda, suglemba raumenys ir kūnas, svaigsta ir skauda galvą. Netekus 10% vandens, atsiranda negrįžtamų patologinių reiškinių: trūkinėja oda, įdumba akių obuoliai, sutrinka rega, prasideda trau¬kuliai gerklėje, vystosi anurija (inkstai neišskiria šlapimo), silpsta protas. Netekęs 21% vandens žmogus miršta. Žmogui būti be vandens daug pavojin¬giau negu be maisto: nevalgęs jis gali išgyventi iki 40 dienų, o negėręs numirs aštuntą parą.

Liguistų reiškinių žmogus neišvengia ir tada, kai vartoja per daug vandens: pasirodo intoksikacijos simptomai, krinta kūno temperatūra, teka seilės, py¬kina, sutrinka judesių koordinacija, atsiranda traukuliai, suglemba raumenys, skauda galvą.

Gamta, kurdama žmogų, aprūpino jį „šilumos re¬le“— stebuklinga vidinio šilumos reguliavimosi savy¬be. Normali mūsų kūno temperatūra svyruoja labai nedaug: 36,6—37 °C. Nukrypimas nuo šios normos vos per keletą dešimtųjų laipsnio liudija apie negala¬vimą, vieno ar kito organo normalios funkcijos su¬trikimą.

Mokslui iki šiol nepavyko išaiškinti orga¬nizmo vidinio šilumos reguliavimosi paslapties. Tik viena aišku: šitoks reguliavimasis būtų neįmanomas be kraujo tėkmės.

Bet gi kraujas — tai pirmiausia vanduo. Tada į šilumos reguliavimosi automatizmą galima žiūrėti kiek kitaip. Esmė yra ta, kad vanduo (kraujas) geba sugerti (ir atitinkamai grąžinti) šilumos tiek, kiek negalėtų joks kitas skystis. Gamtoje nėra geresnio šilumos nešiotojo kaip vanduo.

Vanduo labai padeda palaikyti pastovią organiz¬mo temperatūrą (yra geras šilumos reguliatorius). Krintant aplinkos temperatūrai, vandenyje dėl oksi¬dacijos procesų kaupiasi šiluma ir neleidžia kūnui atšalti. Aplinkos temperatūrai kylant, kraujas, plūsdamas į odą, padidina šilumokaitą ir prakaitavimą. Prakaitas pro odą atiduoda šilumą aplinkai ir apsau¬go organizmą nuo perkaitimo.

Štai ką reiškia vanduo žmogaus gyvenime. Ta¬čiau jo reikia ne
vien fiziologiniams procesams. Nor¬maliai žmogaus gyvybinei veiklai palaikyti vandens reikia kur kas daugiau negu nustatyta fiziologinė norma. Daugybė vandens suvartojama sanitarinėms higieninėms ir buitinėms reikmėms, gamybai, tech¬nologiniams pramonės, statybos ir transporto proce¬sams, žemės ūkiui, gaisrams gesinti, miestų gatvėms ir želdiniams laistyti. Apskaičiuotas vidutinis vieno žmogaus suvartojamo vandens kiekis — 100—600 l/parą —yra jo ekonominės gerovės, kultūrinio ir bui¬tinio lygmens rodiklis. Viduramžiais kiekvienas mies¬tietis suvartodavo 10—15 l/parą, bet jau praėjusiame šimtmetyje šis poreikis siekė 30—45 l/parą.

Analizuojant upių vandens išteklius, reikia atsi¬žvelgti į tai, kad jose būtų visą laiką tinkamos gyvū¬nijai sanitarinės sąlygos, todėl negalima visiškai iš¬sekinti upių nuotėkio. Jo turi užtekti tam, kad upė galėtų savaime išsivalyti, kad vandenyje atsiskiestų į upę patekę nešvarumai ir kad jūros vanduo neuždruskintų upės žiočių. Be to, reikia atsižvelgti į tai, kad saugyklose daug vandens išgaruoja ir išsifilt¬ruoja.

Vandens deficitas sausringuose rajonuose nuola¬tos didėja. Atsirado nauja problema — sparčiai didė¬jantis atotrūkis tarp gryno gėlojo vandens poreikių ir galimybių juos patenkinti, arba aprūpinimo van¬deniu problema.

GRYNO VANDENS PROBLEMA

Per visą žmonijos raidą vanduo buvo ne tik džiaugs¬mo ir ilgo amžiaus šaltinis, bet kai kuriais laikotar¬piais netikėtai iš gyvybės eliksyro virsdavo mirties nešėju, sparčiai paskleisdavo įvairiuose planetos kam¬peliuose ligas, epidemijas, mirtį ir siaubą. Dabar jau žinoma, kad dėl to kaltas ne vanduo, bet tos mine¬ralinės, organinės ir ypač bakteriologinės priemaišos, kuriomis pats žmogus iš nežinojimo ir nemokšiškumo užteršdavo vandenį. Tokios stichinės nelaimės, kai išmirdavo ištisų miestų gyventojai, vis labiau tolsta į praeitį.

Žmonija suprato, kad jos lemtis visiškai priklau¬so nuo supančio pasaulio, nuo racionalaus gamtos turtų naudojimo. Kol žmogus nesikišo į gamtos raidą, žemės biosferoje vykstantys ciklai buvo uždari, pagrįsti nuolatine medžiagų ir energijos srautų apy¬taka. Vystydamas gamybines jėgas, žmogus, to nei nenumanydamas, vis aktyviau veikė planetos bio¬sferą.

Dėl sparčiai plečiamos pramoninės gamybos ir urbanizacijos, vartojamų buityje ir pramonėje chemi¬nių medžiagų labai daugėja miestų ir pramonės nute¬kamųjų vandenų, kurie paprastai suleidžiami į upes ir jūras. Tai paprasčiausias ir pigiausias būdas ne¬švarumams pašalinti: švarus upių vanduo gausiai juos praskiesdamas pats savaime išsivalo. Taip tęsė¬si gana ilgai, kol buvo nedaug buitinio ir pramoninio nutekamojo vandens. Daugėjo miestuose gyventojų, plito pramoninė gamyba — vis daugiau plūdo nute¬kamojo vandens, didėjo nešvarumų koncentracija ir upių bei jūrų užterštumas. Taip atsirado švaraus vandens problema — pra¬dėjo trūkti to vandens, kuris teikia visa kam gyvybę, užtikrina vystymąsi ir tobulėjimą. Kaip spręsti šią problemą nuolatinės techninės pažangos sąlygomis? Kur rasti išeitį iš grėsmingos padėties? Kaip apsau¬goti upes ir jūras, kad jų neterštų pramonės ir buiti¬niai nešvarumai? Norint atsakyti į šiuos klausimus, reikia ištirti vandens, kaip labiausiai pažeidžiamos gamtinės aplinkos, užterštumą, teršimo šaltinius, pa¬koreguoti žmogaus požiūrį į gamtą.

GRESIANT PAVOJUI

Kosminiuose laivuose ir palydovuose įrengtos televi¬zijos kameros bei fotografavimo aparatūra teikia eko¬loginę informaciją, kuri labai svarbi sprendžiant gam¬tinės aplinkos problemą. Kosmonautai įžvelgia ne vien Žemės grožybes. Jų pranešimuose nuskamba kartais ir štai kas:

— Upės su intakais — tarytum kraujagyslės Že¬mės kūne .. . Aukštupiuose jos švarios, bet kuo toliau, pasipildydamos įvairiausiomis atliekomis, tuo labiau drumzlėja ir neša visą tą purvą į jūras ir vandeny¬nus …

— Pakrantėse matomos naftos dėmės. Pramonės gigantai skęsta dūmuose, kurie iš vieno kontinento slenka į kitą . . .

Žinomo mokslininko V. Vernadskio žo¬džiai: „Kinta Žemės veidas, vis mažiau nepaliestų gamtos kampelių“, ištarti prieš trisdešimt penkerius metus, mūsų laikais pasi¬tvirtina. Štai keletas faktų, kurie įspėja: biosfera pa¬vojuje! Dirvos erozija (ma¬toma iš orbitos) yra di¬džiulė: tai milijonai hekta¬rų išplautų dirvožemių, klonių ir raguvų. Planeta katastrofiškai plinka: gais¬rai ir žmonės kasmet su¬naikina daug tūkstančių hektarų „žaliojo kilimo“. Tuo tarpu kuo daugiau bus sunaikinta miškų, tuo grėsmingesnės gali būti sausros, potvyniai, dirvos erozija, pažeista dujinė atmosferos sandara.

Yra ir daugiau panašių liūdnų pavyzdžių, kai žmo¬gus niokoja gamtos turtus, maisto išteklius ir ardo gyvybės egzistavimo Žemėje sistemą.

Šiuo metu žinoma jau apie 500 rūšių būdingiau¬sių orą teršiančių priemaišų — įvairių dujų, dulkių ir garų. Dalis jų su krituliais patenka į vandens telki¬nius. Be to, į telkinius kartu su vandeniu suplūsta visokių rūgščių, metalų, druskų ir t. t. Tokių kenks¬mingų priemaišų vis daugėja, o daugelis jų (švinas, gyvsidabris, arsenas) taip ir lieka nepastebimi, kol nepradeda plisti ligos.

Per
pastaruosius 20—30 metų užterštumas azoto oksidais padidėjo 630%, švino tetraetilu — 415%, gyvsidabriu — 2100%. Paviršinių vandenų už¬terštumas fosfatais padidėjo 7 kartus.

Užterštas oras ir vanduo — tai didžiulė žala žmo¬nijai: plintančios įvairiausios ligos, žuvusi augmeni¬ja, ekonominiai nuostoliai. Oro tragiško užteršimo pavyzdys — 1952 m. Londono smogas, nusinešęs per 5 dienas 4000 gyvybių. Dėl šiluminių elektrinių už¬terštos nuodingomis atliekomis aplinkos, kasmet miršta daugiau kaip 21 tūkst. žmo¬nių.

Automobilių išmetamosios dujos, kuriose yra ang¬lies ir azoto oksidų, angliavandenilio, saulėtomis die¬nomis sukelia akių uždegimą. Tai pastebėta kur labai intensyvus automobilių judėjimas (Tokijuje, Sidnyje, Meksike, Buenos Airėse ir kt.).Visa, kas patenka j orą, galų gale atsiduria van¬denyje: pirmiausia — vidaus telkiniuose, paskui — Pasauliniame vandenyne.

VIDAUS VANDENS TELKINIŲ TERŠIMAS

XX a. vi¬duryje su vandens telkinių užterštumo problema vie¬naip ar kitaip susidūrė visos išsivysčiusios šalys.

UNESCO duomenimis, 75 išsivysčiusiose kapita¬listinio pasaulio šalyse tik trečdalis miestų gyventojų vartoja vandenį, tiekiamą į butus arba į kiemus, dar vienas trečdalis — iš gat¬vių vandens kolonėlių, o kiti — neturi net šios gali¬mybės.

Pasaulyje jau užteršta dau¬guma vandens telkinių. Pasaulyje daugybė žmonių vandenį geria iš upių ir ežerų, į kuriuos suteka kanalizaciniai van¬denys, vartoja vandenį, ku¬riame kenksmingų chemi¬nių priemaišų yra kur kas daugiau negu leistina.

Skaudi problema – tai užterštos upės. Tai ypač aktualu atsilikusiose šalyse. Tokiose upėse griežtai uždrausta net pramogauti vandens slidėmis, nes bijoma, kad užtiškęs bakterijomis užterštas vanduo neužkrėstų ligomis pramogaujančių žmonių.

Nelaimės neaplenkia ir ežerų. Pražūtingo vandens telkinių užteršimo pavyzdys — Erio (JAV) ežeras. Sis didžiulis ežeras, buvęs vienas gražiausių JAV ežerų virto negyvu duburiu. Detroito upė kasdien suplukdo į ežerą iš 12 JAV ir Kanados mies¬tų 8 tūkst. t atmatų. Dėl organinių medžiagų, vis daugiau sutekančių kartu su pramonės ir komunali¬niu vandeniu, oksidacijos trūksta deguonies, todėl labai smuko žuvų ūkis, priviso dumblių. Čia jau ne¬galima maudytis. Mokslininkai mano, kad Erio jau neįmanoma išgelbėti ir dar kada nors pamatyti tokį, koks jis buvo prieš 25 metus. „Mirštančiu ežeru“ amerikiečiai vadina Mičiganą, į kurį suplūsta atlie¬kos iš 250 įmonių ir 310 kanalizacijos sistemų.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2054 žodžiai iš 6666 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.