Vanduo ir zmogus
5 (100%) 1 vote

Vanduo ir zmogus

Savarankiškas darbas

Šiauliai, 2004

Įvadas

Kas kiemelis – giesmė,

Kas takelis – versmė.

Žiūri tyras vanduo,

Krištolinis vanduo.

Ilgesys – ta giesmė

Sopulys – ta versmė.

P. ŠirvysSena kaip pasaulis, bet tikra tiesa – be vandens mūsų planetoje nebūtų gyvybės. Be maisto žmogus gali išgyventi iki dviejų mėnesių, be vandens – vos kelias paras. Vanduo sudaro apie du trečdalius visų gyvosios gamtos organizmų, o žmogaus kūno masės – 70. Nuo vandens priklauso organizmo vystymasis, augimas, fiziologiniai procesai. Suaugusiam žmogui per parą reikia 35 – 45 g vandens.

Viduramžiais žmonės ieškojo gyvybės vandens, dabar vis dažniau – švaraus vandens. Didelio skirtumo čia nėra, nes švarus vanduo ir reiškia gyvybę.

Požeminis vanduo – vienintelis geriamojo vandens šaltinis Lietuvoje. Jo kokybę lemia daugybė gamtinių ir antropogeninių veiksnių. Jų poveikis labai skirtingas laike ir erdvėje – vieni veiksniai svarbesni sekliems gruntinio vandens horizontams, kiti – giliau slūgstantiems vandens baseinams, kurių vanduo dažniausiai ir naudojamas centralizuoto vandens tiekimo sistemose. Gruntinis vanduo Lietuvoje sutinkamas holoceno ir pleistoceno nuogulose. Priklausomai nuo to, kurie iš anksčiau minėtų faktorių vyravo formuojantis gruntinio vandens balansui, vandens kokybė minėtose nuogulose labai įvairi. Ji labai nepastovi ir dėl paties gruntinio vandens išteklių formavimosi mechanizmo ypatybių: greito drėgmės ir teršalų skverbimosi iš pavasarinių balų per aeracijos zoną be jokio išsivalymo ir lėtos neprisotintos filtracijos pro jos uolienas iki gruntinio vandens lygio, kurios metu infiltratas gerokai išsivalo nuo teršiančių medžiagų.

Gruntinio vandens kokybę natūraliomis sąlygomis lemia fiziniai geografiniai, klimatiniai, orografiniai, hidrologiniai, biologiniai, taip pat geologiniai bei hidrogeologiniai faktoriai. Pastaruoju metu vis didesnę įtaką gruntinio vandens kokybei daro antropogeninis faktorius – išsklaidytoji ir vietinė tarša. Yra du pagrindiniai išsklaidytosios taršos šaltiniai Lietuvoje – tai užteršta atmosfera ir žemės ūkis. Lokalinės taršos šaltinių Respublikoje yra daug ir įvairių. Didelius plotus užima dirbama žemė, kultūrinės bei paprastos pievos ir ganyklos. Žmogus ūkininkaudamas stipriai veikia aplinką, tuo pačiu ir požeminį vandenį. Šio poveikio įtaka – dvejopa. Visu pirma, savo reikmėms žmogus naudoja požeminį vandenį ir taip sekina jo resursus. Antra, ūkinė veikla skleidžia taršą. Nors požeminis vanduo yra apsaugotas nuo išorinio poveikio, tačiau žmonių veikla, dažniausiai neigiama, palieka savo pėdsakus visose geosferose. Dėl to keičiasi požeminio vandens cheminė sudėtis, o tuo pačiu ir jo kokybė. Jautriausiai į tai reaguoja arčiausiai žemės paviršiaus: lygumose – 0,5-3 m, aukštumose – 15-20 m gylyje, esantis gruntinis vanduo.

Miškuose antropogeninė tarša mažiausia. Jeigu žmogaus ūkinę veiklą sutvarkytumėme taip, kad įvairios atliekos nepatektų į orą, dirvą ir paviršinius vandenis, tai joks pavojus negrėstų požeminiam vandeniui. Tačiau kaip tik to žmonija padaryti negali: trūksta apsaugos priemonių, o ir tos, kurios yra, kai kurioms valstybėms, ūkiams, asmenims yra per brangios. Taigi antropogenizacijos procesas planetoje labai įvairus ir sunkiai reguliuojamas tiek atskirose valstybėse, tiek visame pasaulyje.

Vandens tarša

Trims ketvirtadaliams žmonijos aprūpinimas vandeniu bei jo kokybė tebėra aktuali problema. Vartojamojo vandens resursų išsaugojimas ir jo kokybės pagerinimas kelia didelį susirūpinimą.

Vandens kokybė daugiausiai priklauso nuo aplinkos higieninės būklės. Pramonės, žemės ūkio, kitų veiklos sričių bei buitinės atliekos, patenkančios į aplinką, gali pabloginti ir vartojamo vandens kokybę. Todėl jo telkinių apsauga, ypač gerai išvystytos pramonės rajonuose, yra nepaprastai svarbi.

Vandens užterštumas vertinamas pagal:

gamtinius parametrus:

• fizikinius: temperatūra, spalva, suspenduotos dalelės ir kt.;

• mikrobiologinius: mikroorganizmai, bakterijos, virusai, pirmuonys ir kt.;

• cheminius: neorganiniai teršalai (druskos, sunkieji metalai), organiniai teršalai (pesticidai, angliavandeniai ir kt.);

teršalų kilmę:

• urbanistiniai: buitiniai nutekamieji vandenys, liūčių sukeltos nuoplovos, buitinių atliekų sąvartynai ir t.t.;

• pramoniniai: kietos ir skystos technologinės atliekos (cukraus, popieriaus gamyba ir kt.), produkcijos sandėliavimas (anglaivandeniliai, pramoninės atliekos), naudingųjų iškasenų gavyba (karjerai, šachtos);

• teršalai, susidarantys dėl intensyvių žemės ūkio kultūrų auginimo technologijų (trąšos, augalų apsaugos priemonės), organinių trąšų barstymas, žemės ūkio produktų perdirbimas (skerdyklos ir kt.);

teršalų pasiskirstymą laike:

• nuolatiniai: netinkamai sandėliuojamų ar palaidotų atliekų išplovimas ir teršalų skverbimasis į vandeningus grunto sluoksnius;

• atsitiktiniai: kanalizacijos tinklų avarijos, avariniai cisternų išsiliejimai ir kt.;

• sezoniniai: augalų apsaugos priemonės jų naudojimo laikotarpiu, medžiagos, apsaugančios autostradas nuo apledėjimo ir t.t.;

teršalų pasiskirstymą erdvėje:

• difuzinis: naudojant žemės ūkio chemines
alizuotas: pramoninėse aikštelėse, sandėliuose, urbanistinės atliekos;

• linijinis: palei autostradas, geležinkelius, upes ir kt.

Užterštas gruntinis vanduo, besiskverbdamas gilyn, gali užteršti ir giliau esančių spūdinių horizontų vandenį, kuris plačiausiai naudojamas vandens tiekimui. Prastėjant vandens kokybei, jo naudojimo ir apsaugos problema tampa labai aktuali. Štai ir „sopulys – ta versmė“. Todėl požeminio vandens būklę reikia nuolatos stebėti.

Režimas

Gruntinis vanduo slūgso arčiausiai žemės paviršiaus ir todėl jo lygio režimas labiausiai priklauso nuo meteorologinių faktorių režimo. Paprastai pavasarį, nutirpus sniegui, tirpsmo vandenys filtruojasi gilyn ir gruntinio vandens paviršius pakyla. Arčiausiai žemės paviršiaus dažniausiai vanduo slūgso balandžio mėn. Tuo tarpu vasarą, dėl suintensyvėjusio išgaravimo, vanduo nusenka ir rugsėjo-spalio mėnesiais stebime žemiausius vandens lygius, t. y. vanduo slūgso giliausiai. Sezoninių amplitudžių dydį apsprendžia meteorologinės sąlygos ir vandenį talpinančių uolienų litologija. Todėl molingose uolienose vandens lygio svyravimų amplitudės yra daug didesnės nei smėlingose. Mažiausios lygio svyravimų amplitudės kinta nuo 0,5 iki 1,0 m, o didžiausios – nuo 2 m (smėlyje) iki 6,5 m (priemolyje). Didžiausi lygio svyravimai stebimi, kai vanduo yra 2 – 4 m gylyje.

Pastaraisiais metais meteorologinės oro sąlygos pasižymi labai didele kaita tiek teritorijoje tiek metų bėgyje. Atitinkamai ir gruntinio vandens lygio paviršius visoje Lietuvos teritorijoje svyruoja nevienodai. Svarbiausias 1999 m. šalies meteorologinių sąlygų bruožas – palyginti didelis ir netolygus kritulių kiekis žiemą bei šilta ir sausa vasara. Vidutinė oro temperatūra (7,0-8,7oC) 0,9-1,2oC viršijo 1998 m. vidutinę bei 1,3-1,7oC daugiametę temperatūras. Metinis kritulių kiekis (500-750 mm) svyravo apie daugiametę normą, tačiau metų bėgyje ir teritorijoje jie pasiskirstė labai nevienodai. Pavyzdžiui, sausio mėnesį kritulių iškrito nuo 56 iki 173% normos, o vasarį – net 1-3 normos. Tuo tarpu pavasarį, kai gruntinio vandens infiltracinės mitybos sąlygos yra palankiausios, kritulių Lietuvos teritorijoje iškrito gerokai mažiau daugiametės normos (vidutiniškai 28-59% normos). Palyginti švelni, gausi kritulių žiema, dažni atšilimai sudarė palankias sąlygas infiltracinei gruntinio vandens mitybai ir gruntinis vanduo 1999 m. pavasarį slūgsojo nuo 0,11 iki 0,74 m arčiau žemės paviršiaus nei 1998 m.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1132 žodžiai iš 3761 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.