Prisitaikymo sunkumai………………1
Varliagyvių gyvenimas………………2
Dauginimasis………………………………3
Klausa…………………………………………4-5
Oda……………………………………………..6
Varliagyviai Kuršių Nerijoje…..7-8
Perėjus gyventi iš vandens į sausumą,varliagyviams iškilo daugybė problemų,ir jiems prisitaikyti prireikė daug milijonų metų. Iš tikrųjų varliagyviai taip ir nesugebėjo iki galo prisitaikyti prie daug atšiauresnių gyvenimo sąlygų; kad galėtų veistis, dar ir dabar jiems reikia vandens. Kad būtų lengiau judėti sausumoje, varliagyvių griaučiai palengvėjo, o svorio jėgai įveikti išsivystė stipri raumenų sistema. Anstyvųjų varliagyvių galūnės buvo trumpos, plačiai išskėstos, jų kaulai stambūs. Tačiau jos jau buvo penkiapirštės, kaip ir aukštesniųjų stuburinių. Išsivystė poriniai oro maišai, arba plaučiai.
Iš daugelio ansčiau gyvenusių varliagyvių grupių iki šiol išlikę trys būriai: beuodegiai arba šokuojantys varliagyviai (Anura), uodeguotieji varliagyviai (Urodela) ir bekojai varliagyviai arba kirmrausos (Apoda).
Beuodegių varliagyvių – varlių, rupūžių yra daugiau kaip 25000 rūšių. Jie prisitaikė gyventi ne tik šalia vandens, bet ir tropiniuose miškuose, stepėse, netgi dykumose. Visiems jiems bendra tai, kad vystosi su pilna metamorfoze, t.y. per gyvenumą jų forma visiškai pakinta.
Varlės ir rupūžės turi balso aparatą, bet tik patinų jis visiškai išsivystęs;pastarųjų balsą galima išgirsti poravimosi metu arba juos išgąsdinus.Tipiškas garsas susidaro virpant balso stygoms–porinėms gerklų gleivinės klostėms. Oras pro jas eina įkvepiamas į plaučius ir grįždamas iš plaučių į balso maišus, kurie yra žemiau burnos.
Beveik visos vidutinių platumų klimato juostos varlių ir rupūžių rūšys pavasarį pereina į vandenį. Rasti į jį kelią joms padeda burnos vidaus juntamosios ląstelės – osmoreceptoriai. Dėl nežinomų priežasčių kai kurie vandens telkiniai tampa varliagyviams itin patrauklūs, ir poruotis čia jų susirenka didžiuma. Patinai paprastai atkeliauja pirmieji ir kvarkdami vilioja pateles. Varliagyviai gyvena visur kur yra drėgna: pelkėse, prie ežerų, upių, tvenkinių ir pan. Varliagyvių elgsena labai priklauso nuo drėgmės. Kai karšta ir sausa, kai kurios rūšys slepiasi nuo saulės. Varliagyviai minta vabzdžiais: uodais,vabalais, besparniais ir t.t. Varlės medžioja tykodamos. Judantį vabzdį ar vikšrą paveja staigiu šuoliu arba nejudėdamos išmeta lipnų liežuvį, ir grobis prilimpa. Surenka daug sodo, daržo kenkėjų. Varlės aktyvios tik šiltuoju metų laiku, žiemą jos miega. Varlės kūnas suplotas,didžiulė galva nežymiai pereina į liemenį. Nors varlė neturi kaklo vistiek gali judinti galvą. Galvoje yra dvi didelės akys, pridengtos vokais. Vokai drėkina varlės akis. Varlė gali kvepuoti ir atmosferos oru, ir po vandeniu. Varlės turi šlaunis, blauzdas ir letenas ir pan. Varlės raumenys labiau išsivystę nei žuvies. Juk varlė ne tik plaukioja, bet ir šokinėja.
Varlė turi du kraujotakos ratus: didijį kraujotakos ratą ir mažajį. Grynas arterinis kraujas varlėje teka tik į smegenis, o visur kitur susimaišęs. Varlė -šaltakraujis gyvūnas.Varlės kūno temperatūra keičiasi nuo aplinkos temperatūros. Varlės smegenys labiau išsivysčiusios negu žuvų. Varliagyvių kūnas priplotas prie žemės ir jiems nereikia laikyti pusiausvyros. Varliagyviams būdinga:
1) didelės 4 galūnės.Užpakalinės kojos su plėvele.
2) tvirti raumenys
3) kvėpuoja plaučiais ir oda
4) gali gyventi tik gėlame vandenyje
5) dauginasi vandenyje.Lerva vadinama buožgalviu.Varlės gali daugintis ir vystytis tik vandenyje, nes jų ikrai neturi dangalų, saugančių nuo išdžiūvimo. Visos Lietuvije gyvenančios varlės veisiasi panašiai. Patelės išneršia iki kelių tūkstančių ikrų, sudarančių tam tikras sankaupas, vadinamas kurkulais. Patinų išskirti spermatozoidai šiuos ikrus apvaisina. Iš ikrų isirita lervos, vadinamos buožgalviais ir kybo ant vanens augalų. Jos yra panašios į žuvytes: uodegą juosia pelekas, šonuose yra šoninė linija, o abipus galvos styro išorinės žiaunos. Po kurio laiko buožgalviams išdygsta užpakalinės, vėliau ir priekinės kojos. Palengva sunyksta uodega, kurios turinys suvartojamas kaip maisto atsargos. Susiformuoja maža, vos pusę gramo sverianti varlytė. Ji išlipa į krantą ir pradeda ieškoti sau tinkamo grobio – mašalų, uodų ar kitų smulkių vabzdžių. Suaugusios varlės ėda šliužus, sliekus, vabzdžius ir jų lervas. Kartais gali praryti netgi savo buožgalvius. Auką jos pasigauna pašokdamos staigiu šuoliu arba išmesdamos lipnų liežuvį. Žiemoti varlės nyra į gilesnius vandens
telkinius, kurie neužšąla iki dugno net per didžiausius šalčius.
Varlės neturi išorinių ausų, nukreipiančių garsą į būgnelius, kaip pas žmones, tačiau varlių klausa išvystyta gana neblogai.
Vietoj atsikišusių ausų, varlės, kaip driežai ir paukščiai, turi mažytes skylutes netoli akių (parodyta paveikslėlyje). Varlės ausį pamatyti labai sunku, tačiau girdėjimo principas labai panašus į mūsų. Garso bangos pro šias skylutes keliauja į varlės vidinę ausį, kur yra varlės ausies būgnelis. Jis apsuptas kremzliniu žiedeliu. Garso bangos virpina ausies būgnelį, kuris šiuos impulsus perduoda toliau. Judinamas vidinėje ausyje esantis skystis judina mažyčius plaukelius, o plaukeliai liečia nervų galūnes. Nervai sukuria elektrinius impulsus, kurie perduodami į smegenis. Smegenys šiuos signalus supranta kaip garsą.