Vasariniai kviečiai
5 (100%) 1 vote

Vasariniai kviečiai

VASARINIAI KVIEČIAI

Reikšmė

Vasariniai kviečiai – duoninė kultūra. Vasarinių kviečių grūdai baltymingesni už žieminių kviečių. Mūsų šalyje auginami vasariniai kviečiai botaniškai nesiskiria nuo žieminių. Tai tik dvi minkštųjų kviečių (Triticum aestivum L.) formos, paplitusios atšiauresnio klimato zonoje. Pavyzdžiui, Kanadoje, Kazachstane vasariniai kviečiai – duoniniai javai, nes ten žieminiai kviečiai iššąla. Vasariniai kviečiai sėjami pirmiausia tose srityse, kur yra tinkamų kviečiams dirvų, bet dėl šaltos žiemos žiemkenčiai gero derliaus neduoda.

Lietuvoje vasariniai kviečiai seniau buvo gausiai auginami, tačiau paskutiniaisiais dešimtmečiais jie primiršti, nes iki šiol beveik visi javai buvo gerokai derlingesni už juos. Paskutiniu metu išvedus gana derlingas vasarinių kviečių veisles, tokias kaip “Nandu” ir “Selpek”, kurių derlingumas palankiais metais siekia 5,0–6,0 t/ha, buvo vėl atkreiptas dėmesys į juos.

Vasariniai kviečiai yra vieninteliai duoniniai javai, kurie sėjami pavasarį. Tokiu būdu jie gali kompensuoti iš rudens nesuspėtus pasėti ar dėl blogų žiemojimo sąlygų išnykusius žieminius kviečius.

Iš normalaus drėgnumo (12-14 proc.) vasarinių kviečių grūdų galima sudaryti didelius maistinių grūdų rezervus, nes jų metiniai nuostoliai nesudaro nė 3 proc. Tai leidžia visą laiką aprūpinti gyventojus duona, kokie bebūtų orai ar kitos aplinkybės.

Grūdų kokybės parametrus didele dalimi lemia veislės, agrotechnika, klimatinės sąlygos. Todėl veislių tyrėjai turi ieškoti tinkamų Lietuvos sąlygoms vasarinių kviečių veislių, kurių grūdai būtų geros kokybės (glitimo daugiau kaip 26 proc.). Ne mažiau svarbus ir kitas uždavinys – rengti naujas maistinių kviečių, tinkamų duonos ir makaronų gamybai, auginimo technologijas.

Auginimo sąlygos

Dirva. Iš vasarinių varpinių javų vasariniai kviečiai patys reikalingiausi. Jų šaknų sistema išsivysto silpnai, todėl negali paimti giliau dirvoje esančių maisto medžiagų. Be to, vasariniai kviečiai silpnai krūmijasi, todėl juos stelbia piktžolės. Vasariniams kviečiams reikia derlingų, sukultūrintų, daug maisto medžiagų turinčių ir nerūgščių dirvų. Geriausiomis dirvomis laikomi lengvesni puveningi priemoliai bei priesmėliai. Vasariniai kviečiai priesmėlio dirvožemiuose duoda didesnį, ir pastovesnį derlių negu žieminiai kviečiai. Vasariniai kviečiai nemėgsta nei per daug lengvų, nei per daug sunkių žemių.

Drėgmės vasariniams kviečiams reikia mažiau negu avižoms, bet daugiau negu miežiams. Sėkloms sudygti vandens reikia apie 45 proc. jų grūdų masės. Transpiracijos koeficientas – 415. Daugiausia drėgmės vasariniams kviečiams reikia krūmijimosi, bamblėjimo ir plaukėjimo fazėse. Kai plaukėjimo metu jos trūksta, silpnai vystosi varpos, smulkesni būna grūdai. Žydintiems ir tik ką peržydėjusiems kviečiams reikia sauso oro. Lietingas oras antroje vasaros pusėje uždelsia vasarinių kviečių brendimą, pablogėja grūdų kokybė ir derliaus nuėmimo sąlygos.

Praktiškai visas maisto medžiagas, esančias dirvoje, augalas paima tik ištirpusias vandenyje. Augalų mitybos procese vandens reikia labai daug, nes tik gerokai atskiestus tirpalus šaknų ląstelės gali įsiurbti. Tik didžiulius kiekius vandens išgarinęs pro lapus, augalas surenka reikalingą kiekį azoto ir mineralinių junginių.

Vanduo augalui reikalingas įvairiais atžvilgiais: atneša iš šaknų į lapus ištirpusius mineralinius junginius, reguliuoja augalo temperatūrą, atiduoda įvairių organinių medžiagų sintezei vandenilį ir deguonį.

Šiluma. Vasariniai kviečiai pradeda dygti 3 – 40C temperatūroje ir pakenčia nedidelį (iki – 40C) pavasarinį atšalimą. Geriau, kai sėklos įterpimo gylyje dirvos temperatūra būna 5 – 60C šilumos. Optimali vasarinių kviečių dygimo temperatūra yra apie 12 – 150C. Žydintiems vasariniams kviečiams kenkia ir 1 – 20C šalnos. Plaukėjimo ir pieninės brandos metu jiems tinkamiausia 16 – 230C oro temperatūra.

Daugiausia grūdų iš kvadratinio metro gaunama tuomet, kai dienos temperatūra nuo varpų susidarymo iki brandos išsilaiko pastoviai aukštesnė už +17,80C. Palankiausia vasarinių kviečių augimui ir vystymuisi dienos temperatūra 18 – 220C. Aukštesnė temperatūra šį procesą slopina.

Vasarinių kviečių lapų paviršiaus plotas susijęs su agrometeorologiniais veiksniais: saulės šviesa, temperatūra, dirvos drėgnumu, debesuotumu, maisto medžiagomis ir kt. Apie fotosintezės ir kitų klimatinių veiksnių reikšmę derliui kalbame todėl, kad milžiniškos saulės energijos galimybės auginti žemės ūkio augalų derlių mūsų sąlygomis kol kas teišnaudojamos 1 – 2, daugiausia maždaug 5 proc. Kuo didesnis ir sveikesnis svarbiausias fotosintezės organas – augalo lapas, tuo daugiau sukuriama organinės medžiagos, tuo didesnis užauga derlius. Šį procesą stimuliuoja žmogaus valdomi veiksniai: reguliuojamas dirvos drėgmės režimas ir maisto medžiagų kiekis dirvožemyje, augalai saugomi nuo piktžolių, ligų ir kenkėjų, išvedamos lapingesnės, derlingesnės ir atsparesnės ligoms, nelinkusios išgulti veislės.

Maisto medžiagos. Norint palaikyti dirvos derlingumą, iš laukų paimtas augalinio maisto atsargas reikia vienokiu ar kitokiu būdu
grąžinti. Maža to, gyventojų skaičiui augant ir maisto reikmėms didėjant, vidutiniu laukų derliumi nesitenkinama, – jį reikia nuolat didinti. Norint gauti didesnį derlių, reikia dirvai ne tik grąžinti, kas iš jos paimta, bet ir papildomai pridėti vis daugiau maisto medžiagų.

Augalų mitybos pro šaknis procesas, kurio bazė yra dirva, savotiški tarpininkai – mikroorganizmai ir vanduo, yra nepaprastai sudėtingas, lygiai kaip labai sudėtingi ir visi kiti vasarinių kviečių augimo fiziologiniai procesai. Augalų mitybos pažinimas padeda spręsti praktiškus vasarinių kviečių tręšimo klausimus. Elementariausias supratimas būtų toks: augalų tręšimas, trąšų pasirinkimas ir jų dozės pirmiausia priklauso nuo auginamų veislių biologinių savybių, nuo dirvos mechaninės sudėties, nuo mineralinių medžiagų natūralių išteklių, nuo skirtingų fizinių ir cheminių dirvos savybių, pagaliau nuo skirtingo sorbuojamojo komplekso priklauso ne tik bendras jos derlingumas, bet ir augalų maisto gausumas. Sakysim, fosforo ir kalio daugiau būna mineraliniuose junginiuose, o azoto – organiniuose. Kadangi durpynuose daugiausia (50 – 90 proc.) yra organinės medžiagos, jie daugiausia gali turėti azoto (0,75 – 1,50 proc. ir daugiau). Tuo tarpu priemolio dirvose azoto gali būti apie 0,12 proc, smėlio – apie 0,05 proc.

Dažniausiai dirvoje trūksta azoto, fosforo ir kalio. Be to, būna dirvų, kuriose trūksta vario, mangano. Nustatyta, kad dirvoje turi būti visų augalo vartojamų elementų. Jeigu kurio nors visiškai nebūtų, augalas ten neaugtų arba skurstų, nors kitų elementų būna ir gausu. Vieno cheminio elemento pakeisti kitų augalų mityboje negalima. Pavyzdžiui, jeigu trūksta fosforo, tręšimas kaliu nieko nepadės.

Visose jaurinėse dirvose labai menkos atsargos fosforo junginių. Kalio atsargų gausumą lemia mechaninė dirvos sudėtis. Molio ir priemolio dirvose bendro kalio atsargos būna didesnės, o priesmėliuose ir smėliuose – mažesnės.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1125 žodžiai iš 3655 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.