Vasario 16-osios žodis jaunuomenei
Šiandien, kone visuotinio entuziazmo šurmulyje, gimsta rytdiena. Rodos, mes jau visi neabejojame, kad politinis gyvenimas atneš geidžiamus laisvės vaisius. O juk laisvė-kas gali jos negeisti?…
Ypač jautri laisvės žodžiui ir vaizdiniui jauno žmogaus siela. Jai reikia tiek nedaug, kad viltis įsižiebtų ir idėja ar daiktas taptų meilės objektu. Laisvė, viltis ir meilė-susilieję jaunoje sieloje dalykai.
Tačiau reikia patirties ir atidumo, idant nepaslystum ir nepralūžtum. Nes juk tiesa ir tai, kad jaunas žmogus gali karštai pamilti ir blogį, ypač kai šis pasislėpęs ir pasiekiamas ranka. Be to, ne visi žmogaus amžiai leidžia ir kviečia daryti, mylėti tą pačią veiklą, tas pačias idėjas.
Stasys Šalkauskis visą gyvenimą tvirtino, kad jaunam žmogui nedera pulti į politikos verpetus. Nedera todėl, kad dar jo siela nepatvari, patyrimas menkas, žinojimas negilus. Tai tikra tiesa. Ją verta nuolat kartoti, o ypač šiandien. Juk iš tikrųjų: mes atkuriame valstybę, o ne smėlio pilį, kuri rytoj neišvengiamai turės subyrėti. Turime pernelyg skaudų ir seną patyrimą, turime milžinišką netekčių istoriją. Todėl negalime eilinį, o galbūt ir paskutinį kartą žengti į tamsą. Ta tamsa-iliuzijų ir saviapgaulės, egzaltacijos ir davatkizmo, pagaliau-perdėtos tautinės tuštynės stichija. Šiandien, kuomet noras toks didelis, kalbų ir skubėjimo tiek daug, nuslysti labai lengva. Ir ypač lengva jaunam žmogui, mūsų ateičiai. Nes juk jam šiandien susigaudyti, kas iš tikrųjų vyksta, kas svarbiausia, kas nepriimtina, kurie pranašai netikri. Ir nedaug kas jam gali patarti, parodyti tikrą kelią.
***
Mūsų Maironis, praeito amžiaus pabaigoje stovėjęs prie tautinio ir valstybinio atgimimo lopšio, labai giliai pergyveno dėl tautiškumo ir patriotizmo klystkelių. Atgavus valstybės nepriklausomybę, jis net pasišalino iš viešojo gyvenimo ir turėjo tam rimtų priežasčių. Jo siela ir darbai nebuvo suklaidinti, jis mąstė ir kūrė nepajudinamą, amžiną Lietuvą, atidavė jai visas godas ir viltis, savo protą. Bet, matyt, ne tiek jau daug žmonių darė tą patį…
Viena iš labiausiai mėgstamų Maironio dainų jaunimui- „Užtrauksim naują giesmę“. Ji graži ir brangi. Joje yra žodžiai: „Į darbą, broliai, vyrs į vyrą, šarvuoti mokslu atkakliu…“. Įsiklausykime: šarvuoti mokslu atkakliu. Žmogus, kad jis užsispiria, pasiekia daug. Tačiau jis pasiekia nepalyginamai daugiau, atneša gėrį visiems, kai jo užsispyrimas, tapę protingu, tampa atkakliu.
***
Gyvenam vizijų metą. Ir kas gi iš tikrųjų yra ši, vasario 16-oji diena mūsų tautai, Lietuvos žmonėms? Tai ateities ir vilties diena. Nėra tikresnės šventės už žmogaus sielos šventę. O jos nebūna, kai žmogus galvoja vien apie praeitį ir ilgisi vien praeities. Netgi praradęs galias, apakęs siela ir kūnu, jis stengsis iš paskutiniųjų pamatyti bent kraštelį ateities, kuri jam tik jam vienam, šiandien atrodys brangi ir nepakeičiama. Jeigu jis turės tokią, kad ir nedidelę ateities viziją, rytoj jis ims už ją kovoti ir dirbti, ir sieks, kad ji taptų suprantama jam artimiems žmonėms, o galbūt ir jo žemei. Kartu su ja ateis atgimimas. Bet visa tai žmogus turi daryti pats, pasiremdamas vien savo sąžine, išmanymu, patirtimi. Tik taip jis subręs savo vilčiai, savo svajonei, uždegs ir pašauks šalia jo gyvenančius.
Atkuriant šio šimtmečio Lietuvos valstybę, Europos Prancūzijoje gyveno nuostabus žmogus, kurio ateities vizija ir dabar žavi mūsų sielas. Jis iš tolo žvelgė į Lietuvą, meldėsi jai ir vadino ją didingai bei paprastai- Šiaurės Atėnais. Jis tikėjo tokiomis tiesomis, kurių beveik niekas nesuprato, o politikai juokėsi iš jų. Tai buvo Oskaras Milašius, vienas tų žmonių, kurie niekad nemiršta. Nes niekad nemiršta jų vizija ir viltis.
VIII. Nepriklausoma Lietuva
(1918-1940)
Kūrimo laikotarpis
TAUTOS TARYBA. Į Vilniaus konferencijos išrinktą Tautos tarybą įėjo: Basanavičius, Bizauskas,
M. Biržiška, Dovydaitis, Klimas, kun. Petrulis, kun. Mironas, Malinauskas, Kairys, kun. Staugaitis,
kun. Šaulys, Vileišis, Vailokaitis, Narutavičius, Stulginskis, Smetona, Smilgevičius, Šernas, Šaulys. 1917 m. vokiečiai neleido Tautos tarybai dirbti politinį darbą. Taryba ruošėsi ateičiai, ėmė leisti laikraštį „Lietuvos Aidas“. Kaune ėjo vokiečių leidžiama „Dabartis“.
Didžiausias Tautos Tarybos darbas buvo 1918 m. vasario mėn. 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimas. Štai jo tekstas: „Nutarimas. Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. vienu balsu nutarė kreiptis į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes šiuo pareiškimu:
Lietuvos Taryba, kaip vienintelė lietuvių tauros atstovė, remdamasi pripažintąją tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 m., skelbia atkurianti nepriklausomą demokratiniais pagrindais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie buvę su kitomis tautomis.
Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kaip galima greičiau sušauktas seimas, demokratiniu būdu visų
jos gyventojų išrinktas.
Lietuvos Taryba, pranešdama apie tai… vyriausybei, prašo pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę“ .
Šį nutarimą pasirašė visi 20 narių. Jau 1918 m. kovo mėn. 23 d. Vokietija pripažino Lietuvos Valstybę.
1918 m. liepos mėn. Vokietijai laimėjus keletą mūšių, Taryba kvietė į Lietuvos sostinę vokiečių kunigaikštį Urachą, pavadindama jį Mindaugu II. Pasikeitus sąlygoms, jau tų pat metų lapkričio 3 d. anuliavo tą kvietimą. Urachas net nebuvo į Lietuvą atvykęs.
Gali kilti klausymas, kodėl Lietuvos taryba kvietė Urachą? Vokiečių vyriausybė jo nesiūlė, ji, karą laimėjusi, planavo lietuviškas žemes priskirti prie Rytprūsių galbūt pavadinti naujaisiais Rytprūsiais. Lietuvos Taryba norėjo, kad lietuvių žemės sudarytų atskirą vienetą, valstybę, nors ir vokiečio karaliaus valdomą, tačiau Lietuvos karaliją.
Čia Taryba nebuvo vieninga, po aštrių ginčų 4 kairesnių pažiūrų Tarybos nariai pasitraukė iš jos. Po anuliacijos jie vėl sugrįžo į Tarybą.
Platesnė veikimo dirva Tarybai atsivėrė, kai 1918 m. lapkričio 9 d. Vokietijoje kilo revoliucija, buvo nušalintas nuo sosto Kaizeris. 1918 m. lapkričio 11d. Vokietija pasirašė besąlyginės kapituliacijos raštą. Tačiau po revoliucijos ir kapituliacijos Vokietija nepakriko. Valdžią sudarė socialdemokratai su krikščionimis demokratais. Kapituliacijos aktu Vokietija buvo įpareigota savo kariuomenę palikti Pabaltijyje.
Dabar Tautos Taryba galėjo laisviau veikti. 1918 m. lapkričio 11 d. sudarytas ministrų kabinetas su