Lietuvių tautos kelias į nepriklausomybę
Lietuvių tauta per amžius ėjo labai sunkiu ir vingiuotu laisvės ir pavergimo, nepriklausomybės įgijimo ir praradimo, savęs pažinimo ir apsisprendimo keliu.
Susikūrusi XIII šimtmetyje ir gyvavusi 500 metų, kovose su užkariautojais, vokiečiais, švedais, rusais apgynusi laisvę, Lietuvos valstybė XVIII amžiaus pabaigoje buvo įjungta į Rusijos imperiją. Lietuva neteko net savo vardo. Caro pareigūnai ją pavadino Šiaurės vakarų kraštu. Tačiau tauta neprarado istorinės atminties. Beveik kas trisdešimt metų – 1794, 1830, 1863 – aisiais, – apgydžiusi žaizdas, kilo prieš engėjus. Kiekviena nauja karta vėl kovojo dėl savo krašto laisvės, buvo žiauriai malšinama, patyrė labai dramatiškus gyvenimo tarpsnius.
Jau XIX amžiuje kai kurie mokslininkai prognozavo visišką lietuvių tautos išnykimą. Bet tauta nepalūžo. Antroje to amžiaus pusėje išryškėję išsivadavimo siekiai peraugo į tautinį sąjūdį. Jis pažadino ir sustpirino tautinę savimonę ir tautinio orumo jausmus, atgaivino tautos dvasią.
XX amžiaus pradžioje tautinio atgimino sąjūdis plėtėsi. Rusijos imperijoje prasidėjo revoliucija ( 1905 – 1907 metais). 1905 – aisiais Vilniuje susirinko Didysis seimas. Jame buvo svarstomi ir Lietuvos nepriklausomybės reikalai. Kai revoliucija buvo nuslopinta, krašte įsisiautejo reakcija. Bet jau buvo atgauta spauda gimtąja kalba, daugėjo lietuvių inteligentijos, gyvėjo kultūrinis gyvenimas.