Vasario 161
5 (100%) 1 vote

Vasario 161

Trumpas aprašymas

Minėdami Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dešimtmetį, prisimename ir prieš penkerius metus buvusią liūdną mums 200 metų sukaktį, kai pirmą kartą buvo likviduota Lietuvos valstybė. Apskritai pastarieji du šimtmečiai Europai ir pasauliui buvo itin svarbūs. XVIII amžiaus pabaigoje Vakaruose žmogaus teisės, tautos apsisprendimas ir pilietybė išsikovojo istorinės ir pilietinės realijos statusą. Tai rado atgarsį ir to meto konfederacinėje lietuvių ir lenkų valstybėje – Abiejų Tautų Respublikoje, savotiškame Europos politiniame fenomene. 1791 m. gegužės 3 d. šios Respublikos Seimas priėmė Konstituciją. Tai buvo antroji po JAV konstitucija pasaulyje ir pirmoji Europoje. Tų metų spalio 20 d. konstituciniu aktu – Abiejų tautų abipusiu pasižadėjimu – buvo išsaugota Lietuvos kaip tarptautinės teisės subjekto padėtis. Šitas ėjimas į demokratiją buvo sužlugdytas, kaimynams pasidalijus valstybę ir Lietuvą pašalinus iš pasaulio politinio žemėlapio.

Nepakartojamas istorinis šansas atkurti valstybę atsirado tik po 123 metų, kai vėl buvo iškeltas tautų apsisprendimo principas, – pirmojo pasaulinio karo pabaigoje JAV prezidentas Thomas Woodrowas Wilsonas paskelbė 14-os punktų deklaraciją apie tautų apsisprendimą. Iškilo ir Lietuvos kaip tarptautinės teisės subjekto atstatymas. Lietuva pasinaudojo šia galimybe. Kaip atsakas į 1795 m. spalio 24 d. Rusijos, Prūsijos ir Austrijos pasirašytą Lietuvos ir Lenkijos valstybės visiško likvidavimo aktą atsirado 1918 m. vasario 16 d. aktas, kuriuo buvo paskelbta apie Lietuvos Valstybės atkūrimą.

1939 m. rudenį Molotovo-Ribentropo pakto slaptaisiais protokolais bandyta paneigti Lietuvai išties svarbų Vasario 16-osios aktą. Lietuva buvo okupuota ir po 6 savaičių aneksuota. 1941 m. vasarą tauta pabandė sugrįžti į Vasario 16-osios politinę erdvę. Prasidėjus Vokietijos-Sovietijos karui, Lietuvoje birželio 23-27 d. įvyko masinis Tautos sukilimas, kuris iškėlė Lietuvos Laikinąją vyriausybę. Buvo paskelbta apie Nepriklausomybės atkūrimą. Tik naujas okupantas užgniaužė šį siekį. Ir 1941 m. Birželio sukilimas nedavė to, ko vylėsi tauta.

Lietuvai vilčių suteikė 1941 m. rugpjūčio 14 d. JAV ir Didžiosios Britanijos vyriausybių vadovų paskelbta Atlantos chartija. Joje deklaruota pokarinė pasaulio sandara, tautų suverenumo ir apsisprendimo teisės gerbimas. Tikėtasi greitai sugrįžti į suverenių pasaulio tautų šeimą. Tik Sovietija, apgavusi patiklų demokratinį pasaulį, antrajame pasauliniame kare laimėjo dvigubai: jai liko Molotovo-Ribentropo pakto rezultatai ir dar tapo Teherano-Jaltos-Potsdamo konferencijų ir paktų dalyve, Rytų Vidurio Europos reikalų tvarkytoja. Lietuvai teko reokupuotos teritorijos dalis ir sunki devynerių metų partizanų kova, negaunat jokios išorinės pagalbos. Partizanai mąstė apie savo valstybės nepriklausomybės atkūrimą. Partizanų apygardų atstovų suvažiavime 1949 m. vasario 16 d. buvo priimta politinė deklaracija, kurioje kalbama apie karinę tautos išsilaisvinimo kovą, kad būtų atkurta nepriklausoma demokratinė valstybė. Ši Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracija 1999 m. Seimo paskelbta Lietuvos Respublikos teisės aktu. Tik laisvės diena dar buvo toli.

Istorinei politinei situacijai, į kurią Lietuvą įklampino agresoriai, iššūkį metė 1990 m. Kovo 11-osios aktas. Kovo 11-osios aktu Lietuva, deklaruodama Nepriklausomybės atkūrimą, tautų apsisprendimo teisę pakėlė į naują erdvę, kurioje prasidėjo grandininė reakcija, sugriovusi Sovietų imperiją.

Lietuva XX amžiuje trečią kartą pasinaudojo galimybe atkurti savo valstybės nepriklausomybę. Kovo 11-oji yra šalia Vasario 16-osios. Kovo 11-osios aktas yra unikalus. Nepasinaudojus ta istorinė galimybė dar kartą ji galėjo ir nebepasikartoti. Bet vis tik jos nebūtų buvę, jeigu ne Vasario

16-osios aktas. Nepriklausomybę Lietuva pasirinko 1918-aisiais. 1990 m. kovo 11-ąja Lietuva dar kartą patvirtino savo pasirinkimą.

Vasario 16-osios Akto signatarai



Pirmoji Lietuvos valstybės Taryba, kuri 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.

Iš kairės į dešinę sėdi: J. Vileišis, dr. J. Šaulys, kun. J. Staugaitis, St. Narutavičius, dr. J. Basanavičius, A. Smetona, kan. K. Šaulys, Stp. Kairys, J. Smilgevičius. Stovi: K. Bizauskas, J. Vailokaitis, Donatas Malinauskas, kun. Vl. Mironas, M. Biržiška, kun. A. Petrulis, S. Banaitis, P. Klimas, A. Stulginskis, J. Šernas, Pr. Dovydaitis.

Nuotr. iš Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų archyvoDaug kam pažįstama 84 metų senumo nuotrauka, kurioje užfiksuota 20 įvairaus amžiaus vyriškių su Jonu Basanavičiumi viduryje. Tai, net paradinė, įprasto tų laikų stiliaus nuotrauka vaizduoja Lietuvos Tarybą po to, kai ji ūkanotą 1918 m. vasario 16 d. rytą pasirašė Lietuvos valstybės atkūrimo aktą. Minėdami šią svarbią mūsų valstybei atkūrimo datą, prisimename Vasario 16-osios Akto atsiradimo aplinkybes, įgyvendinimo sunkumus, kaip sudėtingai buvo siekiama tarptautinio Lietuvos pripažinimo, bet kartais užmirštame tuos, kurie parengė ir savo parašais įteisino Aktą, pasitenkindami bendru signatarų vardu.

Tiesiogiai Valstybės atkūrimo akto tekstą rengė Jonas Vileišis, Petras Klimas, Mykolas Biržiška, gal dar
Steponas Kairys. Bet Akto tekstui, užgesinus partines ir asmenines ambicijas, pašalinus Lietuvos Tarybos visiško skilimo grėsmę, pritarė visi Lietuvos Tarybos nariai, visi jį pasirašė. Minėtas intelektualų ketvertukas tėra projekto autoriai. Oficialus Valstybės atkūrimo akto autorius – visa Lietuvos Taryba.

Lietuvos Taryboje, kurią 1917 m. rugsėjo viduryje išrinko lietuvių Vilniaus konferencija, buvo 20 visuomenės veikėjų. Tai įvairios socialinės aplinkos, įvairių pažiūrų ir profesijų žmonės. Ir vis dėlto tai nebuvo atsitiktinis žmonių sambūris. Kas juos siejo?

Pirmiausia visi jie – XIX a. antroje pusėje suklestėjusio lietuvių tautinio Atgimimo veikėjai. Dauguma jų dalyvavo 1905 m. gruodį susirinkusiame Didžiajame Vilniaus Seime, kuriame atvirai buvo svarstoma, kad Lietuvai būtų suteikta autonomija Rusijos imperijos sudėtyje. Tai buvo pirmas žingsnis nepriklausomybės link. Daugelis buvo 1907 m. įkurtos Lietuvių mokslo draugijos, tapusios Mokslų akademijos pirmtake, nariai. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, beveik visi buvo Lietuvių draugijos nukentėjusiesiems nuo karo šelpti nariai, vadovai. Pradėjus steigti lietuviškas mokyklas, dažnas ėmėsi rengti lietuviškus vadovėlius.

Beveik visi signatarai gimė kaime, tik du – miesteliuose: Mykolas Biržiška Viekšniuose, o Pranas Dovydaitis – Višakio Rūdoje. Įdomi signatarų kilimo geografija. Po tris kilę iš Biržų, Tauragės, Telšių ir Šakių apskričių, po du – iš Marijampolės ir Ukmergės apskričių, po vieną – iš Rokiškio, Trakų, Vilkaviškio apskričių, vienas gimęs Latvijoje. Taigi net 6 signatarai, t. y. trečdalis, kilę iš Užnemunės.

Negalima sakyti, kad jie buvo vienmečiai. Vis dėlto dauguma – tos pačios kartos žmonės. Konkretus jų amžius Vasario 16-osios Akto pasirašymo dieną buvo toks: iki 30 metų – 2, nuo 30 iki 40 metų – 8, nuo 41 iki 50 metų – 6, nuo 51 iki 60 metų – 3, Jonui Basanavičiui jau buvo 67 metai.

Pagal tikybą vaizdas buvo toks: 19 katalikų (jeigu kataliku laikysime ir J. Basanavičių, kuris buvo krikštytas, bet bažnyčios vengė; jis bene vienintelis su žmona gyveno tik sudarę civilinę santuoką); Jokūbas Šernas buvo evangelikas reformatas.

Dauguma būsimų signatarų politinę veiklą pradėjo dar būdami moksleiviai slaptuose lietuvių moksleivių būreliuose ar tiesiog dalyvaudami protesto akcijose, nukreiptose prieš prievartinį lietuvių moksleivių dalyvavimą stačiatikių pamaldose ar vertimą klasėje kalbėti poterius ir kitas maldas rusiškai. Už tokias akcijas iš gimnazijos buvę pašalinti Steponas Kairys, Alfonsas Petrulis, Antanas Smetona. Už lietuvišką veiklą iš gimnazijos buvo pašalintas Mykolas Biržiška. Už tai buvo persekiojamas ir gimnazistas Jonas Vileišis. Daugelis studijuodami Rusijos universitetuose bei institutuose taip pat buvo slaptų lietuviškų ratelių nariai. Kai kurie prisidėjo prie lietuvių politinių partijų kūrimo bei veiklos. Beje, daug kas mokėsi Liepojos ir Mintaujos gimnazijose. Ko gera, visi mokėjo kalbėti ir neblogai rašė lenkiškai.

Iš 20 signatarų 19 buvo baigę aukštuosius mokslus. Tik Saliamonas Banaitis tebuvo baigęs buhalterijos ir komercijos kursus Peterburge. 1926 m., jau turėdamas 60 metų, jis įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultetą, bet studijų nebaigė – 1933 m. mirė. Peterburgo universitetą buvo baigę 5 signatarai, Maskvos – 4, technikos institutus Peterburge – 2, po vieną signatarą aukštąjį išsilavinimą įgijo Austrijoje, Čekijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje. Keturi buvo baigę Peterburgo katalikų dvasinę akademiją.

Įdomiai signatarus galima suskirstyti ir pagal specialybes ar profesijas. Daugiausia buvo teisininkų – net 7 (Stanislovas Narutavičius, Jokūbas Šernas, Pranas Dovydaitis, Mykolas Biržiška, Antanas Smetona, Kazimieras Bizauskas, Jonas Vileišis). Toliau – kunigai. Jų buvę keturi: Vladislovas Mironas, Alfonsas Petrulis, Justinas Staugaitis, Kazimieras Šaulys. Justinas Staugaitis turėjo aukščiausią bažnytinį rangą – 1926 m. tapo Telšių vyskupu ordinaru. Kunigaudamas jis daug kur buvo blaškomas: dirbo vikaru Alytuje, Lodzėje, Varšuvoje, Marijampolėje. 1918 m. važiavo į Miuncheną pas Vatikano nuncijų prašyti, kad popiežius pripažintų Lietuvos nepriklausomybę. Beje, Kauno kunigų seminarijoje studijavo ir Jurgis Šaulys, bet iš jos buvo pašalintas už draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą. Paskui baigė Berno universitetą. Jurgis Šaulys buvo pirmasis modernios Lietuvos Valstybės ambasadorius (1918 – 1919 m. buvo pirmuoju pasiuntiniu Vokietijoje). Vėliau buvo pasiuntiniu Šveicarijoje, Italijoje, Vatikane, Vokietijoje, Lenkijoje, nuo 1939 m. rudens iki 1946 m., kai Šveicarijos valdžia uždarė Lietuvos pasiuntinybę – vėl Šveicarijoje. Aleksandras Stulginskis buvo baigęs Kauno kunigų seminariją, bet pasiprašęs atidėti kunigo šventimus. Vėliau išvyko į Austriją, kur studijavo filosofiją, bet baigė agronomijos mokslus. Mokslui dvasinėje seminarijoje buvo rengiamas Jonas Basanavičius. Antanas Smetona buvo įstojęs į Kauno kunigų seminariją, bet po kelių savaičių išstojo. Labai įdomus kun. Alfonso Petrulio likimas. Jis studijavo Lvovo veterinarijos institute, bet paskui tapo labai išsilavinusiu kunigu. Jis atkakliai kovojo, kad bažnyčiose būtų įvestos lietuviškos pamaldos, todėl bažnytinės vyresnybės buvo
nemėgiamas ir dažnai kilnojamas po daugelį parapijų. Dirbo vikaru Joniškyje, Maišiagaloje, Marcinkonyse, net Nalibokuose ir kitur. Tik po 20 kunigystės metų (1911 m.) pagaliau gavo klebono vietą Pivašiūnuose. Čia klebonavo iki 1927 m. Mirė 1928 m. būdamas Musninkų klebonu.

Šiuo metu Jūs matote 34% šio straipsnio.
Matomi 1572 žodžiai iš 4635 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.