Kiekvienas žmogus myli laisvę, jos siekia, ją brangina. Kiekviena tauta taip pat trokšta laisvės, nori būti savarankiška ir nepriklausoma. Milijonai žmonių visais laikais kovojo ir guldė galvas už savo tautos nepriklausomybę
Lietuvos daug kas gviešėsi, lyg ji būtų pilna aukso, deimantų, smaragdų, bet čia tiktai gintaro gabalėliai, tankūs miškai ir senos kaimiečių sodybos.
1772 metais įvyko pirmasis Lietuvos – Lenkijos padalijimas. Lietuvą išgrobstė didžiosios šalys kaip kokį pyragą, kurį reikia suraikyti. Tą raikymą tęsė antrasis ir trečiasis padalijimai. Po jų Lietuva pateko po carinės Rusijos padu. Valstiečiai ėjo lažą, jauni vyrai buvo varomi į rekrūtus. Caro valdžia draudė lietuvišką spausdintą žodį ir mintį, bet lietuviai nepabūgo Rusijos kalėjimų, Sibiro speigų nei Muravjovo kartuvių. Lietuvių tauta niekada neprarado vilties vėl būti laisva.
Lietuvių konferencija, kurią sudarė ir žemdirbiai, ir inteligentai, išrinko ir įpareigojo Lietuvos Tarybą siekti savarankiškos Lietuvos valstybės sukūrimo. Taryba jai duotą mandatą įvykdė paskelbdama 1918 metų Vasario 16-osios aktą – politinę Lietuvos atkūrimo programą. Kiekvienais metais mes švenčiame šią naujosios Lietuvos Valstybės atkūrimo šventę, šventę lietuvių tautos, sukūrusios šiame Europos regione, prie Baltijos jūros, Lietuvos valstybę ir čia brandinančios Europos civilizacijos savąją raišką, praturtinusios ją savo įvairove ir kultūros autentiškumu.
Vasario 16-oji užima ypatingą vietą lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės, skaičiuojančios 8 šimtmetį, istorijoje. Minėdami šią dieną, mes turime pakankamai motyvų pamąstyti apie savo protėvių politinę kultūrą ir jų drąsą parenkant kelią lietuvių tautai Lietuvoje ir Europos žemyne bei pasaulyje.