Šveicarijos mokesčių sistema
Šveicarija viena iš nedaugelio pasaulyje egzistuojančių konfederacijų, savo istorine, kultūrine, socialine bei intelektine patirtimi dariusių ir daranti įtaką ne vienai pasaulio valstybių. Nuo seno Šveicarija yra žinoma ne vien kaip laikrodžių, šokoladų ir bankų valstybė, bet ir kaip viena stabiliausių ir įtakingiausių pasaulio valstybių, kurios finansų sistema, tame tarpe, nacionalinė valiuta ir jos kursas įtakoja ne vien nacionalinės, bet ir pasaulinės rinkos evoliuciją bei kryptį.
Šiame darbe pagrindinį dėmesį norėtųsi skirti vienai iš šios valstybės finansų sistemos sudėtinių dalių, t.y. jos mokesčių sistemai.
Mokesčių sistema ir jos pagrindu vykdoma mokesčių politika yra kiekvienos valstybės suvereno (aukščiausių valstybės institucijų) centrinė ir ekonomiškai svarbiausia funkcija. Be aiškios mokesčių politikos jokia valstybė negali vykdyti savo politinės, ekonominės, socialinės ar kitokio pobūdžio veiklos. Mokesčiai kartu yra ir ekonominio reguliavimo instrumentas, kuris gali didinti ar mažinti prekių ar paslaugų suvartojimo apyvartą, skatinti naujų verslo subjektų steigimą, investicijų pritraukimą, kitaip tariant gali vykdyti ne vien fiskalinę valstybės biudžeto funkciją, bet ir reguliacinę funkciją, pasireiškiančia įvairių visuomenės sričių reikiamu puoselėjimu ir vystymu.
Kiekvienoje visuomenėje ir valstybėje niekas negali būti didesnis priešas, rinkos ekonomikai bei kiekvienos demokratinės valstybės Konstitucijos garantuojamai ūkinės veiklos bei iniciatyvos teisei, nei netinkamai ir destruktyviai sureguliuota valstybės mokesčių sistema ir politika, o geriausiu draugu- tinkamai bei efektyviai funkcionuojanti mokesčių sistema.
Siekdami detaliau, išsamiau išanalizuoti mokesčių sistemą, įsigilinti į ją būtina paminėti mokesčių principus. Šveicarijos mokesčių sistema paremta klasikiniais, dar ekonomikos klasiko Adamo Smito suformuluotais mokesčių principais, kurie ir nūdienoje nėra praradę savo reikšmės. Tai būtų:
1. Valstybės piliečiai privalo padengti Vyriausybės išlaidas, kiekvienas pagal galimybes, t. y. sutinkamai pagal jo gaunamas pajamas, kurių naudojimas yra užtikrinamas Vyriausybės dėka. Šio principo laikymasis ar nepaisymas suponuoja taip vadinamą mokesčių mokėjimo lygybę ar nelygybę.
2. Konkretus mokestis, kurį privalo sumokėti mokesčių mokėtojas, privalo būti nustatytas atitinkama tvarka, o ne išgalvotas ir niekur neužfiksuotas. Mokesčio dydis, jo sumokėjimo sąlygos, privalo būti žinomos tiek pačiam mokesčio subjektui, t. y. asmeniui, kuris moka atitinkamą mokestį, tiek kitiems asmenims.
3. Kiekvienas konkretus mokestis turi būti imamas tokiu būdu, tvarka ir laiku, kuris labiausiai yra patogus pačiam mokesčio mokėtojui.
4. Kiekvienas mokestis turi būti nustatytas taip, kad jis iš mokesčio mokėtojo kišenės paimtu kuo mažiau, palyginus su tuo, kas patenka į valstybės biudžetą.
Šie Adamo Smito suformuluoti principai yra labai aiškūs ir suprantami, nereikalingi detalesnio paaiškinimo, ir būtent todėl jie tapo mokesčių politikos postulatais. Valstybės, nebandančios išrasti to, kas jau seniai išrasta, o besivadovaujančios klasikiniais, laiko patikrintais principais, elgiasi teisingai ir racionaliai. Būtent viena iš tokių valstybių ir yra Šveicarija.
Kalbant apie pasaulines mokesčių sistemas, per mokesčių planavimo ir optimizavimo prizmę bei abstrahuojantis nuo įvairių nacionalinių ypatumų ir skirtumų, visas jas galima sugrupuoti į tris dideles grupes:
1. mokesčių sistemos modelis, kai mokesčio tarifai yra tokio dydžio, kad organizacijos neturi paskatų nei mokesčių vengti, nei perkelti veiklos į vadinamąsias ofšorines zonas;
2. mokesčių sistemos modelis, kai egzistuoja gana dideli mokesčiai, tačiau įstatymiškai numatytos arba egzistuoja ir nėra uždraustos galimybės juos planuoti ir išgyventi legaliame verslo pasaulyje;
3. mokesčių sistemos modelis, kur galioja labai aukšti “smaugiamo” pobūdžio mokesčiai, draudžiamas mokesčių planavimas, varžoma iniciatyva ir kuriamas “geležinis režimas”.
Šveicariją būtų galima priskirti prie antrosios grupės valstybių, kadangi bendra šios valstybės mokesčių našta, iš tiesų, nėra maža, tačiau nepriklausomai nuo to, egzistuoja daugybė įstatyminių lengvatų, kuriomis pasinaudoję fiziniai ir juridiniai asmenys, gali pasirinkti optimaliausią mokestinį režimą.
Beje, Šveicarija laikosi Vokietijos Federacijos Konstitucinio Teismo dar 1987 metais suformuluotos pozicijos, kad “Mokesčiai negali būti “smaugiamo” pobūdžio, priešingu atveju jie netenka savo paskirties” . Kitaip tariant, jeigu mokesčių našta viršija 50 procentų vsų pajamų ar pelno, jau galima kalbėti apie jų konfiskacinį (“smaugiamąjį”) pobūdį.
Prieš pereinant prie visapusiškos ir sistemiškos Šveicarijos mokesčių sistemos analizės, būtina trumpai apibūdinti ir patį valstybės valdymo modelį bei jo formą, kadangi nuo to priklauso ir pačios mokesčių sistemos istorinė genezė bei struktūra.
Šveicarijos Konstitucijos 1 str. įtvirtinta fundamentali nuostata, kad Šveicarijos Konfederaciją sudaro Šveicarijos tauta ir administraciniai vienetai- kantonai. Kantonai yra suverenūs tiek, kiek to neapriboja Konfederacijos
Konstitucija, o savo teises vykdo tiek, kiek nedelegavo jų Konfederacijai.
Konfederacija vykdo tuos uždavinius, kuriuos paveda jai Konfederacijos Konstitucija. T. y. jos kompetencijai priklauso tų uždavinių įgyvendinimas, kuriems būtinas koordinuotas ir vieningas jų įgyvendinimas. Iš to toliau seka, kad patys kantonai nusprendžia, kokius uždavinius vykdo savarankiškai. Visa ta kompetencija, kurios nepasilieka patys kantonai sau, yra deleguojami centrinei valdžiai- Konfederacijai.
Būtent tokia Šveicarijos valdžių bei kompetencijos struktūra bei atsvara susiformavo ir funkcionuoja jau keletą šimtmečių.
Panaši struktūra bei genezė apima ir Šveicarijos mokesčių sistemą bei valstybės įgyvendinamą valstybės finansų politiką. Kalbant apie Šveicarijos finansų sistemą, tame tarpe mokesčių sistemą, reikia pabrėžti, kad jos reglamentavimas yra įtvirtintas pagrindiniame šalies įstatyme- Konstitucijoje.