· Plokštieji veidrodžiai turbūt yra labiausiai paplitę optiniai prietaisai. Įprastas veidrodis yra tiesiog plokščias stiklas, kurio kita pusė padengiama metalinių dažų sluoksniu (dažniausiai naudojamas metalas – aliuminis), o šis padengiamas dar vienu apsauginiu paprastų dažų sluoksniu
· Bandyme su optiniu disku naudojame veidrodį. Fizikoje veidrodžiu vadinamas bet koks lygus paviršius, gerai atspindintis šviesą. Geriausi veidrodžiai yra gyvsidabrio ir idealiai nušlifuoto sidabro paviršiai. Lygiagretūs spinduliai, atspindėję nuo plokščio veidrodžio, išlieka lygiagretūs, tik sklinda kita kryptimi. Toks atspindys vadinamas veidrodiniu.
· Kai įvairių kūnų paviršių išsklaidyta šviesa patenka į veidrodį, o atspindėjusi į akis, veidrodyje matome tų kūnų atvaizdus. Mums atrodo, kad prieš veidrodį esantys daiktai yra už jo. Reikia atkreipti dėmesį, kad šviesa nepatenka į sritį, esančia už veidrodžio, atvaizdas tėra optinė apgaulė. Iš tikrųjų už veidrodžio jokio atvaizdo nėra, todėl mes jį vadiname tariamuoju arba menamuoju. Jei regimo atvaizdo vietoje padėtume ekraną arba foto juostelę, tai jokio atvaizdo nepamatytume ir juostelėje jo neužfiksuotume. Mūsų smegenys suvokia (“mato”) menamąjį vaizdą dėl to, kad jį tikru paverčia kitas optinis prietaisas – mūsų akys.
· Plokščiojo veidrodžio sudaromas atvaizdas yra tokio pat dydžio kaip ir daiktas.
· Atvaizdas yra už veidrodžio tokiu pat atstumu, kaip ir daiktas prieš veidrodį.
· Norint rasti TAŠKO ATVAIZDĄ veidrodyje, reikia rasti bent 2 spindulių, išėjusių iš to taško ir atsispindėjusių veidrodyje, susikirtimo vietą.
S – šviečiantis taškas
MN – veidrodinis paviršius
SA ir SB – iš daugybės krintančių spindulių išskirti spinduliai
Ða1 ir Ða2 – spindulių SA ir SB kritimo į veidrodį kampai
Nubrėžus atsispindėjusius spindulius matome, kad jie sklaidosi, t.y. niekur nesikerta, ir tikrojo atvaizdo negausime.