Veikėjų charakterių vaizdavimo būdai jurgos ivanauskaitės romane miegančių drugelių tvirtovė
5 (100%) 1 vote

Veikėjų charakterių vaizdavimo būdai jurgos ivanauskaitės romane miegančių drugelių tvirtovė

Anotacija

Šiame darbe bus nagrinėjamas Jurgos Ivanauskaitės romanas „Miegančių drugelių tvirtovė‘‘. Bus aiškinamasi, kokiais būdais įmanoma sukurti veikėjo paveikslą ir kokiais būdais būtent šiame romane yra kuriami veikėjų charakteriai, kuo tie charakteriai bei jų vaizdavimo būdai ypatingi, kuo skiriasi vienas nuo kito.

Turinys

Puslapis

Anotacija………………………………………………………………………………………………………………2

Turinys…………………………………………………………………………………………………………………3

Pratarmė……………………………………………………………………………………………………………….4

Įvadas…………………………………………………………………………………………………………………..5

Veikėjų charakterių analizė pagal jų išvaizdą ir aprangą……………………………………………..6

Vardai, išryškinantys veikėjų būdo ypatybes……………………………………………………………..9

Veikėjų charakterių analizė pagal jų elgesį ir veiksmus…………………………………………….11

Pratarmė

Darbo objektas. Jurgos Ivanauskaitės romanas „Miegančių drugelių tvirtovė‘‘. Šio romano veikėjų charakteriai ir jų kūrimo būdai.

Tikslai ir uždaviniai. Paaiškinti, kokiu būdu tekste kuriami veikėjų paveikslai. Užduotis- išsiaiškinti, kokiais būdais įmanoma sukurti veikėjo paveikslą ir kokiais būdais būtent šiame romane yra kuriami veikėjų charakteriai, kuo tie charakteriai bei jų vaizdavimo būdai ypatingi, kuo skiriasi vienas nuo kito.

Metodai. Pirmiausia reikia susipažinti su šio kūrinio autorės kūryba ir pačiu romanu. Didžiausią dėmesį skiriame romano veikėjams ir jų charakterių įvairumui. Kiekvienas veikėjas rimtai ir įdėmiai analizuojamas, nepamirštant jų susieti su atitinkamais veikėjų charakterių vaizdavimo būdais. Viskas paremta citatomis.

Darbo struktūra. Kiekvienam veikėjo charakterio vaizdavimo būdui parenkami atitinkami veikėjai. Ieškoma veikėjo charakterio ypatybių, kurios atspindėtų tą vaizdavimo būdą. Dėmesys kreipiamas ne tik į pagrindinius, bet ir į šalutinius veikėjus.

Įvadas

Šiame romane Jurgos Ivanauskaitės moterys- didelės individualistės, išdidžios, išsiskiriančios iš minios, apsėstos amžino geismo ir nerimo, nepakenčiančios konkurencijos. Pagrindinė veikėja- Monika. Ji nebejauna moteris, kankinama chroniškos depresijos. Ji rūpindamasi kitais, stengiasi išgelbėti save. Nusižudžius partrenktajai prostitutei Larisai, o vyrui su kolege išvažiavus į komandiruotę, į Monikos gyvenimą įsiveržia trys buvusios prostitutės: Gitana, penkiolikmetė Kristutė, Eglutė. Vėliau prie jų prisijungia kraujomaišos vaisius- Gitanos dukrelė Dezdemona. Tuomet romane prasideda tikrasis veiksmas ir kiekvienos moters gyvenimo aptarimas.

Šiame darbe didžiausias dėmesys bus skiriamas Jurgos Ivanauskaitės romano veikėjų charakteriams ir jų vaizdavimo būdui. Veikėjai būna tikroviški ir sąlygiški. Šio romano veikėjai yra tikroviški. Literatūrinis charakteris- tai individualybė, veikėjas, išsiskiriantis iš kitų personažų. Charakteriui svarbu ne tik tai, ką veikėjas daro, mąsto, kalba,- svarbu, kaip jis daro, kaip kalba, mąsto. Pagrindinės veikėjų paveikslų kūrimo priemonės:

 Fabula

 Veikėjo veiksmai

 Veikėjo kalba

 Išvaizda, apranga

 Kitų veikėjų atsiliepimai

 Tiesioginė autoriaus charakteristika

 Aplinka

 Veikėjo reagavimas į įvykius, kitų veikėjų veiksmus ir išgyvenimus, požiūris į darbą, meną, gamtą, elgesys joje

 Veikėjo būdo ypatybę gali išryškinti vardas, pavardė, pravardė

Romane veikėjų charakteriai kuriami įvairiais būdais. Daugiausia įtakos veikėjų paveikslams daro pagrindinės veikėjos Monikos atsiliepimai. Kitas svarbus vaizdavimo būdas- paties veikėjo reagavimas į aplinkos išorės veiksnius. Daug ką apie veikėją pasako išvaizdos ir aprangos detalės.

1. Veikėjų charakterių analizė pagal jų išvaizdą ir aprangą

Kūriniuose dažnai apibūdinama veikėjų išvaizda bei jų apranga. Tokia informacija mums gali išduoti veikėjo socialinį statusą, jo nuotaiką. Išvaizda gali atskleisti veikėjo vidinę būseną. Toliau bus aptariamos skirtingų veikėjų išvaizdos ir aprangos detalės, leidžiančios atskleisti jų charakterio ypatybes.

1.1. Pagrindinė veikėja Monika

Monika yra pagrindinė šio romano veikėja. Ji pasakoja apie savo gyvenimą, savo jausmus ir išgyvenimus. Taigi ir savo išvaizdos detales Monika atskleidžia pati. Tokiu būdu ji gali save parodyti kaip tik nori, tad svarbu atkreipti dėmesį ne į tai, ką ji pasako apie save, o į tai, kaip ir kokiu būdu ji tai pasako. Savo išvaizdą ji apibūdina taip: „ Išvaizda- augantis antsvoris, gilėjančios raukšlės, rūpestingai dažoma žilė- tėra kamufliažas, privaloma karinė uniforma, išduodama augant gyvenimo laipsniui: nuo paprastutės eilinio milinės vaikystėje iki apdribusių maršalo akselbantų senatvėje“ (p. 10). Pirmas įspūdis toks, kad Monika nėra patenkinta savo išvaizda. Antsvoris, raukšlės, žilė- neigiami žmogaus išvaizdos požymiai.
Monika supranta, jog ji sensta, bet tai tik proceso pradžia, nes viskas dar tik vyksta („augantis“, „gilėjančios“, „dažoma“). Pagrindinė veikėja nori nuslėpti savo amžių nuo kitų žmonių, juk ji savo žilus plaukus dažo, ir ne bet kaip, o rūpestingai. Ji suvokia ir tai, kad senatvė yra neišvengiama, juk visą tą senstančią išvaizdą ji lygina su karine uniforma, kuri išduodama visiems žmonėms, kurie pragyveno atitinkamą laiko tarpą. Vadinasi, Monika nesijaučia išskirtine. Kaip tik atvirkščiai, ji jaučiasi prastesnė už kitus, lyg nesava. Jos kūnas ir siela nedera harmoningai: „Aš nesu mano kūnas, aš nesu mano veidas, aš net nesu mano akys“ (p. 10). Vadinasi, Monika jaučiasi visiškai kitaip nei atrodo. Jos kūno kalba neišduoda jos minčių ir išgyvenimų. Dar viena jos išvaizdos detalė- tai akių spalva: „Žalsvose rainelėse niekas neišvys sielos atspindžio, nes ji niekada nežiūri į veidrodį“ (p. 10). Monika slepia savo sielą ne tik nuo kitų, bet ir nuo savęs, nes net ji pati nedrįsta pažvelgti į veidrodį, įsižiūrėti į savo žalsvas akis. Ji viską išgyvena giliai sieloje pati sau nepripažindama, jog vis dėlto nėra laiminga.

1.2. Prostitutė Larisa Koškinaitė

Romano siužete prostitutę Larisą antrąją Kalėdų dieną automobiliu partrenkė Monikos vyras Linas. Ji buvo netvarkinga: „Mūsų aukos veidą dengė išsidraikę plaukai“ (p. 20); „Merginos striukė buvo atsilapojusi, palaidinės sagos ištrūkusios, liemenėlės ji nedėvėjo“ (p. 20). Ji atrodė kaip eilinė žemo lygio moteris. Jos apranga išdavė jos profesiją: „Jos trumputis džinsinis sijonėlis buvo perplėštas“ (p. 20). Larisa atrodė graudžiai, ji buvo nelaiminga ir daug blogo patyrusi moteris: „Moteris atsisuko ir pakėlė į mane blyškų vaikišką veidą su graudžiomis strazdanėlėmis ant riestos nosies. Jos užverktos akys buvo sklidinos gandžios našlaitystės, o iki kraujo nukramtytos lūpos priminė įtrūkusį virtinį su avietėmis“ (p. 26). Larisa atrodė kaip nesėkmių simbolis, ji buvo apgailėtina: „Larisa anaiptol nebuvo gražuolė“ (p.27). Toks Larisos išvaizdos apibūdinimas išduoda apie jos gyvenimą, kuris buvo sunkus, kupinas pažeminimų. Larisai nerūpi ir ji net nenori būti graži ir tvarkinga, nes ji nebeturi polėkio puoštis bei rodyti save aplinkiniams kaip gražią ir išskirtinę moterį.

Pagrindinė romano veikėja Monika į savo namus priėmė tris buvusias prostitutes: Gitaną, Kristiną ir Eglę. Visos jos yra labai skirtingos, kaip ir jų išvaizda bei apranga.

1.3. Kristina

Kristina yra viena iš trijų prostitučių, kurias priglaudė Monika savo namuose. Pirmas įspūdis, kurį padarė Kristina, buvo tikrai prastas: „padaviau angeliuką pačiai mažiausiai atvykėlei, natūraliai blondinei, beveik albinosei, sausio mėnesį avinčiai kelių sukryžiuotų dirželių basutes“. Kristina yra pavaizduojama kaip vargšė, kai pabrėžiama žiemos mėnuo ir Kristinos avalynė. Taip ji atrodė iš pat pradžių. Tačiau vėliau visoms merginoms buvo leista nueiti į parduotuvę ir išsirinkti kažką naujo savo garderobui. Kristina išsirinko kai ką, kas labai priminė jos buvusią prostitutės profesiją: „ Kristina avėjo naujus leopardo kailį imituojančius batelius ant vinies pavidalo kulno“ (p. 99). Kristina geriausiai jaučiasi apsirengusi taip, kaip rengėsi pastaruoju metu, vadinasi, jai patinka pastovumas, ji neieško naujovių. Pirmajai vakarienei Monikos namuose Kristina pasipuošė: „ Kristina dabar jau nuo galvos iki kojų puikavosi leopardo kailio raštais, o varganus baltus plaukelius susipynė į dvi kasytes, todėl būtų atrodžiusi bemaž darželinio amžiaus, jei ne smaragdiniais šešėliais nutepti akių vokai ir purpuriniu pieštuku apvestos lūpos“ (p. 104). Kristinai yra šešiolika metų, savo metus ji maskuodavo makiažu: „ Kai susipindavo kasytes ir būdavo nepasidažiusi savo smulkaus baltosios pelytės veidelio, atrodydavo lyg dvylikametė, todėl traukte traukė įvairiausius lolitų mylėtojus“ (p. 168). Kristina yra labai jauna, todėl savo amžių slepia po iššaukiančia savo apranga bei makiažu.

1.4. Gitana

Gitanos išvaizda atkreipia kitų žmonių dėmesį: „ raudonu apsmukusiu treningu žmones gąsdinanti Gitana“ (p. 97). Iš jos išvaizdos galima spręsti, jog Gitana yra stipri asmenybė, mokanti apginti ne tik save, bet ir kitus: „Ji buvo apkūni, galingomis tarsi aviacinės bombos krūtimis, plačiais sėdmenimis, rutulio stūmikės šlaunimis (…). Spuoguotas merginos veidas priminė paršelio fizionomiją“ (p. 97). Gitana savo išvaizda primena kiaulę: „ Kai Gitana nusišypsojo, pamačiau tarp priekinių dantų didžiulę švarplę, transformavusią dručkę į kiaulę- taupyklę“ (p.97). Merginoms leidus apsipirkti, Gitana nusipirko sau puspaltį, kuriuo norėjo atkreipti dėmesį: „ Gitana pasipuošė ugniniu netikro kailio puspalčiu, nuo kurio taip ir trenkė Raudonųjų žibintų kvartalu“ (p. 99). Gitana rūpinasi savo grožiu tiek, kiek jai leidžia galimybės: „ Antroji atlingavo Gitana- išpurentomis cheminėmis garbanėlėmis, nuo miego užtinusiomis akimis, bet gerokai atlėgusiu veido bėrimu“ (p. 113). Per pirmąją vakarienę Monikos namuose ji pasipuošė sau įprastu stiliumi: „ Gitana pasipuošė raudona aptempta trikotažine suknele,
išryškinančia jos atsikišusį pilvuką ir lašinių riestes, kurios šaukte šaukėsi Lino skalpelio. Dručkės makiažas buvo toks ryškus, kad jos veidas ir tamsiausią naktį šviestų kaip po kapines klaidžiojančio fosforescuojančio vaiduoklio“ (p. 104). Ji rengiasi ryškiai, darosi šukuosenas tam, kad būtų bent kiek sau ir kitiems gražesnė, kad aplinkiniai jai parodytų dėmesį ir prielankumą.

1.5. Eglė

Eglė- paskutinioji gyventoja Monikos namuose. Kūrinyje Eglė pirmą kartą pavaizduota kaip bejėgė nukankinta būtybė: „ Trečioji, Eglė, į pasaulį žvelgė tuščiu, nuo visko atitrūkusiu žvilgsniu, jos veidas buvo blyškus it ataušusi manų košė, o nagai nukramtyti iki gyvnagio. Plaukus ji buvo susisegusi į ilgą, neišvaizdžią nuvaryto arklio uodegą, vilkėjo ištampytus džinsus ir gedulingą megztinį su balta rože, kryželiu išsiuvinėta ant kairiosios vos įžiūrimos krūties“ (p. 97). Jos pirkinys atskleidė jos puikų skonį drabužiams: „ Eglė įsigijo originalią, baltais bei juodais dryžiais margintą milinę“ (p. 99). Ji yra smulkmeniška ir romantiška asmenybė, renkasi drabužius su nedideliais akcentais: „ Eglė juodąjį megztinį su rože pakeitė į violetinį su darbščiųjų kinų siuvinėtomis karoliukų žibutėmis“ (p. 104). Eglės išvaizda bei apranga liudiją sumenkintą jos asmenybę, baimę ir nepasitikėjimą aplinkiniais.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1795 žodžiai iš 5835 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.