TurinysAbejonė Arno Anzenbacherio interpretacija 2
Erdvinis-diskretiškas ir laikinis-tįsus mąstymo modeliai 3
Sąvokos actus ir motus lotynų kalboje 4
Eiga ir atlikimas 5
Nauja judėjimo samprata 6
Žvilgsnis į tekstą (ir aplink) iš arčiau 7
Sąvokų tiesioginė reikšmė 8
Ne actus bet operatio 8
Actus humanus sąvoka tomistinėje tradicijoje 9
Veiksmo ir judesio sintezė 11
Kita metafizika 12
Veiksmas ir judėjimas šv. Tomo Akviniečio filosofijoje
Abejonė Arno Anzenbacherio interpretacija
“Amžinasis įstatymas (lex aeterna) apibrėžiamas kaip dieviškosios
išminties planas, nes ji valdo visus veiksmus ir judėjimus (ratio divinae
sapientiae, secundum quodest directiva omnium actuum et motionum, STh I.II
93,1). Čia “veiksmais” (actus) įvardijama žmogaus praktikos bei istorijos
sfera, o “judesiais”(motiones) – gamtos sfera.”[i]Aristotelis sąvoką veiksmas (energeia) įveda spręsdamas Zenono
aporijas, kylančias iš judėjimo analizės. Aristotelio manymu, judėjimas yra
nebaigtas (netobulas) veiksmas.[ii] Anzenbacherio komentare (paskutinis
citatos sakinys) veiksmas ir judesys jau nebeišlaiko tokio dinaminio ryšio,
kokį randame Aristotelio filosofijoje, ir, dėl to, atsiranda visai naujas
palyginimo atžvilgis. Taigi kyla klausimas: ar turime teigti, o tai
neišvengiama išvada iš Anzenbacherio teksto, kad Tomo Akviniečio samprata
gana radikaliai skiriasi nuo Aristotelio sampratos? O gal Anzenbacherio
interpretacija yra neteisinga? O gal Anzenbacheris perteikia ne Tomo
Akviniečio, bet vėlesnės tradicijos, kuri plėtojosi ad mentem Thomae
Aquinatis, poziciją? Tarp dviejų priešybių: Aristotelio kosmologinės ir
tomizmo antropologinės veiksmo sampratos (judėjimui paliekant tik gamtos
sritį), stovi pats šv. Tomas. Akivaizdu, kad šv. Tomas yra kelias nuo
Aristotelio į tomizmą, bet dėl šio tarpininkavimo kaip tik ir kyla
problema. Juk Tomas nori suprasti ir paaiškinti Aristotelį, o tomistai nori
suprasti ir paaiškinti Tomą, tačiau, einant keliu, galų gale paaiškėja, kad
įvyko lūžis. Kada? Kodėl? Kas tai padarė? Klausimų daugiau nei pakanka
vienam rašiniui.Kodėl keliu šią problemą? Jau savo magistriniame darbe siekiau
parodyti, kaip naujaisiais laikais susiaurinus judėjimo sąvoką (ypač
mechanicistinėje filosofijoje: judėjimas suprantamas tik kaip materialaus
taško persikėlimas iš vietos į vietą), prarandama galimybė analogiškai
susieti visas tikrovės sritis, antropologija ir praktinė filosofija netenka
sąvokinio aparato, kuris leistų atskleisti žmogiškosios būties savitą, ne
vien mechanicistinį dinamizmą.[iii] Dėl to, mano nuomone, būtina, kad
judėjimo sąvoka nebūtų atskirta nuo antropologijos. O kaip tik tokią
tendenciją randu nurodytoje Anzenbacherio vadovėlio vietoje, ir apskritai
tomistinėje tradicijoje. Ar nebus ji patyrusi čia naujųjų laikų filosofijos
įtaką? Bekovodama prieš subjekto filosofiją, pražiopsojusi kitą, taip pat
ne mažiau centrinį tašką: judėjimo problemą? O juk čia prasideda pirmasis
Tomo “kelias” – Dievo buvimo įrodymas. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti,
kad tai – kabinėjimasis prie smulkmenų, tačiau, juk net nedidelis teleskopo
nukrypimas į šalį, parodo visai kitus žvaigždynus. Manau, kad kaip tik toks
nukrypimas atsispindi šioje ištraukoje, kurią imuosi nagrinėti. Be to,
noriu pabrėžti, kad nurodytoji citata yra dingstis išplėtoti savąją mintį,
o ne kritikos objektas. Tiesiog siekiu plėtoti alternatyvią Tomo Akviniečio
filosofijos interpretaciją.Čia liesiu ne daugelio mokslo istorikų tyrinėtą fizikinės judėjimo
sampratos kitimą nuo Aristotelio iki šiuolaikinės gamtos filosofijos (o
tiksliau – fizikos) per impetus teoriją, pastebint rimtus poslinkius
naujųjų laikų link jau scholastinėje filosofijoje, kuri tuo būdu yra lyg
pereinamasis koridorius, ir iš dalies tęsia Aristotelio filosofinę
tradiciją, o iš dalies jau žengia link naujųjų laikų gamtos filosofijos.
Man rūpi kitas lygiagretus poslinkis – tai yra judėjimo ir veiksmo sąvokų
išsiskyrimas: judėjimo sąvokos susiejant su kosmologija, o veiksmo – su
antropologija.Apskritai dėl šio poslinkio abejonių nekyla, ir judėjimo sampratos
lūžių sunku nepastebėti. Tačiau šiame rašinyje mane domina ne tik šio
poslinkio faktas, bet ir raida. Negaliu be išlygų sutikti su Anzenbacherio
“Etikos įvade” pateikiama Tomo Akviniečio teksto interpretacija. Manau, kad
Anzenbacheris, turėdamas mintyje vėlesnę filosofijos, taip pat ir tomizmo,
raidą antropologizuoja Tomo actus sąvoką, dėl to specialiai modifikuodamas
ir actus ir motus sąvokas. Anzenbacheris, ir netgi visa tomistinė
tradicija apskritai, sudabartina Tomo Akviniečio filosofiją, siekia
priartinti ją prie šiuolaikinių problemų. Tai galima suprasti. Visa
filosofijos istorija pažymėta antropomorfizmo problemos įtampa. Mano noras
ir tikslas – pamėginti išsisukti iš naujųjų laikų antropologinio posūkio ir
aktualizuoti (bent jau problematizuoti) senąją judėjimo-veiksmo
metafiziką.[iv] Naujausių laikų
posūkis į praktiką gali remtis ne tik
gamtamoksline antropologija, bet ir tuo, kas įprastai vadinama metafizika.
Tokia yra mano darbinė hipotezė, kurią išmėginti reikės dar ne vienerių
metų darbo.
Erdvinis-diskretiškas ir laikinis-tįsus mąstymo modeliai
Aristoteliui judėjimas užima labai svarbią vietą dinaminiu atžvilgiu,
kaip pereinamoji grandis iš potencijos į aktą.Tokios pozicijos laikosi ir
Tomas Akvinietis: “illud igitur movetur, quod medio modo se habet inter
puram potentiam et actum, quod quidem partim est in potentia et partim in
actu…”[v] [taigi tas, kuris juda, yra viduryje tarp grynos potencijos ir
akto, nes iš dalies yra potencialus, o iš dalies aktualus]. Judėjimas yra
nebaigtas veiksmas. Taigi judėjimui iki veiksmo trūksta, tačiau kadangi
taip – tai judėjimas yra neatskiriamas nuo veiksmo, per kurį ir
realizuojasi. Dėl šio abipusiškumo galima būtų netgi veiksmą apibrėžti kaip
tobulą (užbaigtą) judesį.Tokia analizė skleidžiasi apie laiko ašį ir įvairias veiksmo
modifikacijas laiko atžvilgiu. Pagal Anzenbacherio interpretaciją veiksmo
ir judėjimo sąvokos išsiskiria ne dinaminiu (veiksm(ažodži)o valdomoje
sferoje), o statiniu (daikt(avardži)o valdomoje sferoje) atžvilgiu. Čia
nusveria ne laikinis-tįsus, bet erdvinis-diskretiškas mąstymo modelis.
Anzenbacheris abstrahuojasi nuo laiko ašies ir analizuoja išskirdamas dvi
skirtingas plotmes, du skirtingus laukus, kuriuos ženklina ir valdo dvi
skirtingos sąvokos. Tada judėjimas ženklina ne būseną tarp potencijos ir
akto, bet fizi(ki)nių procesų sritį, o veiksmas atitinkamai ženklina
žmogiškumo sritį.Pagrindą, kuris patvirtintų Anzenbacherio interpretaciją, randame
gyvojoje kalboje. Juk mes kalbame apie žmogaus, o ne akmens veiksmus; o
apie judėjimą – visų pirma akmens, o žmogaus – tik tam tikra prasme:
pirmiausiai kaip fizinio kūno. Dėl to abejonių nekyla. Tačiau tai dalykų
interpretacija iš lietuviško požiūrio kampo[vi], o aš juk klausimą keliu
dėl Tomo Akviniečio teksto interpretacijos, todėl reikia atkreipti dėmesį į
lotynų kalbos savitumus ir Tomo Akvieniečio terminologijos ypatybes.
Sąvokos actus ir motus lotynų kalboje
Kazimiero Kuzavinio “Lotynų – lietuvių kalbų žodyne”[vii] randame
aiškiai išskirtą tiesioginę ir perkeltinę motus prasmę. Kokie įdomesni
sąvokos vartojimo pavyzdžiai? Motus dare – šokti (iš Vergilijaus). Motus
cogitationum – minčių polėkis (iš Cicerono).Žodyne apie sąvoką actus randame daug įdomesnę informaciją. Tiesiogine
prasme actus – gyvulių varymas, ginimas. Kita žodžio reikšmė – žemės ploto
matas = apie 1260 m². Taip pat actus reiškia kūno judėjimą (actus corporis)
(pagal Lukrecijų). Ši vartosena, beje, tik patvirtina mano hipotezę. Ir tik
Boecijus šį žodį paverčia apibrėžta filosofine sąvoka: actus – realizuota
būtis.Svarbu yra tai, kad žodis actus lotynų kalboje išvedamas iš dalyvio,
kuris lietuviškai reiškia atliktas. Taigi grandinė energeia – actus –
veiksmas susieja tris savaime gana skirtingus semantinius laukus. Graikų
kalboje sąvoka energeia siejama su tokiu junginiu en ergon – vidinis
darbas. Graikų ir lietuvių kalboje nerandame lotyniškos sąvokos sąryšio su
dalyviu. Be to, Aristotelis dažnai kaip sinonimą, o kartais labiau
apibrėžta prasme, vartoja kitą sąvoką – entelecheia (vidinis tikslas).Sąvoka actus – viena iš svarbesniųjų filosofinėje kalboje, todėl verta
į šią sąvoką žiūrėti įdėmiau. Labai prasmingas atrodo ir istorinis šios
sąvokos raidos tyrinėjimas, kuris ko gero galėtų atskleisti kai kuriuos
esminius pokyčius Vakarų mąstymo raidoje. Net ir paskutiniuoju metu žmogaus
moksluose kalbama apie savirealizaciją, aktualizaciją ir pan., kaip