Veiksmas ir judėjimas šv tomo akviniečio filosofijoje
5 (100%) 1 vote

Veiksmas ir judėjimas šv tomo akviniečio filosofijoje

TurinysAbejonė Arno Anzenbacherio interpretacija 2

Erdvinis-diskretiškas ir laikinis-tįsus mąstymo modeliai 3

Sąvokos actus ir motus lotynų kalboje 4

Eiga ir atlikimas 5

Nauja judėjimo samprata 6

Žvilgsnis į tekstą (ir aplink) iš arčiau 7

Sąvokų tiesioginė reikšmė 8

Ne actus bet operatio 8

Actus humanus sąvoka tomistinėje tradicijoje 9

Veiksmo ir judesio sintezė 11

Kita metafizika 12

Veiksmas ir judėjimas šv. Tomo Akviniečio filosofijoje

Abejonė Arno Anzenbacherio interpretacija

“Amžinasis įstatymas (lex aeterna) apibrėžiamas kaip dieviškosios

išminties planas, nes ji valdo visus veiksmus ir judėjimus (ratio divinae

sapientiae, secundum quodest directiva omnium actuum et motionum, STh I.II

93,1). Čia “veiksmais” (actus) įvardijama žmogaus praktikos bei istorijos

sfera, o “judesiais”(motiones) – gamtos sfera.”[i]Aristotelis sąvoką veiksmas (energeia) įveda spręsdamas Zenono

aporijas, kylančias iš judėjimo analizės. Aristotelio manymu, judėjimas yra

nebaigtas (netobulas) veiksmas.[ii] Anzenbacherio komentare (paskutinis

citatos sakinys) veiksmas ir judesys jau nebeišlaiko tokio dinaminio ryšio,

kokį randame Aristotelio filosofijoje, ir, dėl to, atsiranda visai naujas

palyginimo atžvilgis. Taigi kyla klausimas: ar turime teigti, o tai

neišvengiama išvada iš Anzenbacherio teksto, kad Tomo Akviniečio samprata

gana radikaliai skiriasi nuo Aristotelio sampratos? O gal Anzenbacherio

interpretacija yra neteisinga? O gal Anzenbacheris perteikia ne Tomo

Akviniečio, bet vėlesnės tradicijos, kuri plėtojosi ad mentem Thomae

Aquinatis, poziciją? Tarp dviejų priešybių: Aristotelio kosmologinės ir

tomizmo antropologinės veiksmo sampratos (judėjimui paliekant tik gamtos

sritį), stovi pats šv. Tomas. Akivaizdu, kad šv. Tomas yra kelias nuo

Aristotelio į tomizmą, bet dėl šio tarpininkavimo kaip tik ir kyla

problema. Juk Tomas nori suprasti ir paaiškinti Aristotelį, o tomistai nori

suprasti ir paaiškinti Tomą, tačiau, einant keliu, galų gale paaiškėja, kad

įvyko lūžis. Kada? Kodėl? Kas tai padarė? Klausimų daugiau nei pakanka

vienam rašiniui.Kodėl keliu šią problemą? Jau savo magistriniame darbe siekiau

parodyti, kaip naujaisiais laikais susiaurinus judėjimo sąvoką (ypač

mechanicistinėje filosofijoje: judėjimas suprantamas tik kaip materialaus

taško persikėlimas iš vietos į vietą), prarandama galimybė analogiškai

susieti visas tikrovės sritis, antropologija ir praktinė filosofija netenka

sąvokinio aparato, kuris leistų atskleisti žmogiškosios būties savitą, ne

vien mechanicistinį dinamizmą.[iii] Dėl to, mano nuomone, būtina, kad

judėjimo sąvoka nebūtų atskirta nuo antropologijos. O kaip tik tokią

tendenciją randu nurodytoje Anzenbacherio vadovėlio vietoje, ir apskritai

tomistinėje tradicijoje. Ar nebus ji patyrusi čia naujųjų laikų filosofijos

įtaką? Bekovodama prieš subjekto filosofiją, pražiopsojusi kitą, taip pat

ne mažiau centrinį tašką: judėjimo problemą? O juk čia prasideda pirmasis

Tomo “kelias” – Dievo buvimo įrodymas. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti,

kad tai – kabinėjimasis prie smulkmenų, tačiau, juk net nedidelis teleskopo

nukrypimas į šalį, parodo visai kitus žvaigždynus. Manau, kad kaip tik toks

nukrypimas atsispindi šioje ištraukoje, kurią imuosi nagrinėti. Be to,

noriu pabrėžti, kad nurodytoji citata yra dingstis išplėtoti savąją mintį,

o ne kritikos objektas. Tiesiog siekiu plėtoti alternatyvią Tomo Akviniečio

filosofijos interpretaciją.Čia liesiu ne daugelio mokslo istorikų tyrinėtą fizikinės judėjimo

sampratos kitimą nuo Aristotelio iki šiuolaikinės gamtos filosofijos (o

tiksliau – fizikos) per impetus teoriją, pastebint rimtus poslinkius

naujųjų laikų link jau scholastinėje filosofijoje, kuri tuo būdu yra lyg

pereinamasis koridorius, ir iš dalies tęsia Aristotelio filosofinę

tradiciją, o iš dalies jau žengia link naujųjų laikų gamtos filosofijos.

Man rūpi kitas lygiagretus poslinkis – tai yra judėjimo ir veiksmo sąvokų

išsiskyrimas: judėjimo sąvokos susiejant su kosmologija, o veiksmo – su

antropologija.Apskritai dėl šio poslinkio abejonių nekyla, ir judėjimo sampratos

lūžių sunku nepastebėti. Tačiau šiame rašinyje mane domina ne tik šio

poslinkio faktas, bet ir raida. Negaliu be išlygų sutikti su Anzenbacherio

“Etikos įvade” pateikiama Tomo Akviniečio teksto interpretacija. Manau, kad

Anzenbacheris, turėdamas mintyje vėlesnę filosofijos, taip pat ir tomizmo,

raidą antropologizuoja Tomo actus sąvoką, dėl to specialiai modifikuodamas

ir actus ir motus sąvokas. Anzenbacheris, ir netgi visa tomistinė

tradicija apskritai, sudabartina Tomo Akviniečio filosofiją, siekia

priartinti ją prie šiuolaikinių problemų. Tai galima suprasti. Visa

filosofijos istorija pažymėta antropomorfizmo problemos įtampa. Mano noras

ir tikslas – pamėginti išsisukti iš naujųjų laikų antropologinio posūkio ir

aktualizuoti (bent jau problematizuoti) senąją judėjimo-veiksmo

metafiziką.[iv] Naujausių laikų
posūkis į praktiką gali remtis ne tik

gamtamoksline antropologija, bet ir tuo, kas įprastai vadinama metafizika.

Tokia yra mano darbinė hipotezė, kurią išmėginti reikės dar ne vienerių

metų darbo.

Erdvinis-diskretiškas ir laikinis-tįsus mąstymo modeliai

Aristoteliui judėjimas užima labai svarbią vietą dinaminiu atžvilgiu,

kaip pereinamoji grandis iš potencijos į aktą.Tokios pozicijos laikosi ir

Tomas Akvinietis: “illud igitur movetur, quod medio modo se habet inter

puram potentiam et actum, quod quidem partim est in potentia et partim in

actu…”[v] [taigi tas, kuris juda, yra viduryje tarp grynos potencijos ir

akto, nes iš dalies yra potencialus, o iš dalies aktualus]. Judėjimas yra

nebaigtas veiksmas. Taigi judėjimui iki veiksmo trūksta, tačiau kadangi

taip – tai judėjimas yra neatskiriamas nuo veiksmo, per kurį ir

realizuojasi. Dėl šio abipusiškumo galima būtų netgi veiksmą apibrėžti kaip

tobulą (užbaigtą) judesį.Tokia analizė skleidžiasi apie laiko ašį ir įvairias veiksmo

modifikacijas laiko atžvilgiu. Pagal Anzenbacherio interpretaciją veiksmo

ir judėjimo sąvokos išsiskiria ne dinaminiu (veiksm(ažodži)o valdomoje

sferoje), o statiniu (daikt(avardži)o valdomoje sferoje) atžvilgiu. Čia

nusveria ne laikinis-tįsus, bet erdvinis-diskretiškas mąstymo modelis.

Anzenbacheris abstrahuojasi nuo laiko ašies ir analizuoja išskirdamas dvi

skirtingas plotmes, du skirtingus laukus, kuriuos ženklina ir valdo dvi

skirtingos sąvokos. Tada judėjimas ženklina ne būseną tarp potencijos ir

akto, bet fizi(ki)nių procesų sritį, o veiksmas atitinkamai ženklina

žmogiškumo sritį.Pagrindą, kuris patvirtintų Anzenbacherio interpretaciją, randame

gyvojoje kalboje. Juk mes kalbame apie žmogaus, o ne akmens veiksmus; o

apie judėjimą – visų pirma akmens, o žmogaus – tik tam tikra prasme:

pirmiausiai kaip fizinio kūno. Dėl to abejonių nekyla. Tačiau tai dalykų

interpretacija iš lietuviško požiūrio kampo[vi], o aš juk klausimą keliu

dėl Tomo Akviniečio teksto interpretacijos, todėl reikia atkreipti dėmesį į

lotynų kalbos savitumus ir Tomo Akvieniečio terminologijos ypatybes.

Sąvokos actus ir motus lotynų kalboje

Kazimiero Kuzavinio “Lotynų – lietuvių kalbų žodyne”[vii] randame

aiškiai išskirtą tiesioginę ir perkeltinę motus prasmę. Kokie įdomesni

sąvokos vartojimo pavyzdžiai? Motus dare – šokti (iš Vergilijaus). Motus

cogitationum – minčių polėkis (iš Cicerono).Žodyne apie sąvoką actus randame daug įdomesnę informaciją. Tiesiogine

prasme actus – gyvulių varymas, ginimas. Kita žodžio reikšmė – žemės ploto

matas = apie 1260 m². Taip pat actus reiškia kūno judėjimą (actus corporis)

(pagal Lukrecijų). Ši vartosena, beje, tik patvirtina mano hipotezę. Ir tik

Boecijus šį žodį paverčia apibrėžta filosofine sąvoka: actus – realizuota

būtis.Svarbu yra tai, kad žodis actus lotynų kalboje išvedamas iš dalyvio,

kuris lietuviškai reiškia atliktas. Taigi grandinė energeia – actus –

veiksmas susieja tris savaime gana skirtingus semantinius laukus. Graikų

kalboje sąvoka energeia siejama su tokiu junginiu en ergon – vidinis

darbas. Graikų ir lietuvių kalboje nerandame lotyniškos sąvokos sąryšio su

dalyviu. Be to, Aristotelis dažnai kaip sinonimą, o kartais labiau

apibrėžta prasme, vartoja kitą sąvoką – entelecheia (vidinis tikslas).Sąvoka actus – viena iš svarbesniųjų filosofinėje kalboje, todėl verta

į šią sąvoką žiūrėti įdėmiau. Labai prasmingas atrodo ir istorinis šios

sąvokos raidos tyrinėjimas, kuris ko gero galėtų atskleisti kai kuriuos

esminius pokyčius Vakarų mąstymo raidoje. Net ir paskutiniuoju metu žmogaus

moksluose kalbama apie savirealizaciją, aktualizaciją ir pan., kaip

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1320 žodžiai iš 4388 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.