ĮVADAS
Mūsų laikais yra labai plačiai paplitę įvairūs atsiskaitymai ne grynaisiais pinigais. Šiuose atsiskaitymuose ypatingą reikšme turi bankai, o tokių atsiskaitymų pagrindas yra einamųjų sąskaitų indėliai, kuriuos banko klientai kiekvienu metu gali dalimis arba visai išimti. Tuo remdamiesi, bankų klientai savitarpio atsiskaitymams gali naudoti ne grynuosius pinigus, bet vekselius (bills). Bankas, gavęs iš savo kliento įsakymą kam nors sumokėti tam tikrą pinigų sumą, tik nurašo tą sumą nuo jo sąskaitos ir įrašo į to asmens sąskaitą, kuris pateikė vekselį. Šitaip bankas tampa atsiskaitymo organizacija kurio veikla finansų sistemoje yra susijusi su tarpininkavimu.
Atsiskaitymas pinigais yra paprastas ir primityvus būdas. Mat pinigus reikia saugoti, skaičiuoti, be to, jie greitai susidėvi. Vekseliai šių trukumu neturi. Jie padeda kaupti finansinį kapitalą, kelti ūkio ekonomiką.
1.Vekselių atsiradimo istorija
Vekselis – rašytinis mainų dokumentas ir piniginis įsipareigojimas. Itališkai – cambio, prancūziškai – lettre a de change, angliškai – bill of exchan-ge, vokiškai – wechel reiškia „mainai“.
Pirmieji vekseliai pasirodė viduramžių Italijoje XI-XII a. Tuo metu Italija buvo viena iš pasaulio prekybos centrų, kur nuolat vyko pinigų ir prekių mainai. Šalys savo viduje teritoriškai buvo susiskaldžiusios, jose cirkuliavo skirtingos monetos (popierinių pinigų dar nebuvo). Prekeiviams buvo nepatogu pervežinėti monetas ir keisti jas į vietinius pinigus. Todėl pasirodė pirmieji vekseliai-laiškai, pagal kuriuos pirklys tam tikroje šalyje gaudavo nustatytą pinigų sumą vietos monetomis.
Vekselius išduodavo pirmieji italų „bankininkai“, vietiniai pinigų keitėjai, kurių kolonijų buvo visose didesnėse Europos valstybėse. „Bankininkai“ aptarnaudavo ne tik pirklius, bet ir kitus žmones: iš jų priimdavo dešimtinę vietos pinigais popiežiui, o į Italiją siųsdavo tų asmenų pasirašytus vekselius.
Per pirmąjį vekselių gyvavimo periodą (nuo XII iki XVII a.) vyravo Įsakomieji vekseliai. Juos išduodavo „bankininkai“, o apmokėti turėdavo kiti žmonės. Pirmasis vekselių įstatymas priimtas 1569 metais Bolonijoje. Jis turėjo vieną nemažą trūkumą: davėjas negalėjo vekselio perduoti (indosuoti) kitiems.
Vekselio teisėtas pardavimas – indosamentas atsirado XVII a. Prancūzijoje. Jis išvadavo prekeivius nuo „bankininkų“, nustojusių būti vieninteliais vekselių savininkais, priklausomybės. Indosamentas įstatymu reglamentuotas 1673 metais, vėliau jis pritaikytas ir Olandijoje, Vokietijoje, Anglijoje. Iš pradžių vekselių perleidimo skaičius buvo ribotas, kai kur net buvo draudžiama naudotis vekseliais. Vėliau apribojimai ir draudimai panaikinti.
Trečiasis (ir bene svarbiausias) etapas vekselių raidos istorijoje buvo pavadintas „vokiškuoju“_. 1848 metais būtent Vokietijoje priimtas Vekselių įstatymas simbolizavo naują požiūrį į juos. Vekselį pateikę prekybininkai jau galėjo gauti paskolą.
Bene reikšmingiausieji vekselius įforminantys dokumentai priimti 1930 m. birželio 7 d. Tada 25 valstybės pasirašė vadinamąją Ženevos vekselių konvenciją. Ji tapo daugelio pasaulio valstybių vekselių įstatymų pagrindu.
Šiuo metu vekselių teisė reglamentuota beveik visame civilizuotame pasaulyje. Kai kurių finansų ekspertų nuomone, vekseliai yra universalūs vertybiniai popieriai, bet jiems įsigalėti trukdo skirtinga valstybių teisinė bazė.
Pagal vekselių naudojimą valstybės skirstomos į tris gupes. Pirmąją sudaro šalys, ratifikavusios minėtą Ženevos konvenciją arba su ja suderinusios įstatymus (tarp jų ir Lietuva). Kitai grupei priklauso valstybės, kuriose įvesta angloamerikietiška vekselių naudojimo sistema (JAV ir Anglijoje vekselių įstatymai skiriasi nuo Ženevos konvencijos narių). Trečioji grupė – šalys, kurios savo įstatymų nėra suderinusios nei su Ženevos susitarimu, nei su JAV ir Anglijos vekselių teise.
Todėl 1988 metais Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja patvirtino naują konvenciją dėl tarptautinių vekselių ir skolinių pasižadėjimų. Ši vekselių teisinė sistema sukūrė naują atsiskaitymų rinkos produktą, kuris yra patrauklesnis ir pranašesnis, bet sudėtingesnis negu kiti iki tol buvę. Šioje Jungtinių Tautų konvencijoje atsižvelgta į valstybių teisines sistemas, praktinę vekselių naudojimo patirtį, į kitus svarbius veiksnius.
Rašytiniai istorijos šaltiniai skelbia, kad dabartinėje Lietuvos teritorijoje nuo XIX a. iki XX a. 4-ojo dešimtmečio pradžios vekselių naudojimas buvo reguliuojamas net trimis skirtingais įstatymais: Užnemunėje – Napoleono kodeksu, Klaipėdos krašte – Vokietijos įstatymais, o kitoje dalyje – carinės Rusijos vekselių įstatymu.
Lietuvos vyriausybė 1919 metais išleido vekselių įstatymą, atsiskaitymai vyko markėmis ir auksiniais. 1922 metais įvedus savo valiutą, vekselių blankai buvo išrašomi litais. 1938 metais tarp Lietuvos, Estijos ir Latvijos pasirašyta konvencija įsakytinių ir paprastųjų vekselių įstatymui suvienodinti, kuri buvo ratifikuota birželio mėn. ir pradėjo galioti nuo 3938 m. spalio l d. Ji atitiko 1930 m. birželio 6 d. Ženevoje sudarytą tarptautinę konvenciją. Taigi tuometinė Lietuvos Vyriausybė suprato vekselių reikalingumą ir jų svarbą
šalies ūkiui. Suvienodinus visų Baltijos šalių vekselių atsiskaitymo sistemą, buvo palengvintas atsiskaitymas tarp jų, o tai sąlygojo platesnius prekybinius ryšius. Vekselių įstatymą suvienodinus su tarptautine Ženevos konvencija, supaprastėjo ir tarptautinė prekyba.
Tarpukario Lietuvoje per metus buvo išduodama vidutiniškai pusė milijono vekselių. Jų apyvarta sudarė apie 400 mln. Lt. Tai ne tiek daug atsižvelgiant į dabartines pinigų apyvartos sumas. Tačiau reikia turėti omenyje, kad tada cirkuliavo 120-150 mln. Lt grynųjų pinigų, t. y. rinkoje „vekseli-nių“ litų cirkuliavo bemaž 2,5 karto daugiau negu „piniginių“.
Tuometinėje Lietuvoje naudojami vekseliai buvo pakankamai patikimi ir jų savininkai galėdavo būti tikri, kad gaus jiems priklausančius pinigus. Jeigu vekselio suma suėjus terminui nebūdavo sumokama, jį notaras protestuodavo. Tarpukario Lietuvoje notaro protestuotas vekselis būdavo įteisintas vykdomasis dokumentas ir juo remiantis būdavo išieškoma vekselio savininko pasirinkimu priverstine tvarka – iš vekselio davėjo arba bet kurio laiduotojo, arba iš visų kartu, nepaisant kokio nors eiliškumo, kitaip tariant, iš to, iš kurio buvo galima greičiausiai išieškoti. Protestuotų vekselių sumos buvo išieškomos ir per teismo antstolius ne tik iš vekselių davėjų, bet ir iš laiduotojų, iš varžytinių buvo parduota nemažai nekilnojamojo turto. Tai rodo, kad vis dėlto kreditoriai atgaudavo priklausančias pagal vekselius sumas.
Tarpukario Lietuvoje per metus buvo protestuojama vidutiniškai tik 4 proc. visų vekselių- daugiausia 1932 metais per ekonominę krizę (13,1 proc.), o mažiausiai 1937 metais (2,7 proc.). Šie duomenys rodo, kaip vekselių davėjai brangino gerą savo vardą, stengėsi laiku sumokėti, kad išvengtų vekselių protesto. Tais laikais nesumokėti vekselio, kurį prekybininkas buvo davęs pirkdamas prekes kreditan, sumos ar užprotestuoti vekselį buvo blogas dalykas. Prekybininkas prarasdavo gerą vardą, o tada paprastai ir partneriai atsisakydavo sudarinėti su juo prekybos sandorius. Taigi vekselis laikytas garbingu ir pasitikėjimą keliančiu dokumentu.
Sovietų Sąjungoje vekseliai atsidūrė „už borto“. Jie naudoti tik atsiskaitant su užsienio valstybėmis.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1992 m. birželio 30 d. priimtas Lietuvos Respublikos vekselių įstatymas ir buvo atnaujintas Lietuvos prisijungimas prie Ženevos konvencijos dėl vieningo įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo.
2. Vekselių samprata ir jų formos
Vekselis yra vertybinis popierius, pažymintis griežtai įstatymo reglamentuotos formos piniginį įsipareigojimą, t. y. terminuotą piniginę prievolę. Tai skolos dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo besąlygiškai įsipareigoja tiesiogiai arba netiesiogiai sumokėti tam tikrą sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba tai padaryti paveda kitam.
Vekselis gali būti naudojamas kaip mokėjimo priemonė, kaip laidavimo dokumentas arba kaip dokumentas banko paskolai gauti.
Vekseliui būdingi šie požymiai: abstraktumas – nereikalauja nurodyti skolos pagrindo; formalumas – būtini nustatyti rekvizitai; prievolės besąlygiškumas – mokėjimas pagal vekselį nesąlygojamas; perleidžiamumas – asmenims, firmoms, bankams. Vekseliai savo žirais tampa lengvai perduodamais dokumentais. Žiras – visi pasirašę vekselį asmenys sudaro grupę, kurios visi nariai atsakingi už vekselio sumos apmokėjimą (1 lentelė).
1 lentele. Vekselių rūšys ir jų požymiai
Vekselių rūšys
Išrašo Požymiai
Prekių vekselis Prekių tiekėjas Pagrindas – prekinis sandoris, atidedant mokėjimą
Finansų vekselis
Bankai, iždas Pagrindas – finansinė operacija,
Nesusijusi su pirkimu ar pardavimu. Tai kreditavimas, valiutos keitimas
Komercinis vekselis
Finansų ir ūkio bendrovės Pagrindas – komercinis sandoris, Išleisti emitento vardu. Paprastai pareikštiniai
Draugiškasis vekselis
Nekreditingi asmenys Sandoris neegzistuoja. Du asmenys keičiasi vekseliais, kad galėtų juos įkeisti ir gauti pinigų
Prekių vekselis gali būti naudojamas kaip atsiskaitymo priemonė, gali daugybę kartų keisti savininkus, aptarnauti daugelį prekių pirkimo-pardavimo sandorių. Prie jo jokių važtaraščių pridėti nereikia.
Finansų vekseliai labai likvidūs, jais prekiaujama atviroje rinkoje. Daugelyje šalių tokia prekyba yra svarbi pinigų kiekio reguliavimo priemonė.
Iždo vekseliai – tai trumpalaikė valstybės iždo skola. Daugumą iždo vekselių perka komerciniai bankai ir laiko juos kaip savo atsargų – aktyvų dalį.
Komercinių vekselių galiojimo terminas paprastai būna nuo l iki 270 dienų, su diskontu arba už kuriuos mokamos palūkanos nuo nominaliosios vertės. Jie taip pat likvidūs, todėl bankams nekeliantys nepatogumų.
Draugiškojo vekselio atveju realūs tik išduodantys ir imantys vekselį asmenys. Vekseliais keičiasi pasitikintys vienas kitu asmenys taip, kad juos įtrauktų į apskaitą, arba užstatytų Šiuos vekselius banke, gaudami realius pinigus, arba panaudotų juos atsiskaitymui už prekes.
Į draugiškuosius vekselius panašūs bronziniai vekseliai. Ir vieni, ir kiti vekseliai sudaro papildomų rūpesčių bankams.
Pagal atsiskaitymo pobūdį vekseliai skirstomi į paprastuosius (solo) ir įsakomuosius (trata) vekselius.
Paprastuoju (solo) vekseliu jo
davėjas pasižada mokėti kreditoriui (vekselio turėtojui) vekselyje nurodytą sumą nurodytu laiku ir nustatytoje vietoje. Paprastojo vekselio cirkuliacijos procesas parodytas 1 paveiksle.
.
Paprastasis vekselis cirkuliuoja tik tarp dviejų kontrahentų, vekselio davėjas apmoka pats, be tarpininkų.
Įsakomuoju vekseliu (trata) jo davėjas paveda kitam asmeniui (trasatui), kad pastarasis vekselio sumą sumokėtų vekselyje nurodytam asmeniui. įsakomojo vekselio cirkuliacijoje dalyvauja keletas juridinių ar fizinių asmenų – dažniausiai trys, keturi, bet gali būti ir daugiau.
Įsakomuoju vekseliu (trata) jo davėjas (trasantas) paveda kitam asmeniui (trasatui) sumokėti vekselio sumą nurodytam asmeniui, [sakomojo vekselio cirkuliacijos procesas parodytas 2 paveiksle.
3. Vekselių įforminimas ir atsiskaitymo jais mechanizmas
Vekselių įforminimo ir atsiskaitymo jais operacijos reikalauja tikslumo bei atidumo. Tiek įsakomijei, tiek paprastieji vekseliai išrašomi ant tam skirtų blankų (Lietuvoje platinami 100, 500, 1000, 3000, 5000, 10000, 25000, 50000 Lt nominalo blankai), kurių titulinės dalies kairėje pusėje yra išspausdinta suma. Tai maksimali suma, kuriai galima išrašyti vekselį. Įsigyjant vekselį, privaloma sumokėti žyminį mokestį (Lietuvos Vyriausybė nustatė 0,25 proc. žyminį mokestį) nuo vekselio blanke išspausdintos sumos. Taip pat bendra yra tai, kad vekselyje turi būti: tekste pažymėtas žodis „vekselis__ ta kalba, kuria jis išrašytas; mokėjimo terminas; mokėjimo vieta; kam arba kieno įsakymu turi būti sumokėta; išrašymo vieta ir data; vekselio davėjo parašas.
Skirtinga yra tai, kad įsakomajame vekselyje pažymimas besąlygiškas pavedimas sumokėti nurodytą sumą., o solo vekselyje besąlygiškas įsipareigojimas sumokėti nurodytą sumą. Taip pat tik įsakomajame vekselyje nurodomas mokėtojo pavadinimas.
Jeigu susitarta atsiskaityti įsakomaisiais vekseliais, tiekėjas vietoj mokėjimo reikalavimo-pavedimo išrašo įsakomąjį vekselį, kurio mokėtoju nurodo pirkėją. Jame lėšų gavėju gali įrašyti save (vekselis savo naudai) arba trečiąjį asmenį, kuriam tiekėjas tokiu būdu numato sumokėti skolą.
Vekseliuose mokėjimo terminu gali būti ne tik konkrečiai nustatyta diena. Jis gali būti išrašytas mokėti j į pateikus, pertam tikrą laiką nuo pateikimo, per tam tikrą laiką nuo išrašymo dienos. Vekseliai, kuriuose nurodyti kitokie mokėjimo terminai, negalioja. Pasitaiko atvejų, kai vekselyje nenurodytas mokėjimo terminas, tada toks vekselis laikomas mokėtinu jį pateikus.
Įsakomieji vekseliai, apmokėti per tam tikrą laiką po pateikimo, turi būti pateikti akceptuoti per vienerius metus nuo jų išrašymo datos. Tokių vekselių mokėjimo terminas skaičiuojamas nuo akcepto dienos.
Paprastieji vekseliai, mokėtini per tam tikrą laiką nuo pateikimo, turi būti pateikti davėjui vizuoti. Laikas, per kurį turi būti apmokėta po pateikimo, pradedamas skaičiuoti nuo vizavimo dienos.
Jei įsakomajame vekselyje nėra atskiro įrašo, vieta, pažymėta šalia mokėtojo pavadinimo, laikoma mokėjimo vieta ir kartu mokėtojo gyvenamąja vieta. Jei atskiro įrašo solo vekselyje nėra, vekselio išrašymo vieta laikoma mokėjimo vieta ir kartu vekselio davėjo gyvenamąja vieta. Vekselis, kuriame neįrašyta jo išrašymo vieta, laikomas išrašytu toje vietoje, kuri pažymėta šalia davėjo pavadinimo.
Vekselyje gali būti nurodyta, kad už skolos sumą bus mokamos palūkanos. Tam, kad galima būtų apskaičiuoti palūkanas už skolą, būtina tiksliai žinoti vekselio galiojimo laiką.
Tais atvejais, kai palūkanas galima apskaičiuoti išrašant vekselį (kai būna nustatyta tiksli mokėjimo data arba laikotarpis nuo išrašymo), jos įtraukiamos į vekselio sumą. Šio tipo vekselį galima vadinti vekseliu su sukauptomis palūkanomis. Jį išrašantis asmuo gauna mažesnę, negu įrašyta vekselyje, pinigų sumą. Vekselio davėjas gauna sumą, vadinamą gyvąja vekselio kaina. Skirtumas tarp vekselio sumos ir jo gyvosios kainos yra palūkanos. Tais atvejais, kai vekselį numatoma apmokėti tik jį pateikus ar per tam tikrą laiką nuo pateikimo ir kai neįmanoma iš anksto nustatyti palūkanų sumos, metinė palūkanų norma vekselyje įrašoma atskirai. Šio tipo vekselius galima vadinti vekseliais su kaupiamomis palūkanomis. Tokio vekselio suma sutaps su jo gyvąja kaina.