Vėlinės
5 (100%) 1 vote

Vėlinės

112131

. Vėlinės ir mirusiųjų gerbimo papročiai

Vėlinės – mirusiųjų šventė. Gyvieji eina į kapines mirusiųjų aplankyti, o prietaringi žmonės tiki, jog mirusieji ateina pas gyvuosius. Žmonėse ir šiandien galime išgirsti šiurpiausių pasakojimų apie numirėlių apsilankymą pas gyvuosius. Gal nieko kito žmonės taip nebijo kaip numirėlių. Taip jau yra nuo seniausių laikų. Turbūt dėl to toks stiprus mirusiųjų garbinimo kultas.

Vėlinių kilmė siejama su lietuvių tikėjimu, kad mirštant žmogui nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri paskui bendrauja su gyvaisiais, juos lanko. Vėlių garbei rengiamos šventės tradicija siekia pagonybės laikus. Ji būna rudenį, nuėmus nuo laikų derlių.Etnografai teigia, jog mirusiųjų ir protėvių kultas būdingiausias žemdirbių tautoms. Per Vėlines ruošia vaišes kapinėse arba namuose. Vaišėmis norėdavo pasigerinti vėlėms, kad jos nekenktų. Paprotys valgyti prie kapų, palikti ant jų duonos, košės, kiaušinių, laistyti kapus pienu, medumi, vynu labiausiai buvo paplitęs slavų, graikų, rumunų tautose. Toks paprotys buvo ir Lietuvoje.

Seni žmonės pasakoja, kad anksčiau nebuvę papročio per Vėlines degti kapinėse žvakučių, kaip šiais laikais. Anksčiau vėlėms būdavo keliamos puotos. Dar XIX a. kai kuriuose Lietuvos regionuose ir kituose Europos kraštuose buvo paprotys ruošti kapinėse ar namuose vaišes, kviesti į jas savo mirusiuosius. Pavakarieniavus pačiose kapinėse, jose būdavo paliekama maisto vėlėms. Kartais kapai būdavo palaistomi medumi ir vynu. Vėliau ypatinga reikšmė priskirta ugniai. Manyta, kad ugnis pritraukia vėles, tad joms degamos žvakės. Degindami žvakes gyvieji susitaiko su mirusiaisiais.

Vėlinės ir dabar švenčiamos visoje Lietuvoje. Šią dieną suvažiuoja visi šeimos nariai, kartu lanko artimųjų kapus. Kapai puošiami gėlėmis ir žalumynais, dedami vainikai, uždegamos žvakės. Bažnyčiose vyksta gedulingos pamaldos už mirusiuosius. Vienas iš pagrindinių šios dienos papročių yra bendros šeimos vaišės, kurių metu prisimenami mirusieji.

Šiuolaikinį mirusiųjų pagerbimą sunku sieti tiek su protėvių kultu, tiek su religiniu mirusiųjų pagerbimu. Ne tik tikintys, bet ir netikintys savo pareiga laiko šią dieną nueiti i kapines, pagerbti artimųjų atminimą, išreikšti pagarbą tautai ir Tėvynei nusipelniusiems žmonėms. Tai yra visų vienybės, susitelkimo, rimties, ir susikaupimo diena, vykdant šventus tėvų ir protėvių priesaikus saugoti mirusiųjų atminimą. Lietuvoje, kaip ir daug kur Europoje, buvo paprotys per Vėlines pjauti aviną, o jo mėsą išdalinti pavargėliams. Senovėje avis ar ožys buvo pjaunami ritualinei padėkos mirusiesiems už jų globą tais metais puotai. Gervėčių lietuviai elgetoms išdalyti būtinai kepdavo mažų bandelių, o avies mentelė aukojama bažnyčiai.

Liaudies įsitikinimu, šią dieną buvo pavojinga vykti į kelionę arba net eiti naktį iš namų, ginti gyvulius ir naktį juos palikti lauke, nes numirusieji gali pakenkti. Vakare susirinkusi prie stalo šeimyna melsdavosi, valgydavo tylėdama, netyčia nukritęs maistas buvo paliekamas toms vėlėms, kurių nebuvo kam pakviesti. Ant stalo nakčiai palikdavo bendrų vaišių, nes mirusieji ir toliau buvo laikomi šeimos kolektyvo nariai, per bendrą maistą jie prisijungdavo prie bendrų rūpesčių. Kita dieną maistą išdalindavo elgetoms. Buvo tikima, kad elgetos turi paslaptingą ryšį su mirusiaisiais, yra lyg mirusiųjų ar gyvųjų tarpininkai. Todėl elgetas lietuviai gerbė, maitino, davė išmaldą. Išsilaikė paprotys per Vėlines elgetoms dalinti maistą, už kuriuos prašo melstis.

Lietuviai visada gerbė mirusiųjų atminimą, kapines laikė šventomis ramybės vietomis, šimtmečiais išsaugojo ir iš kartos į kartą perdavė pagarbos mirusiesiems ir jų atminimo papročius.

Vėlų rudenį miršta medžiai, gėlės. Gamta pasirengia, kad ją pergyvenusi, vėl atgimtų. Žmonės panašūs į gamtą: gimsta užauga, pasensta ir miršta, todėl prasminga, kad Vėlinės švenčiamos vėlų rudenį.

Artėjant šiai šventei, žmonės važiuoti ir pėsti skuba aplankyti artimųjų kapus. Kapų kauburėliai sumirga chrizantemų žiedais. O Vėlinių naktį visos kapinės skęsta žvakių šviesoje. Senovėje žemdirbiai tikėjo, kad ugnis pritraukia mirusiųjų vėles. Ugnis simbolizuoja dviejų pasaulių – gyvųjų ir mirusiųjų – amžiną ryšį. Mirusiųjų pagerbimo šventėse deganti ugnis – mūsų siekis susitaikyti su tais, kurie išėjo iš šio pasaulio. Žvelgdami į liepsną, mes akimirksnį pamirštame save ir susiliejame su praeitimi. Mes pajuntame šio pasaulio trapumą, daromės geresni. Sušildyta mūsų dvasios ir širdies liepsnos, nurimsta ir vėlė, žinodama kad ji dar gyva mumyse.

Mirusiųjų pagerbimo papročiai Lietuvoje nuo seniausių laikų išliko iki šių dienų. Kaip žinoma , senovės lietuvių tikėta, jog mirusieji po mirties gyvena panašiai, kaip ir gyvi būdami, todėl, laidojant numirėlius, kartu su jais būdavo laidojami ne tik brangesni jų papuošalai, bet ir svarbesni jų darbo įrankiai: peiliai, kirviai, ylos, adatos, pjautuvai, žuvininkystės įrankiai, audimo prietaisai, verpstės ir kitokie daiktai.

Ilgiausiai Vėlinių šventimas pagal pagoniškus papročius išliko Dzūkijoje. Pagerbdami mirusius, žmonės melsdavosi prie valgiais nukrauto stalo,
ant kurio būdavo padėta sėtuvė su uždegta žvake, duonos kepaliuku ir kitu maistu, kurį vėliau išdalydavo elgetoms, kad šie pasimelstų už vėles.

Dabar dažniausiai matome numirusius karstan ir ant kapo dedant vainikus ir gėles. Tačiau neretai atsitinka, kad ir dabar ir ant kapo dedami ir kitokie daiktai.

Per Vėlines mirusiesiems taip pat dedami ant kapų ir valgiai. Dažnai tenka matyti kapų, apdėtų obuoliais, riešutais, saldainiais, pyragėliais ir kita. Kai kas valgių ant kapų deda, kad palestų atlėkę alkani paukšteliai ir už tai mirusiesiems pagiedotų, juos palinksmintų. Kiti deda tikėdamiesi , kad ateis koks alkanas, pasistiprins valgiu ir už mirusįjį.

Žagarės ir Joniškio apylinkėje pašarvotam numirėliui įdedamas į rankas kiaušinis. Lydint numirėlį į kapus, kryžiaus nešėjui užkabinama ant kryžiaus gražių pirštinių pora, kuri jam dovanojama už palydėjimą.

Vėlinės senovėje

J.Dlugošas XV a. rašė apie rudens šventes Lietuvoje, iškilmingai švęstas miškeliuose spalio pradžioje, nuėmus derlių. Į jas susirinkdavo visos apylinkės žmonės, atsinešdavo valgio ir gėrimo. Jie pokyliaudavo kelias dienas. Kiekvienas prie savo ugniavietės aukodavo dievams, o ypač dievui Perkūnui, tikėdamiesi malonių ir pastiprinimų mirusiųjų vėlėms.

Šventimą namuose aprašo M.Strijkovskis XVI a. Spalio pabaigoje susirenka žmonės į vienus namus (suaugę ir vaikai). Stalą apdeda šienu, jį užtiesia staltiese, padeda kelis didelius kepalus duonos ir ant stalo kampų pastato ąsočius alaus. Po to dar atneša kito maisto ir aukoja su tam tikromis dievui Žemininkui. Sakoma:

Tau, o Žemininkai, mūsų Dieve, aukojame ir dėkojame,

Kad mus praėjusiais metais sveikus ir visko pertekusius užlaikei,

Javų ir viso gero davei, nuo ugnies, geležies, ligų

Ir visų mūsų priešų apsaugojai.

Keli grūdai, alaus lašai ir kt. aukojama į židinio ugnį, nuliejama ant žemės arba į kambario kampus, sakoma:

Tau, o Žemininkai, mūsų Dieve,

Teikis priimti mūsų auką

Ir maloningai valgyti mūsų valgius.

Paskui visi valgydami dainuoja ir groja ilgomis dūdomis. M.Strijkovskis rašė, jog ši šventė buvo vadinama Ilgėmis. Žemininkas – tai Vėlių Dievas, požemio ir mirusiųjų dvasia .

Šeimoje, aplankius kapus, visi renkasi prie stalo vakarienės. Prieš valgymą šeimos vyriausias narys ima kaušą, deda į jį įvairių rūšių miltų, druskos ir kt. ir tai beria į židinį, sakydamas: „Už visus mūsų bičiulius“.

Vėlinių, kaip ir kitų švenčių – Velykų, Kalėdų – apeigos prasidėdavo apeiginiu prausimusi. Prie uždengto balto stalo žmonės sėsdavosi švarūs, tvarkingais drabužiais. Beje, minima, jog senovėje išsiprausę ir vėlėms pirtyje palikdavo rankšluosčius, marškinius, o kartais ir stalą su valgiais.

Apeigos troboje prie stalo būdavo labai turtingos: maldos, raudos, giedojimai, užkeikimai, vėlių šaukimai ir vaišės, kurias valgė patys ir aukojo vėlėms bei pakeleiviams ir elgetoms.

Kai vėlės pasivaišindavo, joms buvo sakoma: „Dovanokit, vėlelės, būkit sveikos, sudiev, laiminkite mus gyvenančius, ramybė tiems namams. Eikite ten, kur jus likimas veda.“ Vėlinių apeigose valgyta ir gerta. Minima, jog valgių turėję būti 12. Kuo ypatingi Vėlinių valgiai? Kaip ir visose mūsų šventėse, pirmenybė atiduodama duonai. Kiti labai archaiški valgiai – tai juka ir kruopiniai vėdarai.

Vėlinių vaišių metu aplink stalą uždegami žiburiai – žvakės ar kitokia ugnis. Tai aprašo S. Rostovskis 1583 m. Jis dar pažymi, jog tuo metu žemaičiuose buvo labai gerbiami žyniai – apeigų vadovai. Žynys kviesdavo visus namų mirusiuosius, prašydavo Dievų palaimos jų vėlėms, paskui sėsdavo prie stalo ir pirmas padėdavo po trikoju kąsnį vėlėms. Vėlėms vaišės duodamos per ugnį, t.y. beriama ugnin arba pilama ant žemės.

Lydos krašte XIX a. lietuviai vaišėms paruošdavo 12 patiekalų. Šeimininkas prabildavo:

„Mirusiųjų vėlės, kurias dar atsimena šiuose namuose, garbingi mano šeimos protėviai, verti amžinos atminties, vyrai ir moterys, o ypač tu, mano seneli ir senele, tėve ir motina (pasako jų vardus), taip pat giminės, vaikeliai ir visi, kuriuos mirtis pasieme iš šių namų, prašau į metines vaišes. Tegul jos būna jums tokios malonios, kaip kad saldūs yra mums jūsų atsiminimai“. Patylėjęs vėl sako:

„Sėskite ir valgykite taip, kaip jums Dievai leis“.

Namuose viešpatauja tyla. Praslinkus tam tikram laikui, kai, žmonių manymu, vėlės jau pasisotindavusios, šeimininkas vėl sakydavo: „Dovanokit, vėlelės, būkite sveikos, sudiev, laiminkite mus, gyvenančius, ramybė tiems namams. Eikite ten, kur likimas jus veda, bet atminkite mus…“

Po to susirinkusieji tęsia puotą.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1666 žodžiai iš 3327 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.