Velykos
5 (100%) 1 vote

Velykos

ĮVADAS

Man Velykos siejasi su vaikystė, kai visa šeima susirinkdavom sename Žemaitijos kaime pas senelius. Tai būdavo šviesi, jauki, pavasario, atbundančios gamtos šventė, laukimas kažko ypatingo.

Smagu būdavo susirinkus visai giminei. Mama su tetomis dengdavo stalą, senelis su dėdėmis šnekučiuodavosi kieme. Mes, vaikai, laukdavome iš bažnyčios grįžtančios močiutės.

Po pusryčių bėgdavome pas kaimynus. Ridendavome kiaušinius, bandydavo jų stiprumą…

Sakydavome: „Švenčiame Velykas!“. Tačiau kokia šių švenčių prasmė?kodėl ją švenčiame?

Šiame darbe remiantia įvairiais literatūros šaltiniais ir senolių išmintimi, bandysime išsiaiškinti, kokios yra Velykų tradicijos, papročiai ir apeigos.

VERBŲ SEKMADIENIS (VERBOS)

Velykų šventės prasideda Verbų sekmadieniu.Kartu su bundančiu pavasariu šį sekmadienį atgydavo visa Lietuva. Keliais ir takeliais mirgėte mirgėjo žmonių būreliai su verbomis rankose, Verbų sekmadienį eiti į bažnyčią be žolynų nederėjo.

Ne visur Lietuvoje verbos buvo vienodos. Žemaitijoje ir Suvalkijoje,tai kadagio šakelė. Žemaičiai prie kadagio dar pridėdavo alyvos, tujos ar beržo šakelę.Būdavo parenkamas gražesnis, žalesnis kadagys.Tuo tarpu Vidurio, Rytų ir Pietryčių Lietuvoje verbų pagrindas buvo žilvitis, karklas arba gluosnis su kačiukais. Bažnyčioje Verbų sekmadienį minimas Kristaus įžengimas į Jeruzalę, aprašytas visose evangelijose: „Žmonės pasiėmė palmių šakų ir išėjo jo pasitikti, garsiai šaukdami: Osana! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu Izraelio Karaliui!“. Minios tiesė jam „ant kelio drabužius“, „klojo… medžių šakas“.Romėnai ir daugelis kitų tautų šią dieną vadina Palmių sekmadieniu.

Baigiantis viduriniams amžiams, jos jau buvo tapusios neatskiriama krikščioniškų kraštų liaudies papročių dalimi.Jos buvo siejamos su pagonybe ir popiežyste.

Merginos verbas dar papuošdavo popierinėmis ar gyvomis gėlėmis.Dažniausiai išvakarėse puokšteles surišdavo seniausia šeimos moteris, motina arba senelis.

Su verba susiję daugelis lietuvių liaudies papročių. Dar ankstų Verbų sekmadienio rytą būdavo skubama nuplakti lovoje tebegulinčius artimuosius, šitaip posmuojant: „Ne aš mušu, verba muša, tolei muš, kol sulūš„ verba plaka, ne aš plaku”.Ypač mėgo verbomis plaktis suvalkiečiai.

Išėję iš bažnyčios čaižydavosi ne tik vaikai, bet ir suaugusieji.Pietų ir Pietryčių Lietuvoje jaunuoliai vieni kitiems suduodavo per ranką, galvą, petį šventoriuje, miestelio aikštėje ar grįždami lauko keliuku, tikėdamiesi būti gražūs ir sveiki kaip nuolat žalias kadagys.

Vakarų žemaičiai laikydavosi kur kas santūriau už aukštaičius ar dzūkus.Iš bažnyčios parsineštas verbas jie kišdavo po sija, į namo kertę, po stogo gegne, trobos palėpėje, kartais ir į sąsparas. Mat tikėta, kad šventintos verbos apsaugo namus ir atneša laimę.Nubraukti verbų kadagio spygliai būdavo laikomi netoli krosnies pakabintame maišelyje ir griaudžiant beriami į krosnį, kad perkūnas netrenktų į namus. Jie tiko merdinčiam aprūkyti ir kambariui pasmilkyti.

Verbų gamybos sezonas prasidėdavo nuo Užgavėnių ir trukdavo penketą savaičių, iki Verbų sekmadienio, nors tam ruoštis pradėdavo dar pavasarį sėdavo žolynus, o vasarą juos rinkdavo. Verbą rišdavo iš lauko, miško, vandens ir darželio augalų.

Mūsų dienomis ši tradicija išlikusi, tačiau dažniau verbos yra dekoratyvinė namų puošmena, o ne simbolis, kuris apsaugo namus nuo nelaimių.

DIDŽIOJI SAVAITĖ

Dar iki mūsų šimtmečio Vidurio Lietuvoje Velykas švęsdavo tris dienas: pirmoji didžioji šventė (ugnies diena), ją praleisdavo namie; antroji-svečių ir linksmybių (dievo Perkūno); trečiąją dieną (Rytų Lietuvoje-4-ąją, o kai kur ir Atvelykį) vadindavo ledų diena. Šią dieną negalima būdavo dirbti sunkių darbų, ypač judinti žemės manyta, kad ledai tada javus išmuš.

Didžiojo šeštadienio apeigų laikas XIX a. pabaigoje XX amžiuje nebuvo pastovus. Kai kurių vietovių žmonės visą naktį, nuo vakaro iki Prisikėlimo, budėdavo bažnyčiose.

Ne tik bažnyčioje, bet ir namie būdavo nusistovėjusi Didžiosios savaitės tvarka. Šią savaitę negalima buvo bartis, pavydėti, nepriimtina, ypač šeštadienį, ką nors skolintis ar skolinti, nes nesiseks gyventi. Lietuvoje buvo griežtai laikomasi Bažnyčios mokymų.Netgi nuo Didžiojo ketvirtadienio iki Didžiojo šeštadienio, nuo varpų nutilimo iki suskambėjimo laikytasi „juodojo pasninko“. Kai kurie žmonės tomis dienomis visai nevalgydavo, kiti tenkindavosi duona ir vandeniu. Buvo tokių žmonių, kurie ir varpams vėl pradėjus skambėti už atgailą ar pagerbdami Kristaus kančią nieko į burną iki Velykų neimdavo. Ir vaikams triukšmingų žaidimų žaisti neleisdavo.

Pirmoji reikšmingiausia Didžiosios savaitės diena – Didysis ketvirtadienis . Šią dieną būdavo tvarkomos sodybos, sodai, namai, krečiami kaminai, iš trobų išnešdavo visa, kas nereikalinga. Moterys nušveisdavo aprūkusias lubas, iš kampų išgraibydavo voratinklius, plaudavo patalpas, laukan išsinešusios išdulkindavo pagalves, antklodes, išpurtydavo kiekvieną rūbelį.
Tą dieną šukuodavo ir valydavo gyvulėlius. Didįjį ketvirtadienį reikėjo išplauti visus skalbinius, indus, viską išvalyti, kad metai būtų švarūs. Buvo manoma, jog, prieš saulei tekant, reikia apsiprausti vandeniu ar sniegu, įlįsti į ežerą, prūdą, upę, šaltinį, tai nugis niežai, išnyks šlakai ar odos dėmės, visus metus kūnas bus švarus.

Didysis penktadienis ir šeštadienis – atgailos dienos. Didįjį penktadienį dirbdavo mažiau, laikydavosi tylos. Malkų kapoti, švarintis, voratinklių krėsti jau nebuvo galima „Jėzui akis užkrėsi“, sakydavo senieji. Didįjį penktadienį žmonės nešdavo į bažnyčią pašventinti ryšuliukus vaistažolių.

Didįjį šeštadienį iki pietų baigdavo dirbti visus sunkesnius darbus, iš bažnyčios parnešdavo ugnį, kartais šventintą vandenį, ruošdavo velykinius valgius, margindavo kiaušinius, įrengdavo sūpuokles (bet nesisupdavo). Pavakare visi išsimaudydavo. Didįjį šeštadienį iš kiekvienų namų buvo stengiamasi bent vienam žmogui pabuvoti bažnyčioje, pabudėti prie Kristaus kapo. Kartais žmonės anksčiau pasišerdavo gyvulius, pasiimdavo ką tik pagamintų valgių pašventinimui ir iš vakaro eidavo ar važiuodavo į bažnyčią. Tie, kurie tą dieną likdavo namuose, taip pat melsdavosi.

Nors dabar daugelis šių papročių išnyko, tačiau tikintys žmonės, kai kuriuos iš jų išlaikė: pasninką, didžiojo ketvirtadienio darbus, ugnies, maisto šventinimą.

VĖLIŲ VELYKOS

Tai vienur, tai kitur rašytiniuose šaltiniuose minimos ir Vėlių Velykos.

Vėlės Didįjį ketvirtadienį, kaip ir per Visus šventuosius, naktį susirinkdavusios į bažnyčią. Mažų kūdikių vėlės, eiti negalėdamos, turėdavo riste ristis arba kam ant pečių kabintis, kad galėtų į bažnyčią nueiti. Būta manančių, kad dvasios dar vis tarp žmonių švaistos net iki ketvirtadienio.

Kai kur Didžiąją savaitę būdavo lankomi giminių kapai, dedami kiaušiniai ant artimųjų kapų. Tai darydavo, kad vaikai žinotų, kur artimieji palaidoti. Nusivedę mažus vaikus, jiems sakydavo, kad mirusysis juos lankantis ir atnešantis po kiaušinį.

P. Dundulienė rašo, kad specialios vaišės mirusiesiems būdavo keliamos pavasarį ir rudenį.Ji laikėsi nuomonės, kad pavasarinės Vėlinės buvo švenčiamos prieš sėją ir jų apeigos sutapusios su Jurginių apeigomis. Kalbėdami apie pavasarines Vėlines, turime prisiminti, jog atkampiuose kaimuose, kur keliai būdavo neišvažiuojami, mirusiuosius gyventojai kaimų kaipinaitėse palaidodavo be bažnytinių apeigų.Tad ikikrikščioniškosios Vėlių Velykos galėjo būti bendras atsisveikinimas su žiemą mirusiųjų vėlėmis.

KAMBARIŲ PUOŠIMAS

Laukiant Velykų, viską sodyboje susitvarkius, puošdavo kambarius. Paprastai tai būdavo daroma ketvirtadienį Dažniausiai puošmenos būdavo daromos iš šiaudelių, kiaušinio kevalo, popieriaus ir pridedama žalumynų.Svarbiausia puošmena tai šiaudinukų sodai, šešiakampės žvaigždės, reketukai, įvairaus dydžio paukščiukai.Velykų šventės buvo kasmetinė proga atnaujinti šiaudinukus.Juos daugiausia darydavo senimas ir paaugę vaikai.Labai populiari Velykų puošmena iš kiaušinio kevalo padaryti paukščiukai.Sodus ir reketukus kabindavo palubėje, dažniausiai kambario kertėje, virš stalo, rečiau kambario viduryje.Žvaigždėmis puošdavo sienas.Paukščius pririšdavo soduose ir atskirai prie lubų įvairiose vietose.

Ši tradicija, puošti namus Velykoms, išliko iki šių dienų. Skiriasi tik puošmenos: neliko šiaudinukų, atsirado įvairių dirbinių iš plastmasės ir t.t.

UGNIS IR VANDUO

Didįjį šeštadienį dažniausiai prieš pietus, bažnyčioje būdavo šventinama ugnis vanduo. Juos parnešti į namus buvo vaikų ir paauglių pareiga. Ši diena jiems suteikdavo daug įspūdžių.

Šventoriuose sukurdavo didžiulius laužus. į juos sudėdavo ir senus medinius kryžius. Dažniausiai į namus šventintą ugnį parnešdavo, uždegę nuo šventoriaus laužo beržo pintį.

Trečiajame mūsų amžiaus dešimtmetyje vienur kitur nešdavo šventinti ir degtukus, bet dalis kunigų jų nenorėdavo šventinti ir sumesdavo į laužą kad paskui vyrai šventintais degtukais pypkių neprisideginėtų, tačiau mūsų amžiaus antrojoje pusėje beveik visose bažnyčiose jau imta šventinti degtukus.

Niekas šventosios ugnies neskolindavo, nes bijojo, kad savo namams perkūno rūstybės neužsitrauktų. Šventinta ugnimi pirmiausia kurdavo pirtį, o likusius degančios kempinės gabaliukus sumesdavo į troboje besikūrenančią krosnį, kad joje ugnis taptų šventa.Ant šventintos ugnies virdavo kiaušinius, ruošdavo velykinius valgius.Vakare žarijas, kartais įsidegusią durpę, apžerdavo pelenais krosnies pakraštyje, jomis įkurdavo krosnį Velykų rytą.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1577 žodžiai iš 5139 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.