Velykos jau nuo seno buvo viena iš
didžiausių švenčių. Kaip jas šventė
mūsų tėvai ir senoliai? Ką išsaugo –
jome iš mums palikto tėvų lobyno?
Į šiuos klausimus dabar aš pabandysiu atsakyti.
Velykų rytą
Lelija pražydo
Ne dėl manęs vieno
Bet dėl viso svieto…
Nutirpus sniegui ir ėmus dygti žolei,Lietuvoje nuo seno buvo švenčiama pavasario šventė — Velykos. Jos būna ne vienu laiku. Nuo VII a. nustatyta, kad Velykos būtų švenčiamos pirmą sekmadienį po pavasarinio (kovo mėn.) mėnulio pilnaties. Kadangi mėnulio pilnatis kiekvienais metais esti ne tuo pačiu metu, tai ir Velykos kasmet švenčiamos vis kitą dieną. Lietuvoje Velykos švęsdavo tris dienas. Priešvelykinės apeigos prasideda nuo Verbų sekmadienio.
Šią dieną beveik priš 2000 metų Kristus įjojo į Jeruzalę, ir žmonės Jam po kojomis klojo palmių šakas. Daugelyje šalių ši diena vadinama Palmių sekmadieniu. Tam įvykiui atminti ir imta šventinti verbas.
Ne visur Letuvoje verbų puokštelė būdavo vienoda. Mūsu vadinamos verbų šakelės — paprasčiausios kadagio šakelės. Žemaičiai prie kadagio veikiau pridėdavo alyvos, tujos ir beržo šakelę. Būdavo žiūrima, kur kadagys gražesnis, kur žalesnis. Plungiškiai mėgdavo tokias kadagio šakeles, ant kurių uogų daugiausiai. Tuo tarpu Vidurio, Rytų ir Pietryčių Lietuvoje verbų šakelės pagrindas būdavo žilvitis, karklas arba gluosnis su “kačiukais”. Merginos dar verbas puošdavo su popierinėmis ir gyvomis gėlėmis. Dažniausiai išvakarėse puokšteles surišdavo seniausia šeimos moteris, motina arba senelė.Motinai tekdavo didžiausioji, o vaikams ir paugliams — po dvi tris šakeles.
Verbų sekmadienio rytą visi lenktyniaudavo, kas anksčiau atsikels ir su verba nuplaks artimuosius. Plakant buvo sakoma: “ Ne aš mušu, o verba muša”, “Verba plaka, ne aš plaku, būk laimingas, nuo visų ligų apgintas”, “Verba muša, ne aš mušu, ne man sopa — verbai sopa, už nedėlios bus Velykos”. Su plakimu susiję daugybė liaudies posakių, tikėjimų:
Kai jaunas jauną muša, bus gražus. Kai senas seną – bus laimingas. Katras verboj verbavoja, tas greitas, o kurį verbavoja — sveikas.
Kas ką myli, tas labiau verba kapoja.
Kas Verbose nueina į bažnyčią be verbos, tam velnias įkišąs į ranką savo uodegą palaikyti.
Verbų sekmadienis bažnyčioje būdavo ypatingas. Štai kaip verbų sekmadienio papročius Rokiškyje aprašo vyskupas Motiejus Valančius “Palangos Juzėje” : “Prisiartino Verbų nedėlia: eidami į bažnyčią prisi – rinkome kadagių, bruknių, žalių laumės šluotų, ąžuolo šakų su pernykščiais lapais, blindžių ir karklų šakelių su avelėmis.Tas visas pašventinom.
Pašventintos verbos įgaudavo žymiai didesnę reikšmę, buvo tikima, kad jos apsaugo namus nuo nelaimių. Todėl šventintas verbas lietuviai kišdavo po stogo gegne, padėdavo tvartuose, klojimuose. Verbų šakelėmis būdavo smilkomi ir plakami į ganyklas išgenami gyvuliai, apsmilkomi pavasarį į laukus išeinantys artojai, jų arkliai ir jaučiai.
`Lietuviai buvo įpratę prieš Velykas namus ypatingai apšvarinti ir sutvarkyti. Labai daug atsiliepimų apie tai likę tautosakoje, ypač apie Didįjį ketvirtadienį:
Didįjį ketvirtadienį turi būti visa kuo švariausia išmazgota, kad visi kampai blizgėtų. Mergos gali sau verpti, tai gyvenimas tuos metus gerai seksis.
Prieš Velykas buvo šventinamos ne tik verbos. Nemažiau svarbus buvo ugnies bei vandens šventinimas. Tai buvo daroma Didįjį šeštadienį. Parnešti ugnį į namus būdavo vaikų ir paauglių pareiga. Niekas šventosios ugnies neskolina, nes bijo, kad savo namams perkūno rustybės ne – užsitrauktų. Tik parnešūs šventosios ugnies šeimininkė kurdavo krosnį ragaišiui ir kitiems Velykų valgiams kepti bei virti, taip pat su ja kurdavo ir pirtį.