Velykos
5 (100%) 1 vote

Velykos

UTENOS “SAULĖS” GIMNAZIJA

Šventos Velykos

Silvijos Miškinytės

Utena 2007

Turinys

Darbo tikslai……………………………………………………………,,……….3

Kas yra Šv.Velykos………………………………………………………,,……..4

Velykų nakties papročiai………………………………………………………..5-9

Po velykų…………………………………………………………………..…….10

Sportiniai Velykų žaidimai………………………………………………….11-12

Margučiai………………………………………………………………….…13-15

Atvelykis…………………………………………………………………..…….16

Velykų stalas…………………………………………………………………17-18

Receptai………………………………………………………………………19-22

Naudota literatūra………………………………………………………….……23

Darbo tykslai

1. Supažindinti klase su šventu velyku šventimo tradicijom ir papročiais

2. Sužinoti kuo daugiau apie Velykas.

3. Papasakoti apie margucius.

Kas yra Šv. Velykos

Velykos arba Šventos Velykos – krikščionių šventė, simbolizuojanti Kristaus prisikėlimą iš numirusiųjų po nukryžiavimo, kaip tai aprašyta Naujajame Testamente. Tai įvykę trečią dieną po Kristaus mirties (mirties dieną skaičiuojant kaip pirmą dieną).

Velykos yra svarbiausia daugelio krikščionių šventė, kuria išreiškiamas didelis džiaugsmas dėl galutinės Dievo sūnaus pergalės prieš mirtį (šėtoną). Kai kurių protestantų supratimu svarbiausia yra Kristaus mirties, o ne prisikėlimo diena, nes būtent mirdamas Kristus išvadavo žmoniją nuo prigimtinės nuodėmes.

Į Velykas, kaip ir kitas krikščioniškas šventes yra įsilieję ir pagoniškų elementų, pvz., Velykų kiaušiniai.

Velykos nėra švenčiamos fiksuotą metų dieną pagal Grigaliaus kalendorių. Jų data priderinta prie žydų šventės, kurios data nustatoma pagal mėnulio kalendorių.

Velykos švenčiamos pirmąjį sekmadienį po pirmos pilnaties po pavasario lygiadienio.

Taigi Velykų data įvairiais metais gali kisti nuo kovo 22 iki balandžio 25 dienos.

Velyku nakties paprociai ir tradicijos

Seniau naktį iš Didžiojo šeštadienio į Velykų sekmadienį žmonės, seni ir jauni, ypač atėjusieji iš tolimesnių kaimų, bažnyčiose budėdavo. Po iškilmingų mišparų, jie, kaip ir per laidotuves, iki vidurnakčio, o kartais ir ilgiau, dargi visą naktį, melsdavosi, giedodavo. Šimtmečio pradžioje Notėnų ir gretimų parapijų (Kretingos raj.) bažnyčioms nepajėgiant sutalpinti žmonių, giedodavo per naktį „Kalnus“ ir špitolėse. Jaunimas dar naktį šventoriuose pradėdavo margučių daužynes, o kartais rasdavo ir kitokių užsiėmimų. Bažnyčiose ir šventoriuose Velykų naktį pasirodydavo „Žalnieriai“, įvairūs persirengėliai, varydavo silkę, šaudydavo Gavėną saliutuodavo iš patrankėlių ir kt.

Sargai. Jaunimas prie Kristaus karsto budėdavo beveik visose bažnyčiose: mergaitės, apsitaisiusios baltai, klūpėdavo, vyrai stovėdavo su senovės karių drabužiais. Tai, kaip „Žemaičių vyskupystėje“ rašė M. Valančius, senas paprotys: „Senovėj, didžiajai nedėliai bengiantis, kelios dešimtys jaunikaičių, it kareiviai apsidariusių, su kalavijais ir šaudyklėmis sergėdavo grabą viešpaties Kristaus. Tiems bestypsant, valandai praėjus, paskirtas vyresnysis vienam liepė būgną mušti, žirkliojo į bažnyčią ir perkeitė sargybą. Taip darė kas valandą lig pat Kristui iš numirusių neprisikeliant. Velykų rytą kunigams su žmonėmis tris sykius aplink bažnyčią einant, tie patys vaikinai, į eilę paskaidyti, šaudė iš šaudyklių atvejų atvejais. Dar Velykų rytą vienas vaikiukas, bjauriai apsidaręs, burną uždengęs juoda liečyna, užbrukęs už juostos juodvarnį negyvą ir varną prikergęs arklio kaukolę ir netuščią plėčką skrajojo, vartaliojos po šventorių ir miestelį, žmones stebinčius paišė « gainiojo, žodžiu kalbant, bjauriojos it netikęs. O tai dėl to, kad išreikštų velnią per atsikėlusį Kristų pergalėtą verkiantį, nežinantį, ką bedaryti. Tą negerą pramonį vyskupas Jūzupas Giedraitis 22 d. gegužės 1812 m, būtinai išnovijo“. „Žalnierius“ 1818 m. mini ir kretingiškis J. Pabrėža.

šis paprotys pasiekė ir mūsų amžių. Jaunuoliai labai norėdavo būti „Žalnieriais“, dėl to net atskiri kaimai varžydavosi. Kariai būdavo su šalmais, iš popieriaus ir šiaudų padarytomis kepurėmis, mediniais kardais. A. Gaškos (gim. 1906 m.) iš Pandėlio liudijimu, šis paprotys Pandėlyje buvo gyvas iki mūsų šimtmečio. „Žalnieriai“ („žaunieriai“) stovėdavo prie Kristaus karsto, saugodavo, kad jis neprisikeltų. Didžiojo, šeštadienio vakarą keliolika vaikinų apsitaisydavo „Žalnieriais“: jie vilkėdavo tamsiais kostiumais, užsidėdavo ant galvų kartoninius blizgančiais popieriais apklijuotus „kiverius“ su kutu gale, susijuosdavo gražiais
plačiais diržais su perpetiniais dirželiais. Juos į bažnyčią atvesdavo senoviška ietimi ginkluotas vedlys, „Žalnieriai“ žygiuodavo iškėlę „nuogus“ kardus (kardai ir ietys būdavo mediniai, apklijuoti sidabriniu popieriumi, kardų rankenos nudažytos tamsiai). „Žalnieriai“ sueidavo po 68 žmones dviem vorelėmis. Kai žmonių bažnyčioje būdavo daug, vedlys belsdavo ietimi į grindis, kad prasiskirtų, padarytų kelią „Žalnieriams“. Protarpiais jie keisdavosi. Pamainą iškilmingai įvesdavo vedlys. Joniškėlyje 1928 1930 m. budėdavo 10 vaikinukų pasikeisdami po du jie išbudėdavo per naktį iki Prisikėlimo. Pandėlyje rytą kai apie bažnyčią eidavo procesija, vorelėmis iš abiejų kunigo pusių, truputį atsilikę, žygiuodavo ir „Žalnieriai“. Dar mūsų šimtmečio pradžioje šis paprotys buvo gerai žinomas Biržų Ir Rokiškio krašte. (Kai kuriose bažnyčiose prie Kristaus karsto statydavo sargybinių skulptūras.)

Persirengėliai. Vyrai, dažniausiai pusberniai, gavėniai įpusėjus, pradėdavo ruoštis velykiniams pasirodymams jų pokštų niekas nevaržė. Šių pasirodymų ištakų reikėtų ieškoti jau nuo pat krikščionybės platinimo Pabaltijyje pradžios. Kaip sužinome iš Henriko Latvio „Senosios Livonijos kronikos“, rygiečiams pagonims Senasis ir Naujasis testamentai buvo aiškinami vaidinant misterijas jau 1206 m. (Henrikas Latvis, Hermanas Vartbergė. Livonijos kronikos. V. 1991.P.4142). Ir viduriniais amžiais Vakarų Europoje ir kaimyninėje Lenkijoje kunigai su mokslus einančia jaunuomene bažnyčiose rengdavo teatralizuotus dialogus, rodydavo „gyvuosius paveikslus“ biblijinėmis temomis Kristaus gyvenimo, kančios ir mirties. Dialogai vykdavo ir Lietuvos bažnyčiose dažniausiai per Kalėdų ir Velykų šventes. Viduriniais amžiais kunigai, kad sudarytų linksmesnę nuotaiką į religines tiesas įterpdavo įvairių pasakojimų. Nors XVIII a. pabaigoje šie dialogai (misterijos) oficialiai bažnyčiose buvo uždrausti, tačiau kai kurių kraštų žmonės jų ne tik neužmiršo, bet ir toliau tęsė.

Lietuvoje, kai kuriose Aukštaitijos, o ypač Žemaitijos bažnyčiose, Velykų persirengėliai pasirodydavo dar mūsų amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, nors apie 1926 m. Telšių vyskupas J. Staugaitis jų pasirodymus, reiškiančius nepagarbą didingai Kristaus prisikėlimo rimčiai, uždraudė, bet taip pat nesėkmingai kaip ir J. Giedraitis 1812 m. Su dvasininkais, norinčiais šiuos vaidinimus uždrausti, net kildavo nesusipratimų.

Persirengėlių tipų būta nedaug tai Kristaus kančių kelio veikėjai, visų pirma „žydai“, kartais tarp jų ir Judas pasirodo. Dažnai jie turi Kristaus kankinimo įrankius. Svarbiausias persirengėlių tikslas praktiškas budinti užsnūdusius žmones, tačiau neretai jie nepaisydavo elementarių pagarbos kitam žmogui normų.

1818 m. pamoksluose J. Pabrėža greta „Žalnierių“ pamini bažnyčiose išdaigas krečiančius „žydus“. M. Katkus „Balanos gadynėje“ jau smulkiau aprašo „žydų“ veiklą 1862 m. Velykų naktį:

vienas žydas su ilgiausiu rimbu vaikščiojo po šventorių ir paukšijo kaip iš puštalieto; antras vaikinas, užsidėjęs lervą (kaukę.J.K.) su didele nosimi, nešiojosi tabokierką su taboka ir, ką pamatęs bažnyčioje snaudžiant, pakiša po nosimi; tas sučiaudo ir miegai jam nulaksto“. Sargai kareiviai stovėjo prie Dievo karsto ir saugojo, kad žydai nepavogtų. Krakių kaimyninės Pajieslio parapijos gyventoja A. Ribelienė dar detaliau aprašė mū sų šimtmečio persirengėlius: „Gal dešimt jaunų vyrų buvo apsirėdę žydais, prisilipdę barzdas, ūsus, kiti iš avies kailio užsidėję. Visi turėjo įrankius kas bizūną, kas medinę šakę, kas ietį, plaktuką turėjo, kopėčias, kas reples. Dievo mūka buvo paguldyta čia ją saugojo 2 Romos kareiviai, ir čia žydai nedavė ramybės, taikėsi mūką pavogti. Prieš rytą žmonės išvargę pradeda snausti, jau tada žydai turi darbo, vienam „štinkspirito“ pakiša po nosim, kitam nosį su replėm suspaudžia, eidamas pro šalį bizūnu uždrožia, kopėčias uždeda ant nugaros ir lipa. Taip siautėja iki ryto po bažnyčią po šventorių, pasitinka rytą žmones. Tada smalsuolių netrūko nei naktį, nei rytą. Kai procesija rytą saulei tekant eidavo aplink bažnyčią tada visi žydai priešais žmones, ir, žinoma, ramiai nepraeidavo, užkabindavo pažįstamus ir nepažįstamus“.

Panašiai „žydai“ per Velykas elgdavosi ir Žemaitijoje. Kražietė J. Ramanauskaitė juos taip aprašė: „Užsidėję įvairias kuo negražesnes kaukes su į nosį įsmeigtomis adatomis arba vinutėmis, apsirengę įvairiais skarmalais, turėdavo botagus, ant kokios paikos (lazdos J.K.) prisirišę kokį pantį. Ir jei rasdavo tą naktį ką lauke, tuoj su tuo botagu varydavo į bažnyčią žydiškai tardavo „biuisčią“. Jei bažnyčioj rasdavo ką snaudžiantį, tuoj po nosim pakišdavo, kaip tada vadino, štinkspiritį tai amoniakas. Na, žinoma, tuoj visi miegai išlakstydavo. Rytą per pamaldas vėl išdarinėdavo įvairius šposus, kas žmonėms trukdydavo rimtai susikaupti maldai“.

Persirengėliai susigalvodavo ir kitokių išdaigų pakišdavo snaudžiantiems panosėn buteliuką su eteriniu spiritu, kartais brūkšteldavo silke, bučiuodavo merginoms rankas taip, kad įdurtų su į kaukės nosį įkalta vinute. Raudonai apsirengęs Judas skambindavo prie diržo pririštame
monetas (Joniškėlis). Ir zakristijonas nevengdavo snaudžiančiam pakišti panosėn degančią žvakę (Skuodas). Tokie persirengėliai Pievėnų bažnyčioje (Mažeikių raj.) renkasi ir dabar. „Žydukų“ svarbiausias tikslas pagrobti kryžių. „Kareiviai“ su kardais neprileidžia įkyrių „žydukų“, dažnai tarp jų įvyksta „susirėmimų“: vieni atsimuša mediniais kardais, kiti puola su ilgomis replėmis ar plaktukais. Visa kova vyksta be žodžių, tik „žydukai“ neva žydiškai marmaliuoja. Nepavykus pagrobti kryžiaus jėga, „žydukai“ imasi visokių apgaulių: siūlo sargybai pinigų, bando užkalbinti ir atitraukti dėmesį, kiša amoniaką po nosimi. Be kryžiaus pagrobimo, „žydukai“ turi ir kitokių užsiėmimų: kimba prie besimeldžiančių, „nudžiauna“ jų daiktus, pririša virvėmis vieną prie kito snaudalius. Drąsesni bernai, atsinešę virves, pamaldžiai klūpančius kiek apsnūdusius maldininkus ir anksčiau rišdavo, o besišnekučiuojančius su mergomis bernus ir botagu supliekdavo. Raseinių krašte, kaip rašė B. Buračas, „jie, slankiodami visais bažnyčios pašaliais, ieškodavo, bene ras ką nors besnaudžiant. Radę miegančius pliekia didžiausiu botagu į bažnyčios grindis, kad, rodos, kas šaudo, net didžiausi snaudaliai pašoka iš miego. Jei kas neboja ir tokio šaudymo, tai toks gauna botagu per kuprą. Kiti Velykų „žydai“ nešasi kopėčias, pagaikščius, rykštes ir kitus pabūklus. Radę ką nors bemiegant, statosi kopėčias ir virsta ant miegančiųjų. Bažnyčios tarnai rodo žaibus ir perkūnijas. Perkūnijos trenksmas turi snaudalius žadinti ir vaikus stebinti.

Velykų rytą, einant procesijai aplink bažnyčią, šalia procesijos, priešinga saulės judėjimo kryptimi, eina žydais pasirėdžiusieji pusberniai. Vieni nešasi kopėčias, pagaikščius ir botagus, kiti reples, vinis ir rykštes. Kad šlykščiau atrodytų, pašonėn pasikiša kokią nudvėsusią vištą ar negyvą varną. Kada procesija eina iškilmingai su didele rimtimi, tai „žydai“, parodydami savo priešingumą, eina triukšmaudami, žydiškai koliodamiesi, botagais pliauškindami ir pagaikščiais švaistydamiesi. Kartu su bažnytine procesija eidavo ir kaimo muzikantai. Jie grodavo senovės ožragiais su skylutėmis ir karkliniais vamzdeliais. Ožragiai būdavo tokie pat kaip ir skerdžių, o vamzdeliai kaip ir piemenų, bet kai gražiai užgroja, tai, sako, nors verk, taip graudžiai ir gražiai grodavo. Ožragiai būdavo gražiai išrašyti, išpjaustyti. Dabar tokių ožragių nematyt jau niekur“. Ketvirtajame mūsų amžiaus dešimtmetyje ir Šilalės raj. (Kvėdarnos, Laukuvos, Upynos, Tūbinės bažnyčiose) per Prisikėlimo procesiją persirengėliai lakstė priešinga procesijai kryptimi savaip darydami tvarką blaškydami maldininkų dėmesį.

Raseinių raj., kaip rašė B. Buračas, per procesiją „žydu“ pasirėdęs koks pusbernis kyšt panosėn negyvą varną ir klausia:

• Paveizdėk, gal višteli su kiaušiniu!

Nugąsdintasai neria kumščiu „žydo“ kupron ir rėkia:

• Eik šalin, velnio sutvėrime!“.

XIX a. aštuntajame dešimtmetyje Viduklės bažnyčioje buvo rodomos Kristaus kančios scenos. Bažnyčios tarnai tartum gyvas judino apie penkerių metų vaiko dydžio medines lėles. Europos bažnyčiose teatralizuoti disputai paplito XIVXVI a. Šiuo laikotarpiu krikščionybė buvo įvesta ir Lietuvoje. Vadinasi, persirengėlius galima priskirti prie pačių seniausių krikščioniškųjų lietuvių liaudies papročių.

Saliutai. Dar iki XIX a. paskutiniojo ketvirčio prie kai kurių Šiaurės ir Vidurio Aukštaitijos bažnyčių didžponiai laikydavo ketines apie 20 cm aukščio ir 10 cm skersmens patrankėlės „mozierius“, primenančias stebules. Tai vidurinių amžių iškilmingų renginių palikimas. Šaudydavo dar ir todėl, kad žmonės bažnyčioje neužmigtų. Kaip rašė B. Buračas, šios patrankėlės tose vietovėse, kur nebuvo policijos, išsilaikė ir ilgiau. Jas statydavo miestelio aikštėje, netoli šventoriaus, arba pačiame šventoriuje ir nakčia gretimai sukurdavo laužą. į vamzdį įpildavo parako (bet tik tiek, kad patrankėlė nesusprogtų), užkimšdavo kempine, o Pandėlyje, kaip rašo A. Gaška, užkišę pakulomis, dar užkaldavo alksnio kamščiu. į patrankėlės šone esantį degiklį įpildavo žiupsnelį parako, jis per skylutę susijungdavo su patrankėlės viduje esančiu. Lauže įdegindavo ilgą kartį arba kaitindavo pritaisytą gale karties geležies virbą. Įkaitusį virbą arba degantį karties galą prikišdavo prie patrankėlės degiklio parakas užsidegdavo, ir patrankėlė iššaudavo. Žinoma Velykų naktį šaudžius dar 1880 metais Kupiškyje.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2264 žodžiai iš 7189 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.