Tema: „Velykų papročiai ir tradicijos.“
Tikslai: Auklėjamieji: ugdyti draugiškumą, dėmesingumą, meilę ir pagarbą liaudies
Tradicijoms;
Pažintiniai: plačiau supažindinti su liaudies papročiais, tradicijos ir smulkiąja
Tautosaka.
Metodai: Pasakojimas, pokalbis, žaidimas, lenktyniavimas, įpareigojimas.
Priemonės: Margučių marginimo priemonės, kiaušinių marginimo raštų pavyzdžiai,
Kiaušinių margintojo karaliaus karūna, margučių paroda loveliai
Margučiams ridenti, Velykos lizdelis, vištos gūžta, sūpuoklės, didelis
Kiaušinis.
Literatūra:
1. Lietuvių tautosaka – V., 1968
2. Dzūkų melodija – V., 1981
3. Lietuvių kalendorinė šventė – V., 1990
4. Dundulienė P. Lietuvių etnografija – V., 1982
5. Prisiminkime tautos papročius – V., 1989
6. Žurnalas „ Tautinė mokykla“ ,1990
7. Kudirka J. „Velykų šventės“ ,1990
8. Vaičekauskienė J. „Velykų šventės“ ,1998
Pasiruošimas renginiui:
Iš anksto su mokiniais aptariamas scenarijus muzikos mokytojas padeda, išmokstame dainas „Velykos atėjo“, „Margučiai“, lituvių liaudies žaidimai „Kiškelis, nabagėlis“. Prieš šventę mokiniai atsineša po porą išmargintų kiaušinių – paruošiama margučiams paroda. Tėvai paruošia sūpuokles, kiaušinių ridenimo lovelius, papuošia salę verbomis, sausom gėlėm, sužaliavusiais berželiais ir karklo šakom.
Šventės eiga:
Tyliai groja liaudies muzika, vaikai sėdi prie stalo.
Muzikos vadovė:
Linksma diena mums nušvito –
Visi trokštam džiaugsmo šito
Kėlės Kristus, mirtis krito –
Džiaugsmas mums nušvito
Kaip atpildas tiems, kurie ieško
Kaip antausis tiems, kurie netiki.
Kiekvienam kitokia ir visiems sava.
Turi būti šventė.
Mokytoja kalba apie gamtos pabudima, paukštelių sugrįžimą. Sakomi patarlės ir priežodžiai apie pavasarį, paukščių garsų pamėgdžiojimai. „Uždėjo didžioji gamta kūrėja ant svarstyklių lėkščių Dieną ir Naktį. Pasvyravo lėkštės, pasvyravo ir toli, kur stovi diena ėmė leistis žemėn. Diena pasunkėjo ir persvėrė naktį. Ir tada ateina pavasaris. O tada ir su juo ir didžiosios šventės – Velykos. Velykos buvo švenčiamos keturias dienas. Pirmoji diena buvo vadinama Ugnies diena žmonės nešdavo iš bažnyčios į namus šventintą ugnį. Dažniausiai gyvą šventintą ugnį parnešdavo uždegę beržo pintį. Pintį dar vasarą susirasdavo ir parsinešdavo iš miško, išmirkydavo šarme, išdžiovindavo, plonesniame kampelyje pradurdavo skylutę, įverdavo patogų įsitverti vielos pasaitėlį. Senų senovėje ugnį nešdavo ir su pančiais, geriau papuvusių, arba iš senų skudurėlių supintą ir drobe suvyniota rūkle. Suvyniota į lininę drobę, ji neišsiliepsnodavo, tik rusendavo. Pašventintą ugnį apnešdavo aplink trobesius, kad jie nesudegtų. Ir kiaušinius virdavo ant pašventintos ugnies. Buvo tikima, kad Velykų diena iki pietų negalima eiti į svečius. Jei kas ateina anksčiau, sakoma, kad blusas iš savo namų atneša.
Raibulė Velykoms kiaušinį padėjo.
Didžiavosi juo, nes iš gaidžio girdėjo,
Kad tas jos stipruolis pavirs margučiu.
Margučių bus daug, ir vaikai eis lenkčių –
Visi kiaušinius ir ridens, ir daužys.
Raibosios margutis – tikra geležis!
Ne viena jis taukštels smailiuoju galu
Ir pats išdidžiai pasiris po stalu.
Antroji diena buvo vadinama Dievo Perkūno diena. Šią dieną visi eidavo kiaušiniauti. Atėjusiems reikėdavo būtinai duoti kiaušinių, nes kitaip buvo tikima vištos nedės. Antrą ir trečia dieną visi lasydavo vandenį. Vandenį nešdavo ąsočiuos, buteliuos, mediniuos induos. Buvo paprotys skubėt pasisemti šventinto vandens – kas pirmas, tas tais metais apsidirbs, bus laimingas. Velykų vandenį saugodavo iki Sekminių. Ketvirtoji diena vadinama Ledų diena. Šia dieną žmonės namuose nieko nedirbdavo. Buvo tikima, kad jeigu tą dieną judinsi žemę, tai ledai gali išmušti javus. Velykų papročiuose kiaušiniui skirta ypatinga reikšmė, nes jis – gyvybės atsiradimas, gamtos prisikėlimas, pavasario simbolis. Todėl Velykos be margučių – ne Velykos.
Vaikų viešnia:
Apžiūrim atsikėlę,
Apieškome namus…
Velyke Velykėle,
Ar jau buvai pas mus?
O gal tu jau padėjai
Margutį prie kitų?
Juk pernai taip žadėjai,
Kad švęsim vėl kartu…
Na, nežadėjai nieko.
Esi juk nežinia…
Bet mus kvieti visus
Velykine švente.
Visi vaikai jau klausia:
„Kur ta vaikų viešnia?
Ta paslaptis tyliausia
Su širdimi dosniausia?“
Zuikučio radinys:
Kieno kiaušiniai kanapėti!
Kieno jie? Negaliu atspėti!
Kiek daug margučių, kiek margų!
Bet jiems sumušt užteks jėgų, –
Kikeno Strigsis, radęs gūžtą. –
Smagu, kada margučiai dūžta!“
Jau bandė siekt letenėle,
Bet žiūri, kad mama šalia…
„Matau, ką sumaniai! Aš tau!”
„Gerai, mamyte… Supratau“
Kiaušinių karaliaus rinkimas. Vaikai padeda išrinkti gražiausią kiaušinį.
Vedėja: Ačiū už įdomų pasakojimą, tad norėtume paprašyti, kad dalyvautumėte mūsų