TURINYS
ĮVADAS……………………………………………………………………………………………………..3
VĖLYVOSIOS ANTIKOS FILOSOFIJA……………………………………………………….4
MOKYKLOS…………………………………………………………………………………………..5-6
IŠVADA…………………………………………………………………………………………………….7
PAGRINDINĖS SĄVOKOS………………………………………………………………………..8
LITERATŪRA……………………………………………………………………………………………9
ĮVADAS
Helenistiniams kultams įsiveržus į romėnų žemes ir su jais atgimus, bei suindividualėjus religiniam gyvenimui, filosofinėje literatūroje taip pat atsiranda tokių reiškinių, kurie balansuoja ant filosofijos ir religijos ribų. Tam didelės įtakos turėjo platonizmo ir pitagorizmo pasinaudojimas. Kylančiai metafizikai yra būdinga: pirma, Dievo ir materijos, gėrio ir blogio pasaulyje dualizmas, antra, demonologija, kuri užpildo prarają tarp žmogaus ir Dievo su visokiomis skirtingo rango dvasinėmis būtybėmis, trečia, sielų persikėlimo idėjos perėmimas, ketvirta, teorija, kad gamtą valdo dvasinės jėgos, ir su tuo susijęs polinkis magiškai aiškinti gamtą ir jos valdymą.Todėl keičiasi pažinimo sąvoka: pažinimas nėra sprendimas ir suvokimas, bet dvasinė žiūra ir sielos įsijautimas. Visų pirma Sokrato idealas, visiško sąmoningumo, aiškumo ir savikontrolės idealas, vientisos, harmoningos asmenybės idealas, užleidžia vietą pitagorietiškajam idealui, tokio žmogaus, kuris iš esmės yra daugiau negu žmogus, kurio esybės šaknys siekia daiktų gylio., transcendencijos, kuriam atsiveria pasauliai, uždaryti paprastiems mirtingiesiems.
VĖLYVOSIOS ANTIKOS FILOSOFIJA
Religinių – filosofinių ieškojimų ir helenistinių kultų centras buvo Aleksandrija. Iš helenistinės – judėjiškosios Aleksandrijos bendruomenės (apie mūsų eros pradžią) iškyla mąstytojas – Filonas. Jis kelia sau uždavinį įrodinėti, kad graikų filosofija yra identiška Biblijai
– santarvė, grindžiama tuo, kad Platonas yra paverčiamas Mozės mokiniu. Šio tikslo siekiama Platono idėjas vaizduojant mintimis Dievo prote, dieviškajame ,,loge“ ir kartu – pasaulyje veikiančiomis Dievo jėgomis. Todėl sąvokinis Platono realizmas paverčiamas teologizmu ir psichologizmu. Taip pat šio tikslo siekiama ir alegoriškai aiškinant Biblijos tekstus, tikint jų pažodine reikšme, įžvelgiant paralelę su gamtos aiškinimu; alegorinis aiškinimas stelbia tikrąjį priežastinį gamtos aiškinimą.Šventojo rašto personažai buvusios tikrosios istorinės būtybės, bet kartu jie yra simboliai, Dievo minčių ar savybių apraiškos, ir priešingai: Dievo mintys, bei savybės įgauna platoniškųjų idėjų ir – angelų, žmonių, daiktų regimą pavidalą, realumą.(Erust. von Aster, p.88).
Filono raštuose pirmą kartą yra pastebimas vėlyvosios antikos filosofijos interpretacijos metodas, kai gamta ir literatūriniai kūriniai aptariami tuo pačiu būdu, taip gamtą paverčiant Dievo raštu, transcendencijos atitikmeniu, o raštus bei mitus paverčiant slėpiningos tikrovės liudijimu. Taip pat yra aišku, kad krikščioniškieji filosofai ir helenistiniai biblijos interpretatoriai, sekdami Filono metodu, Dievo ,,logą“ paverčia žmogumi Kristumi.
Didelis sisteminis paskutiniojo senovės periodo laimėjimas yra ,,neoplatonizmas“, PLOTINO kūryba. Jo mąstymas yra priešingas bet kokiam materializmui: tai, kas iš tikrųjų tikra ir veiklu, nuo ko priklauso visa kita, yra grynos dvasinės prigimties; tai, kas kūniška, įgauna būtį ir formą tik dėl to, kad esama konstruojančio, formuojančio ir palaikančio dvasinio principo; taip pat ir jusliškumas įgauna vertę grožį tik atspindint jame slypinčiam dvasingumui. Siela bekūnė – tai nedali vieninga esybė, kuri visur kūne tolygiai yra kaip identiška esybė. Remdamasis kūno, sielos ir idėjų pasaulio (dvasios) skirtingumu, Plotinas siekia visą tikrovę suprasti kaip loginį nuoseklumą pasaulių, kurie pagal savo būtį, vienybę, veikimo būdą ir vertę sudaro seką. Viršuje yra Dievybė, kurią reikia suprasti kaip Būtį, Vienį ir Gėrį: prielaida viso to, kas vieninga, kas esti ar yra gera, yra toks Vienis arba Būtis. Paskui Vienį eina pasaulis, mąstančios dvasios ir jo išmąstytų idėjų pasaulis, griežtos vienybės pasaulis. Tačiau šis pasaulis skyla į subjekto ir objekto dvejybę ir kaip objektas – į idealių objektų daugybę, tai idealios , amžinosios būties pasaulis. Po jo eina sielos pasaulis, pasaulinės sielos pasaulis ir daugelio iš jos kylančių individualių sielų pasaulis.Joms būdingas įdvasinantis ir gyvastį suteikiantis, formuojantis bei organizuojantis poveikis, kurio dėka jos sukuria ir laiko kūnus kaip apibrėžtus, suformuotus darinius. Todėl jos yra orientuotos į kūnus, kuriems skirtas jų troškimas bei veikla, tačiau kita vertus , jos yra tarpininkai tarp idėjų ir kūniškojo pasaulių ir transformuoja antlaikišką idėjų būtį į fizinių daiktų tapsmą laike. Taip pat paskutinioji yra ,,materija“, iš kurios siela formuoja kūnus; materija yra
įvairialypė, neapibrėžta, jai trūksta bet kokios vienybės. Sielos uždavinys – išsiveržti iš materijos (į kurią ji vis patenka per pakartotinus gimimus) ir pasiekti aukštesniuosius pasaulius: retos ir mažai kam pasiekiamos ekstazės dėka žmogui pavyksta susijungti su Dievybe.