Venera, antroji pagal atstumą nuo Saulės planeta, yra beveik tokio pat dydžio kaip Žemė, o jos masė prilygsta 80%Žemės masės. Nepaisant to, ji turi storą , tankią debesuotą atmosferą, kuri neleidžia matyti planetos paviršiaus.
Veneros vidutinis nuotolis nuo Saulės 108 200 000 km. Kadangi Veneros orbita apskričiausia iš visų planetų orbitų, jos nuotolis nuo Saulės beveik nekinta .Saulės apskriejimo periodas 224,7 paros. Iki kosminių ir radiolokacinių tyrimų pradžios Veneros sukimosi apie ašį periodos nebuvo žinomas, mat Veneros skritulyje nesimato pastovių detalių, kaip Merkurijuje, kurios leistų nustatyti apsisukimo periodą. Iš Žemės Veneroje galima pamatyti jos išorinį debesų sluoksnį, taigi šviesios ir tamsios sritys jos skritulyje yra neaiškios ir kinta. Stebint plika akimi, Venera – nuostabus dangaus objektas, ryškumu pralenkiantis visus kitus šviesulius,išskyrus Saulę ir Mėnulį. Dėl to ji pavadinta grožio deivės vardu. Pažiūrėjęs pro teleskopa dažnas nusivilia. Nenuostabu, kad anksčiau ją vadindavo mįslių planeta.
1930 m. gauta šiek tiek tikslios informacijos apie Venerą. Tada buvo nustatyta, kad jos atmosfera susideda iš anglies dvideginio. Šios dujos atmosferoje veikia panašiai kaip vilnonė antklodė,sulaiko Saulės šilumą. Tuomet buvo paplitę du Veneros modeliai. Pagal vieną, visą Venerą dengia vandenynas, kuriame egzistuoja primityvios gyvybės formos, kaip buvo Žemėje prieš milijardus metų. Pagal kitą modelį, Veneroje svilina kaitra, plyti bekraštė dulkėta dykuma.
Pirmųjų kosminių zondų informacija
Kosminių zondų era prasidėjo 1962 m., kai JAV kosminis aparatas ,,Marineris-2,, praskriejo pro Venerą ir atsiuntė informaciją apie tai , kad paviršiuje labai karšta. Taip pat buvo nustatyta, jog Veneros sukimosi apie ašį periodas lygus 243 Žemės paroms ir ilgesnis už jos skriejimo aplink Saulę periodą – 224,7 paros. Dėl to Veneros diena ilgesnė už jos metus, taigi kalendorius čia būtų labai neįprastas.