Veneros charakteristika
Skersmuo: 12 102 km
Masė: 4.869•1024 kg (0.815 Žemės masės)
Vid. Tankis: 5.24 g/cm3
Temperatūra: +460
Dienos ir nakties temperatūrų skirtumas – 50°C.
Magnetinio lauko nerasta.
Palydovų neturi.
Laisvojo kritimo pagreitis (prie paviršiaus) 8.87 m/s2
Pabėgimo (II kosminis) greitis 10.4 km/s
Apsisukimo apie ašį žvaigždinis periodas 243 d
Pusiaujo plokštumos posvyris į orbitos plokštumą 2.6
Apskriejimo aplink Saulę periodas 224.7 d
Sinodinis periodas 583.9 d
Nuotolis nuo Saulės: Afelyje 108.9 mln. km
Perihelyje 107.5 mln. km
vidutinis 108.2 mln. km
Orbitos ekscentricitetas 0.0068
Orbitos plokštumos posvyris į ekliptikos plokštumą 3.4
Nuotolis nuo Žemės: didžiausias 261 mln. km
mažiausias 38 mln. km
Venera, kaip ir Merkurijus, atsiskleidė mums per paskutiniuosius 40 metų. Ilgą laiką mes nežinojome nei atmosferos slėgio planetos paviršiuje, nei jos radiuso. Astronominiai stebėjimai davė tik debesų sluoksnio, supančio planetą, radiusą.
Veneros atmosfera buvo atrasta 1761 m. Tai padarė M. V. Lomonosovas, stebėdamas
Veneros judėjimą prieš Saulės diską. Beveik 200 metų Veneros atmosfera buvo nepralaužiamu barjeru planetos paviršiaus tyrinėjimui ir sukimosi aplink ašį periodo nustatymui. 80 bandymų nustatyti šį periodą optiniais metodais patyrė visišką ne sėkmę. Nesisekė nustatyti ir kampo tarp Veneros ašies ir jos orbitos plokštumos.
Pirmą kartą kieto Veneros rutulio radiusą pavyko tiksliai nustatyti 1965 m. Radioastronominių stebėjimų dėka su radiointerferometro „Ouensas Vilis“ pagalba sovietų mokslininkui A. Kuzminui ir Amerikos mokslininkui B. Klarkui pavyko gauti 6057 km reikšmę. Toliau sekė didelė radiolokacinių matavimų serija TSRS ir JAV, kurių metu Veneros radiusas dar buvo tikslinamas. Galutinė jo reikšmė 6050 km.
Veneros masė buvo patikslinta kosminių aparatų „Mariner-2“, „Mariner-5“ bei „Mariner-10“ praskridimų šalia planetos metu. Ji sudaro 1 : 408 524 Saulės masės arba 84.5% Žemės masės. Pagal masę ir kitus išmatavimus buvo patikslintas vidutinis Veneros tankis (5,27 g/cm3) ir nustatytas sunkio jėgos pagreitis jos paviršiuje, jis lygus 885 cm/s2. Radiolokaciniai tyrimai, vykę, pradedant nuo 1961 m. TSRS, JAV ir Anglijoje, pagaliau padėjo nustatyti jos sukimosi periodą. Jis pasirodė didžiausiu Saulės sistemoje: 243,16 parų esant atbuliniai sukimosi krypčiai. Kitaip tariant, jei žiūrėti iš Veneros šiaurės ašigalio, planeta sukasi pagal laikrodžio rodyklę, bet ne prieš ją, kaip Žemė ir kitos planetos (išskyrus Uraną). Dėl to Saulės para Veneroje yra trumpesnė už žvaigždžių parą ir lygi 117 Žemės paroms. Taigi diena ir naktis Veneroje trunka po 58,5 paras. Nepaisant to, dieninio ir naktinio pusrutulio temperatūros mažai skiriasi.
Atmosferos slėgis Veneros paviršiuje pasirodė lygus 90 atmosferoms! Tokios reikšmės niekas nesitikėjo. Veneros atmosferos modeliuose, sukurtuose iki 1967 m., slėgis paviršiuje buvo laikomas nuo 5 iki 20 atmosferų.
Aukšta žemutinių atmosferos sluoksnių temperatūra pagrindžiama taip vadinamuoju
„šiltnamių efektu“. Planetos atmosfera praleidžia Saulės spinduliavimą, tiesa, tik iš dalies ir ne tiesių spindulių pavidalu, o daugkartinio išsklaidyto spinduliavimo forma. Veneros debesų sluoksnis turi gana aukštą albedo (0,78). Kitaip tariant, daugiau nei trys ketvirtadaliai Saulės radiacijos atspindi debesys ir tik mažiau nei ketvirtadalis praeina žemyn. Šiltnamių efektas vyksta ir kitų planetų atmosferose. Tačiau jei Marso atmosferoje jis pakelia paviršiaus temperatūrą 9 laipsniais, o Žemės atmosferoje 35 laipsniais, tai Veneros atmosferoje šis skaičius lygus 400!
Veneros atmosferos cheminė sudėtis
Venera net 97% susideda iš anglies dvideginio (CO2). Ne daugiau kaip 2% yra
azoto ir inertinių dujų (pirmoje eilėje argono) dalis. Deguonies atžvilgiu įvairūs metodai kol kas duoda skirtingus rezultatus, bet kuriuo atveju jo yra mažiau nei 0,1%. Iš kitų dujų infraraudonos spektroskopijos metodai padėjo aptikti CO, chlorinį vandenilį bei ftorinį vandenilį. Kitų galimų Veneros atmosferos komponentų paieškos kol kas nedavė vaisių. 1927 m. antžeminės Veneros nuotraukų ultravioletiniuose spinduliuose pagalba pavyko aptikti planetos diske visą tamsių ir šviesių detalių sistemą. 1960 m. Prancūzijos astronomai Š. Buaitė ir A. Kamišelis nepriklausomai vienas nuo kito nustatė, kad kai kurių detalių, fotografuojamų ultravioletiniuose spinduliuose, išsidėstymas kartojasi kas keturias paras. Suvieniję savo tyrinėjimus, jie priėjo prie išvados, kad
Veneros viršutinis sluoksnis turi atvirkštinę apsisukimo kryptį su tuo pačiu periodu.
Šis rezultatas vėliau gavo visišką patvirtinimą. Sukimosi greitis viršutinės ribos lygyje skiriasi nuo pačios planetos sukimosi greičio. Tai reiškia, kad virš Veneros ekvatoriaus, 65-70 km aukštyje vyrauja vėjas, visą laiką pučiantis planetos judėjimo kryptimi. To vėjo greitis 100 m/s (uragano greitis). Tokia atmosferos cirkuliacijos sistema buvo atspėta dar prieš 250 metų. Tai padarė anglų meteorologas Gadlėjus. Žemėje ją nuslopina kiti faktoriai (temperatūrų skirtumas, okeanų poveikis), Veneroje gi nėra okeanų, o temperatūros sulygintos
karščio perdavimo žemutiniuose sluoksniuose dėka.