Vermikompostai
5 (100%) 1 vote

Vermikompostai

112131415161

Įvadas

Vermikompostavimas – procesas, kurio metu sliekai organines medžiagas tokias kaip mėšlas, kanalizacijų dumblas, lapai ir maisto atliekas paverčia žemės pavidalui panašią medžiaga kuri vadinama biohumusu.

Vermikompostavimas ir vermikomposto naudojimas siūlo keleta naudų įskaitant mėšlo tvarkymo gerinimą, didinant žemės purumą ir derlingumą, sumažina aplinkos taršą. Vermikompostavimo metu gaminasi šiluma, kurios pagalba pašalinama perteklinė drėgmė vermikomposte, naikina patogeninius mikroorganizmus, piktžolių sėklas. Tinkamai tvarkant vermikompostavimo kaupus, čia gaminasi minimalus kiekis kvapų.

Žemės ūkis yra labiausiai tinkamas vermikompostavimui. Visa nauda gaunama iš žemės, atliekos, fermose, sandėliuose, virtuvės atliekos, tai didelis kiekis kuris gali būti perneštas atgal į žemę trąšomis per vermikompostavimą.

Vermikompostavimas – tai ne nauja technologija trąšų gamybai nei pramonėje, nei žemės ūkyje.

Dabar, kai žemė nualinta, išsunkta, padaryta didelė žala gamtai, vermikompostavimas įgauna savo svarbą ir populiarumą. Vermikompostavimu galima sumažinti problemas nuotekų, srutų dumblo, komunalinių kietųjų atliekų ir žemės ūkio atliekų surinkimą, perdirbimą ir gražinimą atgal į žemę.

1.Vermikompostui naudojami sliekai

1.1 Sliekų zoologija

Slieko kūną sudaro audinių nareliai, primenantys žiedą. Jie dengti ir sujungti kutikula. Skirtingų rūšių sliekai turi 60-120 narelių. Deformuotame priešakiniame narelyje yra apyburnis, pirmajame-slieko burna. Sužeidus priekinę slieko dalį, jis nebesirausia. Sliekai yra judrūs gyvūnai: juda , maitinasi, kai nespaudžia speigai ir ne sausra. Jie gali atsiauginti sužalotą galine dalį, t.y. regeneruoti.

Suaugę Kalifornijos sliekai būna tamsiai rudi. Jauni-balti. Sliekas jau subrendęs, kai atsiranda balnelis. Kalifornijos sliekų jis 4-6 mm pločio. Balnelyje ant 15-jo Nerelio yra vyriškos, o ant 14-jo moteriškos lyties organai.

Slieko odą dengiantis sluoksnis išskiria skystį, kuris apvalo bei drėkina kūno paviršių.Per odą sliekas pašalina skystas medžiagų apykaitos liekanas bei kitas nereikalingas medžiagas. Sliekai kvėpuoja per odą ir angeles. Per visą slieko kūną išsidėstę virškinimo organai: burna, ryklė, stemplė, gurklys ir raumeninis skrandis-priekinėje dalyje, o toliau tęsiasi žarna.Maitindamasis sliekas čiulpia supuvusių organinių medžiagų daleles. Per parą suvartoja tiek maisto, kiek sveria pats, tai yra 1-4 gramus. Organizmas įsisavina 40 proc. maisto, o 60 proc. perdirba ir išskiria grumstelių, kurie vadinami kaprolitais, pavidalu.

Slieko kraujotaka uždara. Kraujyje esantis hemoglobinas padeda deguoniui kraujagyslėmis patekti į vidaus organus.

Slieko nervų sistema nesudėtinga: per visą kūną pilvo pusėje yra ganglijų grandinėlė. Slieko nervai ir jutiminės ląstelės jautriai reaguoja į aplinkos dirgiklis, ypač-šviesą.

Organinėms atliekoms perdirbti tinka kompostiniai sliekai, priskirti Eisenia foetida rūšiai. Jie gali gyventi pūvančioje organinėje masėje. Vermikompostavimui geriausiai tinka raudonųjų Kalifornijos sliekų hibridai, išvesti 1959 metais JAV.Jų morfologinės-fiziologinės yra beveik tokios pačios kaip ir kitų rūšių sliekų.Tačiau jie pasižymi didesniu produktyvumu ir ilgaamžiškumu. Šie sliekai gyvena iki 16 metų. Jie 10 kartų vislesni už paprastus.

1.2 Sliekų augimas ir dauginimasis

Sliekai yra hermafroditai – kiekvienas turi ir vyriškus, ir moteriškus lytinius organus. Apsivaisina kas 7 dienas kryžminiu būdu: balnelis išskiria gleivių žiedą, kuris slenka į slieko priekį, į slenkantį žiedą iš lytinių angelių patenka kiaušinėliai ir vyriškos sėklelės. Kai nuo slieko žiedas nuslenka, iš jo susidaro kokonas. Jame kiaušinėlis apsivaisina ir vystosi.

Kapsulę primenantis kokonas būna nuo šviesiai rudos iki beveik juodos spalvos. Jis nedidelis – 23 mm pločio ir 34 mm ilgio. Kalifornijos sliekų kokone būna nuo 2 iki 22 kiaušinėlių, o kitų rūšių tik 1-3. Kokone jaunikliai užauga per 14-20 dienų. Sparčiausiai jie auga, kai būna 25 laipsniai šilumos. Iš kokono išsiritę jaunikliai būna balti, po 5-6 dienų įgauna rausvą atspalvį, o dar po 15-20 dienų pasidaro raudoni.

Jauni sliekiukai minta organinėmis sultimis, mikroorganizmais, pirmuonimis. Lytiškai subręsta po 90 dienų. Tuomet jau gali daugintis. Septynių mėnesių nustoja augti. Skirtingai nuo paprastų sliekų, kalifornietiški gyvena 4 kartus ilgiau ir turi per 100 kartų daugiau palikuonių. Normaliomis sąlygomis per metus atveda 1500 sliekiukų. Sliekai visliausi rudenį ir pavasarį. Žiemą ir vasarą jie kur kas mažiau veisiasi.

2. Vermikomposto (biohumuso) gamyba

2.1.Nauja organinė trąša – biohumusas

Vermikompostas(biohumusas) – sliekų perdirbtos organinės medžiagos junginys.

Vermikomposte yra daug makro ir mikro elementų, vitaminų, antibiotikų, fermentų, 18 amino rūgščių bei naudingos mikrofloros. Nustatyta, kad jame būna 40-60% sausos organinės medžiagos, iš kurios 10-12 % humuso, 0,9-3% azoto, 1,3-2,5% fosforo, 1,2-2,5% kalio, 4,5-8% magnio, 0,5-5,1 mg/kg vario, 0,5-2,5% geležies, 60-80 mg/kg magnio, 28-25 mg/kg cinko, ne mažiau kaip 2mg/kg kobalto. Be to, 1 g biohumoso būna iki 20000 milijardų bakterijų.

Augalams reikalingi
elementai biohumuse yra organiniuose junginiuose. Ypatingai didelę vertę biohumusui suteikia jame esančios huminė srūgštys, kurių būna nuo nuo 5,6 iki 17,6 % sausos medžiagos.

Lyginant su mėšlu, biohumusas 100 kartų turi daugiau bakterijų, kurios atstato dirvos gyvybingumą..

Biohumuso rūgštingumas yra artimas neutraliam – pH 6,5 – 7,2. Tad įterptas į dirvožemį, trukdo plisti augalų įvairių ligų sukėlėjams.

Negana to, biohumuse daug auksinų, heteroauksinų ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų, gerinančių persodinamų augalų prigijimą, pagreitinančių sėklų dygimą, padidinančių augalų atsparumą ligoms. Tręšti biohumusu linai neserga fuzarioze, bakterioze, antraknoze.

Biohumusas – ekologiškai švari trąša., neleidžianti susikaupti nitratams. Be to, jame nėra piktžolių sėklų. Apskritai biohumusas gerina agrochemines, fizines ir biologines dirvos savybes. Jis 10-15 kartų veikmingesnis už kitas organines trąšas.Tad vietoje 30-60 t mėšlo užtenka 2-4 t biohumuso. Jo užtenka 250-300 kg/ha., kai tręšiamas ne visas laukas, o tik eilutės, kur auga augalai.

Tręšimo bandymai rodo, kad biohumusas padidina 15-20 proc. žieminių kviečių, 30-40 proc. kukurūzų, iki 20 proc. cukrinių runkelių, 25-30 proc. daržovių, 45-50 proc. bulvių derlių.

2.2. Komposto paruošimas

Kompostas ruošiamas iš anksto, tai yra prieš 2-8 mėnesius. Sliekams auginti reikia paruošti aukštesnę vietą, kad po liūčių netelkšotų vanduo ir galima būtų privažiuoti mašinomis. Taip pat svarbu, kad netoliese būtų sliekų maistui reikalingų atliekų šaltiniai. Kompostas gaminamas iš žemės ūkyje ir pramonėje susikaupusių organinių atliekų: mėšlo durpių, sapropelio, pjuvenų, šiaudų, popieriaus, kartono, daržovių ir vaisių perdirbimo, mėsos kombinatų, cukraus gamybos, žuvies pramonės atliekų, komunalinio dumblo. Šios atliekos kompostuojamos pašarui ruošti skirtoje aikštelėje.

Ruošiant kompostą – svarbus fermentacijos procesas, kuris priklauso nuo organinių atliekų rūšies bei jų fizinių-cheminių savybių. Jis trunka 2-15 mėnesių. Fermentacijos metu turi būti pakankamai drėgmės bei vykti aeracija. Atliekoms užkaitus iki 60 laipsnių, žūsta kenksmingi dumbliai, grybai piktžolių sėklos, greičiau vyksta mineralizavimasis ir humifikavimasis.

Kompostuojama dviem etapais: termofilinis, kai temperatūra dėl anaerobinių bakterijų veiklos pakyla iki 50-60 laipsnių, užtrunka apie 2 savaites, o po to mezofilinis, kai kompostas atvėsta iki 25-35 laipsnių šilumos. Tuomet jis gerai išmaišomas, kad patektų daugiau deguonies ir pasidarytų purus.

Ar kompostas tinkamas, sprendžiama iš anglies ir azoto santykio. Jis turėtų būti apie 15-20:1, tai yra anglies 15-20 kartų daugiau nei azoto.

Paruoštas kompostas turi būti perpuvęs arba pusiau perpuvęs. Ar jis tinkamas sliekams, galima sužinoti atlikus tyrimus. Pašaras turi būti: 70-75 proc. drėgmės, pH-6,8-7,2, turintis iki 10 proc. mineralinių medžiagų, ne daugiau kaip 10 proc. geležies oksidų, ne daugiau kaip 25 proc. žalių proteinų, ne daugiau kaip 5 mg/kg druskų, amoniako, sieros oksido, iki 0,5 mg/kg metano.

Ruošiant kompostą būtinai reikia apsirūpinti mėšlu, kuris biologiškai aktyvus. Jo visuomet sunaudojama 50-70 proc.visos komposto masės. Geriausiai tinka arklių mėšlas. Jį galima šerti ir gryną, nes jis turi daug celiuliozės. Kitoks mėšlas turėtų būti maišomas atitinkamu santykiu su celiuliozės turinčiomis atliekomis.

Komposte sliekams būtinai tikrinama pH, drėgmė, žaliųjų proteinų kiekis, kenksmingi junginiai. Esant per dideliam rūgštingumui, naudojama kreida arba kalkės. Per didelis šarmingumas sumažinamas gausiai laistant arba pridedant kraikinių durpių.

2.3.Sliekų įveisimas ir biohumuso gamyba

Į įrengtą lysvę reikia prikrauti paruošto komposto. Jo dedama 15 cm, kai sliekai įveisiami nuo pavasario iki rudens. Įkurdinant žiemai, dedama iki 25-30 cm aukščio. Lysvė kas 15-30 dienų turi būti laistoma, kad būtų 70-90 proc. drėgmės.

Kompostas lysvėje turi turėti 15-20 laipsnių šilumos. Tuomet išbandoma, ar jis jau tinka sliekams: pribėrus į dėžutę iš lysvės 1-2 kg komposto, padedamos kelios dešimtys sliekų. Jei jie greitai sulenda, o po paros – visi sveiki ir aktyvūs, galima iškratyti visoje lysvėje. Sliekams sulindus, lysvę reikia palaistyti.

Į paruoštą lysvę sliekai iškratomi kartu su kompostu, kuriame jie buvo dauginami. Dedami suaugę, jauni sliekai ir kokonai. Jų reikia paleisti po 50-100 tūkst. Į 2 kv. metrų plotą. Naujojoje vietoje geriau apsipranta, kai drėgna. Todėl pirmą savaitę po 2-3 kartus kasdien reikia negausiai palaistyti.Lysvės siekams auginti ir biohumusui gaminti: 1-rėmai ir polietileno plėvelė;2-akytų plytų dugnas; 3-lysvė pripildyta terpės; 4-lysvių kraštinės plytos; 5-žvyras po lysvėmis ir takuose.

Po mėnesio jau reikia pradėti šerti sliekus, nes jau suvartojo lysvėje buvusį pašarą. Nauji jo daviniai taipogi išbandomi, kaip nurodyta anksčiau. Patogiausia naują kompostą paskleisti 5-70 cm sluoksniu ne ant visos, o tik ant 2/3 lysvės. Jei pašaras tiks sliekams, jie greitai sulįs į naują pašarų porciją. Tuomet galima drąsiai apkratyti ir likusią lysvės dalį. Vasara bene kasdien reikia patikrinti drėgmę. Taip pat stebėti temperatūrą tiek vasarą tiek žiemą.
biohumusas surenkami maždaug kas 45-60 dienų. Vasarą jie geriau auga, todėl ir produkcija renkama dažniau.

2.4. Biologinis atliekų utilizavimo metodas panaudojant sliekus

Užsienio mokslininkų teigimu vermikompostas tai produktas, kuris gaunamas iš organinių atliekų, paveiktų fizikinės cheminės, biocheminės ir mikrobiologinės transformacijos sliekų virškinimo trakte.

Didelę mokslinę bei praktinę patirtį kaip panaudoti sliekus organinėms atliekoms utilizuoti turi sukaupusios JAV, Prancūzija, Vokietija, Šveicarija, Anglija, Japonija, Kinija Kanada, ir kt. šalys. Jau daugiau kaip dešimtmetis vermikompostavimo technologijos tobulinamos ir moksliniai tyrimai atliekami rytų Europos šalyse: Rusijoje, Ukrainoje Vengrijoje, Lenkijoje.

Intensyvėjantis žemės ūkis ir pramonė sukėlė daug nepageidaujamų aplinkos pokyčių. Didelę grėsmę dirvožemiui ir visai biosferai kelia žemės paviršiaus užteršimas pramoninėmis ir buitinėmis organinėmis atliekomis, nutekamųjų vandenų dumblu, trąšomis ir pesticidais, gyvulininkystės atliekomis ir kitais produktais. Augant miestams, tapo aktuali kietųjų buitinių atliekų panaudojimo problema. Kasmet iš didžiųjų mūsų šalies miestų į sąvartynus išvežama iki 50 mln. tonų kietųjų buitinių atliekų ir šimtai milijonų tonų įvairių kitų organinių atliekų. Tai žaliava kompostams gaminti. Deginant organinės kilmės atliekas teršiamas oras.

Užsienio šalyse veikia didžiulės įmonės bei sukaupta didelė patirtis kaip panaudojant sliekus utilizuoti organines buitines atliekas. Tačiau buitinių atliekų vermikompostavimas laikomas netikslingu, nes sudėtinga tam paruošti atliekas .

Mokslininkai reutilizuoti organines atliekas siūlo jų susikaupimo vietose. S.F. Pokrovskajos nuomone, pirmiausia tikslinga vermikompostuoti aplinką teršiančias atliekas, pavyzdžiui nutekamųjų vandenų dumblą. Italijoje, Kanadoje, JAV sukaupta didžiulė patirtis, kaip panaudoti sliekus nutekamųjų vandenų dumblui utilizuoti, tačiau manoma, jog tai perspektyvu tik nedidelėse vandens valymo stotyse.

Panaudojant sliekus utilizuojamos įvairios organinės atliekos: nutekamųjų vandenų nuosėdos, įvairių gyvulių mėšlas, medžio žievė, pjuvenos, šiaudai, kartonas, daržovių ir vaisių, mėsos kombinatų ir žuvies pramonės atliekos. Ištirta, kad sliekai gerai perdirba alaus ir medvilnės gamybos atliekas.

Vermikompostavimas reikšmingas ekologiniu požiūriu. Atliekos utilizuojamos neteršiant aplinkos. Daugelio šalių mokslininkai teigia, kad utilizuojant organines atliekas sliekų pagalba nebeišsiskiria nemalonus atliekų kvapas (teigiama, kad bet kokią pūvančią organinę medžiagą sliekai dezodoruoja per 1-2 dienas), kur kas greičiau (2 – 5 kartus) skaidomos ir mineralizuojamos organinės medžiagos, sunaikinamos piktžolių sėklos, sumažėja atliekų tūris (pavyzdžiui, buitinių atliekų – 40-60%, o sliekų biomasė padidėja trigubai), padidėja komposto išeiga, susidaro palankios sąlygos mikroorganizmams, kurie neigiamai veikia patogenines bakterijas.

Ruošiantis atliekas utilizuoti sliekų pagalba, daugelį iš jų reikia tam tinkamai paruošti: susmulkinti, sumaišyti įvairios cheminės sudėties atliekas ir kompostuoti ne mažiau kaip vieną mėnesį. Priešingu atveju, sliekai gali žūti nuo aukštos temperatūros bei išsiskiriančių dujų (amoniako, sieros vandenilio, metano ir kt.), kurios susidaro atliekoms pūvant. Rekomenduojama, kad iš atliekų paruoštame substrate būtų ne mažiau kaip 20 – 25 % celiuliozės. Tai gali būti supuvę šiaudai, šienas, medžių žievė, pjuvenos, makulatūra. Sliekams reikia daug organinių medžiagų. Žinoma, kad sliekai per parą suvartoja maisto iki 40 % savo kūno masės. Gyvendami daug azoto turinčiame substrate, jie greičiau auga ir dauginasi.

Vermikompostuoti galima lauke bei patalpoje – fermoje, šiltnamyje, sandėlyje. Patalpoje, kur visą laiką būna 15 – 20 laipsnių šilumos, sliekai dauginasi ir kompostą gamina ištisus metus, o lauke – tik nuo balandžio iki spalio mėnesio.

Daugelis autorių nurodo, kad 10 t organinių atliekų perdirbti reikia apie l mln. sliekų arba lm3 -30-40 tūkstančių. Iš perdirbtų atliekų tonos gaunama 600 kg trąšų: -biohumuso, turinčio iki 30% humuso. Likusius 400 kg atliekų sunaudoja sliekai organizme baltymams gaminti. Tad iš tonos atliekų dar gaunama iki 100 kg sliekų biomasės, kuri tinka paukščiams, galvijams, kiaulėms, kailiniams žvėreliams, žuvims šerti. Rusijoje ir Ukrainoje atliekami moksliniai tyrimai panaudojant sliekus medicinoje, veterinarijoje farmacijoje ir kosmetinių priemonių gamyboje.

Atvirame lauke sliekai paprastai auginami lysvėse, todėl 2 m pločio lysvei turėtų teki 50-100 tūkst. sliekų. Tokia sliekų populiacija per metus perdirba 1,0-1,2 t atliekų. Italai 1 m3 organinių atliekų perdirbti vidutiniškai panaudoja 40 000 sliekų. Po 100 dienų jų skaičių padidėja 300%, o komposto tūris sumažėja 40-60%. Vokiečių mokslininkai teigia kad l m2 pakanka ir 1000 sliekų, bet didesnis sliekų skaičius kompostavimo laiką gali sutrumpinti 3-4 mėnesiais.

Optimaliu laikomas toks ūkis, kuriame organinėms atliekoms perdirbti skiriama 240 m2 . Tuo tarpu Lietuvoje didžiausi sliekų “ūkiai” neužima ir 1000 m2.

Yra parengta nemažai vermikompostų gamybos technologijų. Pavyzdžiui, Italijoje yra naudojami
automatiškai atliekomis pripildomi 120 x 100 cm cilindrai. Perdirbtas kompostas kaupiasi cilindrų dugne ir lengvai atskiriamas nuo viršutinio sluoksnio su sliekais, Anglijoje, „British Earthworm Technology“ firmoje, sliekai auginami specialiuose izoliacine medžiaga (optimaliai drėgmei ir temperatūrai palaikyti) dengtuose konteineriuose.

Panaudojant sliekus, kompostas subręsta greičiau nei gaminamas tradiciniu būdu. Kompostuojant huminių rūgščių, fosforo ir mikroelementų kiekiai beveik nepasikeičia, o azoto nuostoliai neišvengiami ir sudaro vidutiniškai – 23 %, kalio -27%, kalcio-25%.

Vermikompostų kokybei turi įtakos kompostavimo sąlygos, C/N santykis, H2O kiekis įvairių atliekų santykis, utilizuojamų organinių atliekų sudėtis. Italijoje atlikti bandymai: galvijų mėšlas ir šiaudai buvo kompostuoti su sliekais ir be jų. Po 110 dienų nustatyta, kad komposte su sliekais azoto nuostoliai buvo mažesni, didesni azoto kiekis nustatytas mineralinėje formoje. Nustatyta, jog azoto nuostoliai būna minimalūs, kai mėšlo, durpių ir šiaudų santykis yra l : 0,3 :0,08.

Net ir tos pačios rūšies gyvulių mėšlo sudėtis būna nevienoda, ją lemia pašarai, kraikas rūšis bei kokybė. Nustatyta, kad iš pašaro į galvijų išmatas patenka vidutiniškai 50-80 % azoto 60-80 % fosforo, 80-95 % kalio, 90 % kalcio, 60 % organinių medžiagų. Karvių mėšle azoto kiekis svyruoja nuo 0,21 iki 0,75 %, fosforo skirtumai gali būti dar didesni. Azoto, ypač amoniakinio, kiekiui mėšle turi įtakos saugojimo būdas ir trukmė. Vidutinis bendrojo azoto kiekis šiaudingo mėšlo sausojoje medžiagoje laikant jį 3 mėnesius buvo 2,07 %, o amoniakinio 0,25%, o laikant 6 mėnesius – atitinkamai 1,66% ir 0,17%. Mažesnė įtaka buvo fosforo ir kalio kiekiui.

Italijoje sliekai auginami įvairių rūšių mėšle, o į šviežią paukščių bei triušių mėšlą, prideda specialių priedų (3-5%).Šie pagerina mėšlo fizines savybes ir sutrumpina jų fermentaciją. Pateikiami ir tokie duomenys, kad vermikompostavimui naudojant šviežią kiaulių mėšlą j jį pridedama 4% gipso (amoniako kiekiui sumažinti). Prieš užveisiant sliekus į substratą, kaip mikroelementų priedą, papildomai dedama 5-15 % gliaukonito ir absorbento -ceolito – 5-10 % sausos substrato masės.

2.4.1. Biohumuso cheminės ir fizikinės savybės

Biohumuse gausu makro ir mikro elementų, augimą skatinančių medžiagų, vitaminų, antibiotikų, amino rūgščių ir naudingos mikrofloros.

Gana svarbūs biohumuse esantys makro ir mikro elementai. Pagamintas biohumusas yra arti neutralios ir šarmiškos reakcijos – pH 6,5-7,8, turi iki 60 % organinių medžiagų, 10-12 % humuso, 45-55 % drėgmės, 0,8-3,1 % azoto, 1,3-4,0 % fosforo, 1,2-3,0 % kalio, 4,5-10,0 % kalcio, 0,6-2,5 % magnio, 0,6-3,0 % geležies, 3,5-5 mg/kg vario, 60-94 mg/kg mangano, 28-35 mg/kg cinko, l mg/kg kobalto.

Daugelis mokslininkų nurodo, kad biohumuso cheminė sudėtis, maisto medžiagų prieinamumas augalams, humuso kiekis bei organinių medžiagų kokybė yra nevienoda. Teigiama, kad cheminę biohumuso sudėtį ir savybes lemia ne tik sliekų veikla, bet didesne dalimi ir atliekų sudėtis. Žinant kompostuojamų organinių atliekų sudėtį, galima modeliuoti, tai yra pagaminti vienokios ar kitokios cheminės sudėties trąšas.

Palyginus su kitais kompostais, biohumuse yra dešimtimis kartų daugiau augalų lengvai įsisavinamų maisto medžiagų. Augalai lengvai ir greitai įsisavina azotą ir fosforą.

Kai kurie tyrinėtojai pateikia duomenų, kad biohumuse padaugėja azoto, nes sliekų kaprolituose atsiranda daugiau azotą fiksuojančių bakterijų. Kitų mokslininkų tyrimais nustatyta, kad sliekų (Eudrilus eugenae) kaprolituose azoto buvo 45 % daugiau nei pradiniame substrate /90/. Dar kiti teigia, kad augalų pasisavinamas azotas biohumuse sudaro 70 %.

Dalis mokslininkų yra tokios nuomonės, kad kompostuojant biologinės kilmės medžiagas neišvengiamai vyksta azoto junginių mineralizacija, lydima nitrifikacijos -denitrifikacijos ir išsiplovimo procesų sukeliamais azoto nuostoliais. Kompostuose azoto junginiai įgauna savybes ir trūkumus, būdingus mineralinėms azoto trąšoms: azotas išsiplauna iš dirvos, nitrifikacijos ir denitrifikacijos procesai lemia jo nuostolius į atmosferą, augalai užteršiami padidintais nitratų kiekiais. Tačiau egzistuoja ir kitokia nuomonė, remiama daugiausiai radikalios krypties biodinaminės žemdirbystės atstovų, kurie kompostavimo alternatyvoje mato pagrindinę biologinės žemdirbystės kryptį. Jų duomenimis, azoto nuostoliai kompostuojant yra minimalūs.

Nustatyta, kad vermikompostuojant padaugėja augalų pasisavinamų fosforo ir azoto junginių, hidrolizuojamų azoto amino rūgščių taip pat nitratinio ir nitritinio azoto.

N.M. Gorodnij nurodo, kad palyginus su kitomis organinėmis trąšomis, biohumuse yra kur kas daugiau judriųjų maisto elementų: 10-11 kartų daugiau lengvai augalų pasisavinamo kalio, 7 kartus – fosforo bei 2 kartus kalcio ir magnio /174/. V. E. Lazarčikas ir D. S. Orlovas nustatė biohumuse ženkliai didesnį judriojo fosforo ir kalio kiekį, palyginus su pradiniu substratu.

Suomijos mokslininkai J. Haimi ir V. Huhta atliko eksperimentą, kompostuodami nutekamųjų vandenų dumblo, smulkintos pušies žievės ir smulkintos žolės substratą su Eisenia foetida sliekais ir be jų. Po 5 savaites trukusio eksperimento buvo
komposte su sliekais bendrojo N kiekis buvo 1,33, o be jų – 1,77 %, nitratinio azoto – 1,18 ir 1,2 mg/g, mainų Ca – 2125 ir 1600 mg/g, tirpaus P – 54 ir 50 mg/g.

Italijoje, Turino agrochemijos institute ir žemės ūkio entomologijos institute sliekai buvo panaudoti nutekamųjų vandenų dumblo, popieriaus ir maisto pramonės atliekoms utilizuoti. Perdirbtas substratas buvo neutralios reakcijos (pH 7,00-7,82), pelenų kiekis sudarė 49,78-66,06 %, bendros C kiekis svyravo nuo 18,85 iki 27,92 %, bendrojo azoto nuo 1,10 iki 3,10 %, C/N santykis buvo 13,67 – 41,44, priklausomai nuo organinių atliekų rūšies.

Iš galvijų mėšlo pagamintame biohumuse nustatyta daugiau pelenų, azoto, fosforo, kalcio, magnio, vario ir cinko, palyginus su galvijų mėšlo kompostu ruoštų be sliekų. Kitų autorių darbuose biohumuse, pagamintame iš galvijų mėšlo, nurodomas nemažas mangano -94-148 mg/kg ir geležies – 74-195 mg/kg kiekis, šiek tiek mažiau rasta cinko, sieros, boro, o kobalto ir vario kiekis neviršijo l mg/kg

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3268 žodžiai iš 6522 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.