Turinys
Kapitalo ištekliai……………………………………………………………………………………………….2psl
Apyvartinis kapitalas………………………………………………………………………………..2psl
Apyvartinis gamybinis kapitalas…………………………………………………………………2psl
Kapitalo formavimas………………………………………………………………………………..5psl
Verslumas………………………………………………………………………………………………………..7psl
Naudota literatūra…………………………………………………………………………………………..14psl
Ekonomika- tai mokslas, nagrinėjantis, kaip esant ribotiems ištekliams, maksimaliai patenkinti vartotojų norus.
Kapitalo ištekliai
Kapitalo ištekliai- tai žmonių pagamintos prekės, naudojamos kitoms prekėms gaminti ir paslaugoms teikti.
Apyvartinis kapitalas.
Apyvartinis kapitalas – tai įmones trumpalaikės apyvartinės lėšos, kurios gana greitai pakeičiamos ūkinės veiklos procese. Jos apima žaliavas, medžiagas, nebaigtą gamybą ir gatavų prekių atsargas, skolas ir grynuosius pinigus, trumpalaikius įsipareigojomus.
Apyvartinis gamybinis kapitalas – tai gamybinio kapitalo dalis, kuri visiškai suvartojama viename gamybos cikle, pakeičia savo natūralią formą ir perkelia visą savo vertę į gatavą produktą. Apyvartinis gamybinis kapitalas ( dar vadinamas apyvartiniu fondu) susideda iš dviejų dalių:
1. Darbo objektų, kurie bus įtraukti į gamybos procesą; tai toji dalis, kuri sudaro gamybines arsargas.
2. Darbo objektų, jau patekusių į gamybos procesą; tai toji dalis, kuri yra nebaigta produkcįja. Gatava produkcija nepriskiriama prie apyvartinių fondų , nes ji jau išėjusi iš gamybos sferos , ir priskiriama cirkuliacįjos fondams. Įmonės apyvartinio gamybinio kapitalo ( fondo) sudėtis parodyta schemoje:
Apyvartinis gamybinis kapitalas
Gamybinesė atsargose Gamybos procese
-žaliavos ir pagrindinės medžiagos
-atsarginės dalys einamajam remontui
-pirktiniai pusgaminiai
-tara ir jos medžiagos
-pagalbinės medžiagos
-mažaverčiai ir greitai nusidėvintys daiktai
-kuras
-nebaigta gamyba
-savos gamybos pusgamyniai
-naujos technikos įdiegimo išlaidos
Apyvartinių gamybinių fondų dydis įmonėse nustatomas pagal jų sanaudojimo normas ir gamybinių atsargų normas.
Sunaudojimo norma – tai nustatytas žaliavų ar medžiagų kiekis, reikalingos produkcijos vienetui pagaminti arba atskiram darbui atlikti.
Gamybinių atsargų norma – tai tam tikru metu įmonės gamybos procese nedalyvaujančių materialinių išteklių kiekis, kurį reikia turėti įmonėje, kad gamyba vyktų nenutrūkstamai ir be sutrikimų.
Priklausomai nuo veikimo trukmės nustatomos metų ketvirčio, einamosios ir draustinės (rezervinės) normos. Visos normos turi būti pažangios , privalo orientoti darbuotoja taupiai nauditi materialinius išteklius.
Apyvartinių gamybinių fondų sudėčiai, struktūrai ir vertei turi įtakos gaminamos produkcįjos pobūdis ir apimtis, gamybos proceso trukmė, gamybos mechanizavimo ir automatizavimo lygis. Apyvartiniai fondai gali būti išreikšti ir apskaitomi natūriniais rodikliais ir pinigine (vertine) išraiška. Kadangi įmonė ne tik gamina produkciją, bet ir ją realizuoja, todėl be apyvartinių gamybinių fondų, ji dar turi ir cirkuliacijos fondus. Ciikuliacijos sferai aptarnauti skiriamoji apyvartinio kapitalo dalis vadinama cukuliacijos fondais. Prie jų priskiriama: gatava produkcija įmonės sandėlyje, produkcįja kelyje, piniginės lėšos kasoje ir atsiskaitomoje banko sąskaitoje, t.p. lėšos nebaigtuose atsiskaitymuose už išsiųstą produkciją.
Apyvartinių gamybinių fondų ir cirkuliacijos fondų suma pinigine išraiška sudaro įmonės apyvartines lėšas.
Apyvartinės lėšos – tai lėšos, įdėtos į darbo objektų ir gatavos produkcijos atsargas, taip pat lėšos, esančios įvairiose gamybos proceso ir circuliacijos stadijose .
Taigi apyvartinis kapitalas vadinamas ir apyvartinėmis lėšomis, turinčiomis sudaryti normalias gamybos sąlygas. Laikas, kurį apyvartinės lėšos būna gamybos sferoje, vadinamos gamybos periodu ,o laikas jų cirkuliacijos sferoje – cirkuliacijos periodu (laikotarpiu).
Apyvartinių lėšų skiriamoji ypatybė, kad jos keičia savo natūrinę formą, pereina iš gamybos sferos į cirkuliacijos sferą, ir priešingai. Šis nepaliaujamas formos kitimas, nenutrūkstama apyvartinių lėšų apytaka vadinama apyvartumu. Apyvartinės lėšos per savo laikotarpį pereina tris pagrindines stadijas.
Pirmoje stadioje už pinigus perkamos žalialos, medžiagos, pusgaminiai ir t.t., ir tokiu būdu apyvartinės lėšos iž puniginės formos pereina į gamybines atsargas, t.y. iš cirkuliaciojs sferos pereina į gamybos sferą.
Antroje stadijoje iš žaliavų , medžiagų, pusgaminių pagamynama gatava produkcija. Tokiu būdu gamybinės atsargos pereina į nebaigtos gamybos ir gatavą produkciją.
Trečioje stadijoje vyksta gatavos produkcijos realizacija. Realizavus pagamintą
produkciją apyvartinės lėšos virsta pinigais, t.y., gaunami nauji pinigai.
Debitinis įsiskolinimas – tai pinigai, kurios asmenys ar įmonės yra skolingi, nes pirko prekių, paslaugų ar žaliavų bet už tai dar nesumokėjo, arba pasiskolino šių pinigų; tai visuma įsiskolinimų, kurios būtina apmokėti per tam tikrą laikotaipį. Debitiniai įsiskoliniinai parodo pinigų kiekį, kurį įmonė tikisi gauti iš savo produkcijos vartotojų už neapmokėtą produkciją.
Kapitalo formavimas.
Yra keletas įmonės kapitalo formavimo (kaupimo) šaltinių: pelnas, parduodamo akcijos, bankų kreditai, naudojantis partnerių investicijomis ir t.t. Firma pardavusi savo prekes, gauna pinigų, kurios naudoja išlaidoms padengti, tarp jų – amortizacijos išlaidoms. Lėšos, kurios lieka’ apmokėjus išlaidas, yra įmones pclnas. Pelnas kartu su amortizacijai -t.y. vidinės lėšas. Kitos lėšos (paskolos, vertibiniai popieriai ir pan.) – t.y. išorinės lėsas.
Trumpalaikis finansavimas – tai trumpalaikės skolas, kurias įmonei reikia sumoketi per vienerius metus. Trumpolaikio finansavimo poreikis atsiranda periodiškai, ir tai susiję su apyvartinio kapitalo apyvartos ciklu. Finansavimo politikos:
1. Konservatyvi politika, kai įmonė kaupia dideles vertybinių popierių ir pinigų atsargas, o jų panaudojimas neefektyvus.
2. Nuosaiki politika, kai įmonėje atsargos auga proporcingai gaminamos produkcijos realizavimo augimui.
3. Agresyvi politika, kai įmonė stengiasi pasiekti makskmalų realizuojamos produkcijos kiekį su
niiiumaliomis apyvartinėmis lėšomis. Tai susiję su didele rizika, bet minimizuojamos įšaldomos
lėšos.
Trumpalaikio finansavimo saltiniai:
1. Trumpolaikio banko kreditai, kurie gali būti suteikti paskolų ir vekselių forma. Vekseliai – tai skolinai įsipareigojimai, kurie paprastai išduodami 90-iai dienų.
2. Komerciniai kredilai ir vekseliai. Komerciniai kreditai – tai skolos tarp įmonių parduodanl kreditan, dažnai su tam tikromis sąlygomis. Komerciniai vekseliai – tai didelių firmų skoliniai be garantįjų, kurių galiojimas nuo 2 iki 6 mčncsių.
3. Krediiai su užstatu. Įmonė gali gauti paskolą, garantuodama savo atsargomis arba debitiniu įsiskolinimu.
4. Debitorinio įsiskolinimo ir atsargų faktoringas.
Faktoringas – tai atsiskaitymų sistema, eliminuojanti mokėjimų riziką ir užtikrinanti įų savalaikiškumą: teisės išieškoti skolas pardavimas, komercinių operacijų pagal įgaliojimus vykdymas ir t.t. Faktoringo operacijos – tai finansinė operacija, kai speciali finansų bendrovė, išieškanti skolas iš pirkėjų, superka firmos prekybos skolas dažniausiai už mažesnę kainą negu jų balansinė vertė. Faktoringo paslaugos suteikiamos „be finansavimo“ ir „su finansavimu“. Pirmu atveju įmonė gauna atitinkamą sumą, suėjus mokėjimo laikui (per 30-90 dienų). Antruoju – gali reikalauti skubiai apmoketi saskaita, nepriklausomai nuo mokėjimo termino. Dažniausiai skubiai apmokama 80-90 proc. nurodytos sąskaitoje sumos.
Įmonės ilgalaikį finansavimą nulemia įlgalaikės banko paskolos, vertibinių popierių išleidimas ir savininkų nuosavybė.
Ilgalaikis finansavimas – tai tokios ilgalaikės skolos, kurias reikia grąžinti vėliau negu po vienerių metų nuo jų gavimo. Ilgalaikės paskolos gali būti kelių tipų:
1. Terminuota ilgalaikė paskola gaunama iš banko ar draudimo kompanijų.
2. Garantuojamos paskolos – tai skolas, garantuojamos pagrindinėmis priemonėmis.
3. Negarantuojamos paskolos – tai toks skolos tipas, kai reikalavimą apmokėti apsaugo ta nuosavybės dalis, kuri niekaip kitaip neužstatyta.
Vienas iš kapitalo finansavimo šaltinių gali būti nuoma, arba lizingas, kuris buhalterijoje rašomas kaip skola. Nuoma – nuomojančios bendrovės aktyvų (daugiausia pastatų, mašinų ir transporto priemonių) pirkimas, kai kai bendrovė išlaiko tų aktyvų nuosavybės teisę ir po to išnuomoja objektą naudoti klientams sutartą rentą.
Lizingas – tai mašinų, transporto priemonių, skaičiavimo technikos, taip pat gamybinės paskirties pastatų, statinių nuoma, kurią atlieka bankai arba jų dukterinės firmos – lizinginės kompanijos. Nuomos yra šie: